Lapgaudžiai – Minijos kairiajame krante esantis mažiausias Kartenos seniūnijos kaimas, kuriam tenka 53,84 ha žemės. Kretingos rajono savivaldybėje už jį mažesni tik Medininkai, Ilginiai, Dimitravas, Grabšyčiai ir Užkylininkai. Tai dar vienas išnykęs Kretingos krašto kaimas, kuriam liko tik žemė, vardas ir jame užaugusių žmonių prisiminimai.
***
Kaimui priklausanti žemė apima apie 1,3 km ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir per 400 metrų pločio didžiulį lauką, įsiterpusį tarp rytuose esančių Dauginčių bei į vakarus nusitęsusių Sakuočių kaimų žemių. Pietiniu galu laukas remiasi į Martynaičių kaimą, o šiauriniu – į Minijos kilpą. Didžioji kaimo žemės dalis yra ariama. Tik Minijos slėnis ir pakrantės apaugusios mišku.
Rašytiniai istorijos šaltiniai liudija, kad nuo seniausių laikų Lapgaudžių kaimavietės žemė priklausė Dauginčių kaimui. Čia, paribyje su Sakuočiais, už ariamos Dauginčių žemės sklypų driekėsi mišku apaugusios bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos.
Plečiantis dirbamos žemės plotams, žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę su ganyklomis ir pievomis iš Kartenos dvaro XVIII a. išsinuomojo pasiturintis valstietis Stonkus, įkūręs čia užusienį – už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribų esančią vienkieminę nausėdiją. Jo sodyba iškilo dabartinių Lapgaudžių žemės šiaurės rytiniame pakraštyje, aukštumos krašte šalia Minijos slėnio.
XVIII amžiaus Dauginčių kaimo žemėlapyje nausėdija vadinama Stonkaus užusieniu (lenk. zaścianek Stonka). Vėlesni, 1868 m. ir 1872 m. išleisti Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo topografų parengti Kretingos apylinkių žemėlapiai liudija, kad prabėgus šimtmečiui kiemų nausėdijoje nepadidėjo. Prie Minijos stūksančios aukštumos krašte šalia Lapurvių miško žemėlapiuose tebežymimas vienkiemis, vadinamas Dauginčių užusieniu (rus. З. Давгинцы).
Pobaudžiavinės žemės reformos metu XIX a. antroje pusėje užusienyje buvo suformuoti du vienkieminiai ūkiai. Pirmojo sodyba tebestovėjo senojoje Stonkaus sodybvietėje, o naujoji iškilo pietrytinėje kaimo dalyje, prie senojo kelio į Dauginčius. Apie XIX a. pabaigą užusienis tapo kaimu ir buvo pavadintas Lapgaudžiais (rus. Лабгаудзе; lenk. Łabgaudże).
Įdomi yra vietovardžio kilmė. Pasakojama, kad kaime gyvenęs apykvailis žmogelis, kuris nieko daugiau nedaręs, o tik gaudęs lapes. Dėl to žmonės jį praminė Lapgaudžiu, o laikui bėgant šis vardas prigijo ir kaimui. Šis pasakojimas liudija, kad pirmieji kaimo gyventojai vertėsi ne tik žemdirbyste, bet ir lapių gaudymo verslu, kuris tais laikais buvo pelningas. Lapių šioje Minijos vingio pakrantėje niekados netrūko. Dėl gausybės jų urvų tarp Lapgaudžių ir Sakuočių esantis miškas, kuris seniau apėmė ir pietvakarinę kaimo dalį, buvo pavadintas Lapurvių mišku.
Pirmąkart Lapgaudžių vardu kaimas pažymėtas Rusijos kariškių 1913 m. parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje. Kaime 1913 m. tebestovėjo dvi sodybos, o per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. buvo trys ūkiai su 22 gyventojais.
Pirmieji kaimo ūkininkai buvo Pranciškus Kubilius ir Šiaulys, bendrai valdę apie 80 ha žemės.
Pranciškus Kubilius buvo vedęs Petronėlę Kniukštaitę. Jiedu užaugino 4 dukras, kurių kraičiui išdalino ūkį. Marijona Kubiliūtė (g. 1902 m.) 1929 m. gegužės 14 d. susituokė su į užkurius iš Abakų kaimo parėjusiu Kazimieru Jonkumi (g. 1896 m.), su kuriuo susilaukė dukters Sofijos. Užkuris taip pat valdė ir žmonos seserų Petronėlės ir Kotrynos Kubiliūčių žemės sklypus. Ketvirtoji Kubilių duktė Magdalena Kubiliūtė ištekėjo už Juozapo Baltmiškio.
Kartenos bažnyčios metrikos liudija, kad Juozapo Baltmiškio tėvas Stanislovas Baltmiškis su žmona Marijona Jokubauskaite Lapgaudžiuose gyveno nuo praeito šimtmečio pradžios. Be 1899 m. gimusio Juozapo, pakrikštyto senelio iš tėvo pusės garbei, šeimoje užaugo duktė Petronėlė, sūnūs Kazimieras, Antanas ir Stasys. Šeimos galva Stanislovas Baltmiškis 1928 m. sausio 28 d. mirė nuo nežinomos ligos, būdamas 64 metų amžiaus. Jį našlė ir sūnūs palaidojo Kartenos parapijos kapinėse.
1898 metais gimusi Juozapo sesuo Petronėlė gyveno su tėvais, padėjo motinai šeimininkauti ūkyje. Ji mirė 1940 m. liepos 24 d. Kretingos apskrities savivaldybės ligoninėje, gimdydama nesantuokinį sūnų, gavusį Antano vardą.
Jos brolis Kazimieras Baltmiškis gimė 1903 m. rugpjūčio 3 d. grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kumponų dvare (jame tėvas tarnavo samdomu darbininku) ir buvo krikštytas Jokūbavo Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Gyvendamas Lapgaudžiuose susipažino su 1901 m. liepos 8 d. gimusia Marijona Kundrotaite, kilusia iš Kibiškių kaimo valstiečių Igno Kundroto ir Konstancijos Domarkaitės šeimos. Jųdviejų santuoka Kartenos bažnyčioje įvyko 1927 m. vasario 21 dieną.
Trečias brolis Antanas Baltmiškis, gimęs 1908 metais, 1934 m. balandžio 14 d. Kartenoje susituokė su 19-mete Raguviškių kaimo valstiečių Mato Vaitkevičiaus ir Anelės Ermalaitės dukterimi Bronislava.
1909 metų balandžio 20 dieną gimęs jauniausias brolis Stasys Baltmiškis 1937 m. vasario 8 d. vedė našlę, Dyburių kaimo valstiečių Antano Norvaišo ir Karolinos Lūžaitės dukrą Karoliną Butenienę, gimusią 1907 m. birželio 15 dieną.
Į kito Lapgaudžių ūkininko Šiaulio ūkį užkuriu parėjo karteniškis Petras Joneckis, su Marijona Šiaulyte susilaukęs sūnų Petro, Konstantino, Igno, Vlado ir Tado.
Vyriausias sūnus Petras Joneckis gimė 1895 metais. Laikinajai Vyriausybei 1918 m. pabaigoje pakvietus savanorius ginti atkurtą Lietuvos valstybę, 1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, kovojo su bermontininkais ir Lenkijos legionieriais, kentėjo lenkų nelaisvėje. Demobilizavęsis grįžo į gimtinę, padėjo tėvams ūkininkauti.
Susipažinęs su dviem metais jaunesne Dyburių kaimo valstiečių Juozo ir Marijonos Endriuškaitės Simučių dukra Justina Simutyte, 1923 m. sausio 14 d. paėmė ją į žmonas. Kartenos bažnyčioje vykusios santuokos liudininkais tapo A. Anužis, jaunojo brolis Ignacas Joneckis ir jaunosios brolis Z. Simutis. Šeima liko gyventi jaunikio tėviškėje, užaugino sūnų Petrą, dukteris Justiną, Zitą ir Agripiną.
Petro brolis Ignacas Joneckis gimė 1898 metais. 1925 metų rugpjūčio 4 d. parapinėje Kartenos bažnyčioje vedė 24 metų Stefaniją Domarkaitę – Prystovų kaimo valstiečių Jono ir Emilijos Domarkų dukterį. Jiedu iš pradžių gyveno Lapgaudžiuose, o vėliau – Dauginčiuose. Šeima neteko pirmosios dukters ir pirmojo sūnaus, motinos ir tėvo garbei gavusių Stefanijos ir Igno vardus. Mergaitė mirė 1925 m. lapkričio 13 d., būdama 1 mėnesio amžiaus, o berniukas – 1932 m. kovo 10 d., išgyvenęs tik vieną dieną. Abu juos tėvai ir artimieji palaidojo Kartenos kapinėse.
Kitas brolis Konstantinas Joneckis gimė 1901 m. rugsėjo 29 dieną. Jis ne tik ūkininkavo. Išmokęs mūrininko amato paslapčių, dėjo pamatus apylinkės naujakurių trobesiams, mūrijo žmonėms krosnis. Susidraugavęs su kiek vyresne, 1891 m. rusėjo 27 d. gimusia našle, Dauginčių kaimo ūkininke, Antano ir Magdalenos Vaišnoraitės Valančių dukra Jadvyga Pučinskiene, 1927 m. sausio 31 d. žengė prie altoriaus. Jaunieji susilaukė dukterų Magdalenos, Justinos, Rūtos ir Birutės. Dar viena dukra – Liucija mirė 1932 m. kovo 29 d., pragyvenusi 4 mėnesius. Duktė Justina mirė 1945 m., eidama 19-tus metus.
Po 10 metų trukusio bendro gyvenimo 1937 m. kovo 4 d. Jadvyga Joneckienė dėl kraujo užkrėtimo iškeliavo amžinybėn. Klebonas J. Rutkauskas ir artimieji į paskutinę kelionę Kartenos kapinėse ją išlydėjo kovo 6 dieną. Po kelių metų našlys susirado naują žmoną – Barborą, su kuria susilaukė sūnų Kosto ir Stanislovo.
Be minėtų šeimų, kaime gyveno mažažemis klumpdirbis Antanas Vaičiulis ir pas kaimo ūkininkus uždarbiavusi bežemė Stasė Dargienė su dukterimi Stase. Antanas Vičiulis buvo vedęs Oną Ramonaitę. Kartenos bažnyčios mirties metrikų knygos liudija, kad jiedu neteko dviejų vaikų: 1930 m. lapkričio 25 d. mirusio 4-rių mėnesių sūnelio Antano ir 1934 m. liepos 27 d. šį pasaulį palikusios dviejų mėnesių dukrelės Zitos. Vaičiuliai gyveno ties riba su Martynaičių kaimu, todėl kai kuriose bažnytinėse knygose buvo priskiriami prie šio kaimo gyventojų.
Visų kaimo valstiečių trobesiai buvo mediniai, dengti ilginių šiaudų stogais, o Stasės Dargienės trobelė – drėbto molio sienomis. Pagrindiniai ūkininko sodybos pastatai buvę dviejų galų troba (namas), klėtis (svirnas), kūtės (tvartas) ir jauja (kluonas) su pirtimi (džiovykla), kurioje stovėjo drėbto molio krosnis linams ir javams džiovinti. Mažažemio ūkį sudarė nedidelė troba, tvartelis ir daržinėlė pašarui saugoti.
Kaimo ūkininkai nebuvo turtingi, todėl samdinių nesamdė, o žemės ūkio darbus dirbo visi šeimos nariai. Rugiapjūtės, grūdų kūlimo, linų mynimo darbuose vieni kitiems talkino visi kaimo gyventojai.
Nedidelis Lapgaudžių kaimas buvo Kartenos parapijos ir valsčiaus užkampyje, atokiau nuo pagrindinių apylinkės kelių. Todėl abiejų pasaulinių karų metu išvengė didesnių pavojų ir nelaimių. Tačiau 1944 m. rudenį Kretingos apskritį užėmus Raudonajai armijai, apylinkėje buvo dislokuota nemažai sovietų karių, kuriuos buvo ruošiamasi siųsti kovai su vokiečiais dėl Klaipėdos. Belaukdami kol išvyks į frontą, kareiviai ėmėsi plėšikauti atokiau esančiuose kaimuose, atiminėdami iš valstiečių maisto produktus, alkoholinius gėrimus, vertingus daiktus ir pinigus. Vieno tokio apsilankymo Lapgaudžiuose metu vėlyvą 1944 m. rudenį plėšikaujantys raudonarmiečiai apiplėšė Kazimiero Jonkaus ir Konstantino Joneckio namus, o pastarojo žmoną Barborą Joneckienę mirtinai peršovė.
Prasidėjus rezistenciniam judėjimui, į Lietuvos laisvės armiją įstojo Petras Joneckis (1924–1991) – Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Joneckio sūnus. Jis garsėjo kaip geras muzikantas, laukiamas jaunimo vakaruškose ir gegužinėse. Todėl tapęs Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Buganto (Kartenos) kuopos ryšininku „Riteriu“, jis palaikė ryšį tarp partizanų, jų rėmėjų ir artimųjų. Pasak rezistencijos istorijos Kartenos valsčiuje tyrinėtojo karteniškio Juozapo Vilucko (1928–2015), tėvų gyvenamojo namo gale tarp kamarų Petras Joneckis įsirengė slėptuvę, kurioje šeima slėpė 1947 m. gegužę Martynaičių kaime sunkiai sužeistą Buganto kuopos štabo narį Aleksą Malakauską-Donelaitį. Partizaną beveik mėnesį slaugė ir gydė seserys Agripina ir Justina Joneckytės.
Petro Joneckio-Riterio veikla susidomėjus MGB (Valstybės saugumo ministerijos) Kartenos poskyrio saugumiečiams, 1948 m. rugsėjo 26 d. jis buvo suimtas, kalinamas ir tardomas Kretingos, Klaipėdos ir Lukiškių kalėjimuose. Karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, o 1949 m. kovo 14 d. išvežtas į Karagandos srities Steplago lagerius, kur dirbo vario kasyklose. Po J. Stalino mirties bausmę sumažinus, nuo 1956 m. liko dirbti šachtininku. Į Lietuvą grįžo 1961 m., apsigyveno Kretingoje ir iki pensijos dirbo Klaipėdos laivų remonto įmonės dažytoju. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Rezistentų teisių komisija 2002 m. pripažino Petrui Joneckiui po mirties Kario savanorio statusą.
Prasidėjus žemės ūkio kolektyvizacijai, Lapgaudžių ir Sakuočių kaimų valstiečiai 1949 m. buvo suvaryti į vieną kolūkį, kurio pirmininku išsirinko Petrą Joneckį. Steigiant kolūkį, visa žemė, gyvuliai ir žemės ūkio padargai buvo suvisuomeninti, tapo kolektyvine nuosavybe. Žemdirbio šeimos poreikiams liko tik sodyba su jai priskirtu nedideliu žemės sklypu. Po kiek laiko kolūkis buvo prijungtas prie Martynaičių ir pavadintas „Pergalės vėliava“.
Toliau stambinant kolektyvinius ūkius ir plečiant dirbamos žemės naudmenas, iš nedidelių kaimų ir vienkieminių sodybų kolūkiečiai buvo keliami į centrinę kolūkio gyvenvietę. Todėl laikui bėgant Lapgaudžių kaimo žemė tuštėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savininkai ar jų nekilnojamojo turto paveldėtojai atsiėmė savo žemės sklypus, tačiau žmonės nuošaliame kaimelyje nebesikūrė. 2001 metų surašymo duomenimis, Lapgaudžiuose buvo likusi 1 sodyba su 2 gyventojais, o šiandien kaimą mena tušti, ūkininkų dirbami laukai.
1,703 peržiūrų (-a)