XVI–XVIII amžiais augant Europoje žemės ūkio produkcijos paklausai, daugelio Žemaitijos dvarų, ypač buvusių Prūsijos kunigaikštystės (karalystės) pasienyje, savininkai įvairiai skatino savo valdų valstiečius didinti žemės ūkio produkcijos gamybą. Vienu iš žemdirbystės plėtros būdų buvo naujų nedidelių kaimų kūrimas plėšininėje dvarui priklausančioje miško, bendrųjų ganyklų ir pievų žemėje. Nemažai kaimų tuo metu įsikūrė ir Kretingos dvaro plėšininėje žemėje. Tarp jų buvo Padegaliai.

***

Padegaliais vadinta gyvenvietė XVIII–XIX amžiais buvo įsikūrusi Degalo upelio aukštupyje, dabartinio Petreikių kaimo, esančio Žalgirio seniūnijoje, žemės šiaurės rytinėje dalyje. Tai buvo užusienis, t. y. už gatvinių-valakinių kaimų ribų įsikūrusios kelios sodybos su joms priskirta ariama ir ganyklų (pievų) žeme, įsiterpusia tarp kitų dvarui priklausančių žemių.

Užusienis plytėjo pajūrio žemumoje, į vakarus–šiaurės vakarus nuo Degalo upelio (Dangės kairiojo intako) ištakų. Šiaurėje-šiaurės vakaruose jis ribojosi su Žygų, šiaurės rytuose – su Šaupučių (dabar – Laumalių pietinė dalis dešinėje kelio į Raguviškius pusėje), pietvakariuose – su Petreikių, vakaruose – su Bliūdsukių užusienių žemėmis. Rytuose Žalgirio miškas kaimą skyrė nuo Būdviečių, o pietryčiuose – nuo Petrikaičių kaimų žemių.

Žalgirio miške prasidėjo ir pietvakarių kryptimi kaimo pietrytiniu pakraščiu tekėjo Degalo upelis, davęs vardą gyvenvietei, nes pavadinimas „Padegaliai“ reiškia vietovę, esančią prie Degalo arba palei Degalą. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose vietovardis lenkų kalba rašomas „Podagale“ (1771 m.), „Podegale“ (1846 m.)“, vokiečių kalba – „Padagahlen“ (1849 m.).

Per kaimą ėjo vienintelis kelias, kuris jungė Kretingos–Gargždų plentą su Kretingos–Raguviškių–Budrių keliu.

Padegalių užusienis (lenk. zaścianek Podagale) pirmąkart paminėtas Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paskirto Lydos pavieto matininko Pranciškaus Jodkos 1771 metais sudarytame Kretingos grafystės inventoriuje. Tai buvo vienkieminė, 5 sodybų gyvenvietė, įsikūrusi plėšininėje Kretingos dvaro žemėje, anksčiau naudotoje bendrai ganyklai. Kaimas priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai, o palei jo rytinį kraštą ėjo riba tarp Kretingos ir Kartenos grafysčių.

1771 metais kaimas turėjo 87 margus (61,77 hektaro) žemės, iš kurios 65 margus (46,15 ha) sudarė ariama žemė, o 22 margus (15,62 ha) – šienaujamos pievos ir ganyklos. Žemę iš Kretingos dvaro nuomojosi valstiečiai Jonas Žvirblis (Jan Zwirblis), Mykolas Kubilius (Michał Kobylus), Jonas Kubilius (Jan Kobylus), Mykolas Kumštytis (Michał Kumsztitis) ir Motiejus Drungilas (Maciey Drungiłło) su šeimomis. Visi jie valdė po 8 margus geros, 4 margus vidutinės ir 1 margą prastos rūšies ariamos žemės ir po 4 margus gerų šienaujamų pievų. Tik Mykolas Kubilius papildomai buvo išsinuomojęs 2 margus vidutinės rūšies ganyklų, todėl jam priklausė 19-lika, o kitiems žemdirbiams – po 17 margų žemės, už kurią nuomininkai dvarui mokėjo činšą – žemės rentos mokestį.

Kaimo gyventojai buvo katalikai, priklausę Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijai, o jų dvasiniu gyvenimu rūpinosi bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno kunigai.

1846 metais Padegaliuose buvo 4 dūmai – prievolininkų kiemai. 1849 metais kaimas pirmąkart pažymėtas vokiečių sudarytame ir išleistame Prūsų Lietuvos žemėlapyje.

Panaikinus baudžiavą ir vykdant valstiečių žemės reformą, Padegaliai apie 1861 metus buvo prijungti prie Petreikių kaimo. Nuo to laiko Padegalių vietovė nebeminima nei 1870 metais parengtame Kauno gubernijos taikos teisėjų apylinkių ir valsčių sąraše, nei kituose vėlesniuose oficialiuose Kretingos valsčiaus gyvenamųjų vietovių sąrašuose.

Istorinei gyvenvietei atminti 2016 metais Padegalių vardu buvo pavadinta nauja Petrikaičių kaimo gatvė, einanti senosios kaimavietės teritorija.

 1,851 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes