Klausimas ir užduotis sunki. Nes dauguma dažniausiai atsiduria ne toje vietoje ir visai ne tuo laiku. O po to keikiamas likimas, artimieji, gal ir draugai, pasiūlę tą laiką ir tą vietą, keiksnojamas savo neapsišvietimas, kad liko neperskaitytas tos dienos horoskopas, ir, labai suprantama, visais būdais keikiama valdžia, kuri paprastai visada būna pati kalčiausia. Kalti būna visi aplinkui, visa aplinka, tik ne mes patys. Kaltę nusiplauti nuo savęs – lengviausia ir paprasčiausia. Taip pasiteisinama: jeigu ne kažkas, kas man nepatiko iš anksto, nieko nebūtų ir įvykę, viskas būtų gerai.

Keisti tie lietuviai, nors tu ką. Pavyzdžiui, iki šviesios sąmonės užtemimo kovoja dėl visokių paminklų. Vieniems jie būtini, kiti piestu stoja prieš. Jeigu jau prisiminti kai kurias praeities mąstytojų mintis, tai filosofiškų apibendrinimų dėl tų paminklų yra gausu. Pavyzdžiui, paradoksų mėgėjas Umberto Eco panašia proga prisiminė vokiečių dramaturgą Bertoltą Brechtą, kuris pastebėjo, kad nelaiminga ta šalis, kuriai reikia didvyrių. Kodėl nelaiminga? Nes joje stinga normalių žmonių, kurie daro tai, ką yra įsipareigoję daryti, sąžiningai, nevengdami atsakomybės ir daro tai profesionaliai. O kai šaliai trūksta normalių piliečių, jie žūtbūtinai ieško didvyrių, kairėn dešinėn dalina visokius ordinus ir medalius. Ir dar – nelaiminga ta šalis, kurioje visi, nebežinodami, kokios yra jų pareigos, žūtbūtinai ieško tautos vado, kuriuo galėtų žavėtis ir kuris įsakytų, ką jie turi daryti.

Labai suprantamos mintys, ne vieno galvoje gal atgis ir ne tokios tolimos praeities prisiminimai apie buvusios imperijos tvarką. Ir istorijos pamokos apie „tautos vadus“. Bet grįžkime prie paminklų. Naujausia abejotinos vertės paminklų istorija – ar ant buvusių KGB rūmų Vilniuje iškaltos žmonių pavardės vertos ten būti. Sakoma, kad apie 2000 metus, kai buvo įgyvendinamas šis projektas, buvo paskubėta, nes iki galo neišsiaiškinus kai kurių žmonių likimų ir biografijų, dabar „lenda“ jų ryšiai su naciais, vykdytu holokaustu, kitokios nuodėmės.

Tikėkimės – neskubėdami ir išsamiai išsiaiškins.

O štai kitur žmonių kantrybė trūksta. Garsioji lietuvių kalbos mokytoja iš Vilniaus, kaip įtariama, tą dieną „sirgusi“, Lukiškių aikštėje kažkokiu raudonu skysčiu apipylė dargi ne paminklą, o tik jo dalies maketą. Tai, kad partizanų kalvelės paminklas daug kam kelia nevienareikšmiškus jausmus, aišku kaip dieną. Ar galime įsivaizduoti, kas įvyktų pastačius ten tikrą paminklą? Ultrapatriotai, kurių niekada netrūksta jokioje valstybėje, jokioje tautoje ir jokiais laikais, užsispyrę gins kitokią nuomonę, poziciją, prioritetus, o diskutuoti su jais loginių argumentų dėka neretai neįmanoma.

Kai šitaip kaista aistros, kai dėl tų paminklų vietos, laiko ir prasmės pykstamasi visais lygiais ir naudojant bet kokias priemones, ar ne vienintelė civilizuota išeitis būtų sustoti, nusiraminti ir palaukti?

Štai Kretingoje pastatytas didžiulis skaidrus, šviečiantis kryžius. Modernus kūrinys, įkūnijantis tūkstantmečius skaičiuojantį krikščionybės simbolį, tačiau aistrų dėl to modernumo ar vietos lyg ir nėra? Priešingai, tamsoje šviečiantis miesto akcentas ne vieną pravažiuojantį per pagrindinę kelių sankryžą gal verčia pagalvoti – o kodėl čia taip, ką tai reiškia? O, niekur nematytas dalykas!

Juk ir sostinėje yra ne vienas tikrai laiku ir vietoje atsidūręs paminklas ar atminimo ženklas, keliantis ne neapykantos aistras, bet traukiantis pamatyti, netgi paliesti. Argi ne tinkamoje sostinės vietoje atsidūrė Vincas Kudirka? O visai šviežias Jonas Basanavičius?

Klaipėdoje ką tik atidengtas paminklas Vydūnui. Klaipėdiečiai ar ne nuo Sąjūdžio laikų (jeigu ne dar anksčiau) svajojo pagerbti vieną garsiausių ir originaliausių Mažosios Lietuvos mąstytojų, kultūros veikėjų. Ką gi, sumanymui ir norui įsikūnyti prireikė ne vieno dešimtmečio. Tačiau ar šiandien kas pasakys, kad Klaipėdos Vydūnas stovi ne vietoje? Paminklo aplinkoje – kiti jo laikmetį menantys objektai ir simboliai.

Prisimenant ir vertinant šiuos ir kitus į aplinką ir žmonių sąmonę organiškai įsiliejančius paminklus, simbolius, lyg ir savaime peršasi išvada, kad lengviausia įkūnyti paminklinius ženklus, kuriuos patikimai patvirtino ir įvertino istorija (gal todėl istorija – visų mokslų motina?).

Sudėtingos, kartais net skausmingos kalbos prasideda, kai kyla iniciatyva paženklinti vietą, laiką, asmenį, buvusius neseniai, lyg ir šalia mūsų ir savotiškai su mumis? Juk ir Kretingoje vargu ar kam kilo priešprieša dėl paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui? Ne vienas atvykėlis žavisi originalia kompozicija, derama paminklo vieta.

O kaip dėl vieno svarbiausio Izraelio valstybės kūrėjo, žymiausio sionizmo veikėjų, kilusio iš Darbėnų, Dovydo Volfsono (David Wolffsohn) įamžinimo? Ar Darbėnų bendruomenė tam jau pasiruošusi? Ar supratimas jau įveikė aistras? O kaip dėl Kretingos rotušės atstatymo? Ar jau subrendome, ar tikrai apgalvojome, paskaičiavome? Kažkokie signalai liudija, kad galime dar neapsieiti be raudonųjų skysčių pilstymo…

Galvoje tik suskamba II amžiaus po Kristaus gyvenusių ofitų mintis, kad „siela kankinasi dėl savo troškimų viešpataujant mirčiai“.

 

 1,284 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes