Salantų centras saulėtą rudens pradžios pirmadienio popietę – lyg po kruopščių valytojų brigados apsilankymo: aplink nė šiukšlelės, tik žydi gėlynai ir kviečia prisėsti švarūs suoliukai.
Gal dėl tos tvarkos taip smarkiai į akis krinta architektūriškai gražūs, bet ganėtinai „pavargę“ kai kurie miesto statiniai. O ir sutikti salantiškiai – tiesūs bei atviri, jie žodžių į vatą nevynioja ir kalbėdami apie Salantus dailiomis frazėmis nesidangsto. „Be šansų“, – ne vienas sako, kai pasiteirauju, ar įmanoma miestelyje, pavyzdžiui, rasti darbą.
Salantus darko
apleisti statiniai
Salantų seniūnas Kazimieras Galdikas puikiai žino, kada ir kas įsigijo dabar apleistus pastatus: „Nors savininkai keičiasi, situacija – nelabai“.
Kai pačiame miesto centre stovintį statinį įsigijo prekyba užsiimanti Mažeikių bendrovė „Grūstė“, sužibo viltis, kad ji pagaliau šią teritoriją sutvarkys, tačiau šiuo metu pastatas vėl pardavinėjamas.
„Ir tos viltys vėl atidedamos ateičiai“, – sakė seniūnas. Jis prasitarė ne kartą prašęs Savivaldybės sutvarkyti seniūnijos pastato fasadą, bet teigiamų poslinkių nesulaukta. O juk šio statinio architektūra – viena iš įspūdingesnių Salantuose.
Tačiau naujovių mieste vis tik bus – laimėjus projektą, iš Europos Sąjungos lėšų atsinaujins kai kurios Salantų vietos.
Pavyzdžiui, vietoj senosios autobusų stoties atsiras naujas paviljonas, bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, viešasis tualetas. Anot K. Galdiko, rangovas – Plungės „VVarff“ – šiuo metu laukia geologinių tyrimų išvadų ir, tikimasi, jau šiemet pradės darbus.
„Salantai labai gražiai atrodo“, – gyrė miesto centre pailsėti sustojęs kretingiškis Petras.
Dviračiu iš Kretingos į Platelius mynęs pensininkas stebėjo pro Salantus pravažiuojančius automobilius. „Anksčiau mašina žmonės važiuodavo tik į bažnyčią, „veselę“ ir pas gimines pasirodyt. Į krautuves mašinomis nesivažinėjo. Autobusai, traukiniai pilni būdavo. Ir kelionė pigi“, – pasakojo jis.
Išties, pirmadienio popietę važiuojančiųjų buvo daugiau nei praeivių. Vos vienas kitas žingsniavo į parduotuvę, dvi praeivės kone bėgte prabėgo besipykdamos tarpusavyje, dar keli pralėkė su dviračiais.
Ką tą dieną veikė salantiškiai? Daugiau kaip 20 jų tikriausiai skaitė knygas, nes būtent tiek salantiškių, kaip atskleidė M. Valančiaus viešosios bibliotekos Salantų filialo darbuotojos Jūratė Maciuvienė ir Angelė Kripienė, yra perskaitę visą čia turimą grožinę literatūrą ir nekantraudami laukia naujų knygų.
„Salantuose yra, ką veikti, jei tik žmogus turi noro“, – patikino bibliotekininkės. Į renginius vietinius gyventojus jos kviečia asmeniškai paskambinusios – štai jums gyvenimo Salantuose privalumai. Ir renginiuose, pasak jų, lankytojų išties netrūksta.
Pramogų stoka nesiskundė ir gyventojai, minėdami ne tik biblioteką, bet ir Salantų kultūros centro renginius, miesto šventes, įvairius susibūrimus.
Saugiai jaučiasi ne visi
Ne vienas kalbintas gyventojas sakė Salantuose besijaučiantis saugiai, juk čia ramu, visi vieni kitus pažįsta.
Vis tik vieniems miestelis atrodo gerokai saugesnis negu kitiems.
„Yra čia ir chuliganų, ir „pijokų“. Jie pridaro visokių eibių. Kartą tokiai moterytei išvogė malkas, anglis… Ir tie „žulikai“ netoli mūsų gyvena. Nieko jie nedirba.
Pavasarį jiems siūliau dirbti žemę ir norėjau duoti didelį krepšį bulvių – nenorėjo. O paskui ateina ir valgyti prašo. Ir stovi jie visad prie to kampo“, – rodė pensininkė į netoliese esančią parduotuvę.
Pasakyti savo vardo ar tuo labiau fotografuotis moteris atsisakė – bijo chuliganų keršto, nuo jų sako ne kartą nukentėjusi. Jos teigimu, vakarais prie Salantų autobusų stoties būriuojasi jaunimas ir triukšmauja, burzgina motociklus, o kai kurie dvidešimtmečiai Salantuose net turi ir dujinius ar šratinius šautuvus.
Dirbti – ir į uostamiestį
Anot Salantų parduotuvės vedėjos Nijolės Budrienės, vietiniai gyventojai laisvalaikiu keliauja po apylinkes, vyksta į Platelius ar Palangą.
Be jos, parduotuvėje tądien plušėjo trys pardavėjos.
„Labai sunku“, – atsakė Nijolė, paklausta, ar sudėtinga Salantuose rasti darbą.
Pasidžiaugiame, kad jai ir kolegėms pasisekė. Dauguma išvykusiųjų mokytis, kaip atskleidė Nijolė, į Salantus nebesugrįžta: „Abu mano vaikai išvažiavo mokytis į Kauną ir Vilnių, abu ir pasiliko ten“.
Darbo stoka kai kuriuos salantiškius verčia keliauti ir į Klaipėdą.
„Salantuose būnu tik tris dienas per savaitę“, – kalbėjo Angelė. Ji drauge su grupele vietinių kasdien anksti ryte išvyksta į darbą uostamiestyje ir Salantus pasiekia tik vėlai vakare.
„Jaukus mūsų miestelis, bet jis juk nemaitina. O ką man daryti? Nevalgius sėdėti? Tiesiog neturiu kitos išeities. Pardavusi savo namus už gautus pinigus Klaipėdoje būsto neįpirkčiau“, – atviravo moteris.
Seniūno K. Galdiko teigimu, Salantuose šiuo metu gyvena apie 1,5 tūkst. gyventojų. Dauguma jų – vyresnio amžiaus.
Pasak jo, demografinė situacija miestelyje daugmaž stabilizavosi, yra ir sugrįžtančiųjų, ir uždarbiaujančių pas ūkininkus ar užsienyje, ir vykstančiųjų dirbti į kitus miestus: „Vietiniai kažkaip išsisuka“, – kalbėjo jis.
Irma Antanaitytė
3,635 peržiūrų (-a)