Važiuodami plentu iš Kretingos į Darbėnus, įveikę pusiaukelę ir pakilę iš Juodupio slėnio patenkame į Daubėnų kaimą, kuris įsikūręs Tenžės upelio dauboje. Archeologijos paminklai liudija, kad Daubėnai – viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, kurioje žmonės apsigyveno I tūkstantmetyje po Kristaus.

Dabar dešinėje kelio pusėje visą rytinę kaimo dalį užima Daubėnų sodininkų bendrijos gyvenvietė, šalia kurios, kitapus kelio, ir pamiškėse už geležinkelio stūkso kelios vienkieminės sodybos.

Gyvenvietės vietoje

buvo įsikūrę kuršiai

Seniausius Daubėnų gyventojus mena Tenžės kairiajame krante, tarp Stanislovo Daugėlos sodybos ir geležinkelio esančios aukštumos pakraštyje buvusi neįtvirtinta senovės gyvenvietė. Ją 2011 m. išaiškino Kretingos rajono vietoves žvalgiusi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus.

Tyrinėjimai liudija, kad šioje vietoje I tūkstantmečio antroje pusėje ir II tūkstantmečio pradžioje gyveno kuršiai, kurie statėsi antžeminius stulpinės konstrukcijos gyvenamuosius trobesius molio tinku apšiltintomis sienomis, kasdienėje buityje naudojo iš molio lipdytus, taip pat apžiestus ir linijiniu ornamentu puoštus indus.

Aptiktas metalo šlako gabalėlis leidžia manyti, kad šalia gyvenvietės veikė gavybos vieta, kurioje iš pelkėtame Tenžės slėnyje kasamos balų rūdos žmonės tuo metu jau mokėjo išgauti geležį, naudotą ginklų, darbo įrankių ir namų apyvokos reikmenų gamybai.

Su šia senovės gyvenviete sietina Erškėtyno senovės kulto vieta. Manoma, kad šioje vietoje iš po masyvaus riedulio ištekantis ir gydomąja galia garsėjantis šaltinis garbintas ir laikytas šventu jau kuršių laikais.

Priešais šaltinį esančioje terasoje veikė paleoastronominė dangaus šviesulių stebykla, kurią tebežymi pora šimtamečių ąžuolų ir iš žemės kyšantys, tam tikra tvarka išsidėstę rieduliai, naudoti Saulės ir Mėnulių kalendorių derinimui. Prie stebyklos ir šaltinio turėjo vykti pagoniškų švenčių apeigos.

Ariamos žemės reikėjo

besiplečiančiai žemdirbystei

Kovų su kryžiuočiais metu Daubėnuose gyvenusios kuršių bendruomenės nebeliko. Ištuštėjusi žemė laikui bėgant apaugo mišku, kuris priklausė Palangos giriai, plytėjusiai nuo Baltijos jūros iki Vaineikių miškų masyvo.

Dalį pajūrio kuršių žemių XV a. prijungus prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, miškai buvo kertami ir eksportuojami į Vakarų Europą, o į žemdirbystei tinkamas plėšinines žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai.

Nuo XV a. iki XVIII a. Darbėnų apylinkių miškai ir dirbama žemė buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio, t. y. valstybės, turtas, kurį iš pradžių administravo Plateliuose rezidavę Žemaičių seniūnai, o vėliau – Palangos seniūnas. Darbėnų apylinkėse esantiems valstybės turtams administruoti ir mokesčiams rinkti XVI a. buvo įsteigtas Darbėnų dvaras.

Augant užsienio rinkoje žemės ūkio produkcijos paklausai, dvaro administratorius skatino valstiečius įdirbti naujus plėšimus, tarp jų – iškirsto miško žemę.

Tokiu būdu derlingesnės žemės lopinėliuose, išsimėčiusiuose smėlynuose augančiame miške, Tenžės upelio aukštupyje XVII a.–XVIII a. pradžioje atsirado nausėdija. Pirmieji jos naujakuriai statėsi trobesius šalia kelio, jungusio Darbėnus su šio regiono užsienio prekybos centru Kretinga bei artimiausiu uostu Klaipėda.

Kaimas pamažu augo

Nausėdiją kirto gili ir plati Tenžės senslėnio dauba, o pietinė kaimo žemių dalis rėmėsi į Juodupio klonį. Dėl to naujakuriai savo kaimą pavadino Daubėnais (žem. Daubienā), t. y. prie daubų esančia gyvenviete. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašomas „Dowbiany“, latviškai – „Daubēni“, vokiškai – „Dowbjany“, rusiškai – „Довбяны“.

Nuo pat pradžių Daubėnai buvo kupetinis kaimas, kuriame sodybos stovėjo kairiajame Tenžės krante prie kelio į Kretingą. Rėžiais išskirstyti ariami sklypai buvo išsimėtę įvairiose kaimui priklausančios žemės vietose, Tenžės slėnis tapo šienaujamomis pievomis, o aplinkui augęs miškas – bendrosiomis ganyklomis. 

Pirmųjų naujakurių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Palangos parapijos Darbėnų filijos, o nuo 1740 m. – Darbėnų parapijos kunigai.

1779 metais kaime gyveno 8 valstiečių šeimos. Dirbamą žemę iš Palangos seniūnijos Darbėnų dvaro nuomojosi ir joje žemdirbyste vertėsi Kazimieras Gaučius, Jokūbas Grabys, Jonas Venclovas, Ignotas Paukštis, Petras Gricelius, Kazimieras Burba ir Motiejus Grabys, o Juozapas Gaučius buvo išsinuomojęs žemės tik daržams.

1845 metų Darbėnų parapijos tikinčiųjų sąraše Daubėnuose buvo registruota 118 katalikų: 57 vyrai ir 61 moterys. Tuo metu kaime gyveno žemdirbių Juozapo Gliožerio, Kazimiero Bartkelio, Jono Astrausko, Juozapo Čiunkos, Antano Venclovo, Simono Bendiko, Vincento Barkelio, Juozapo Ruikavičiaus, Juozapo Vitkausko, Pranciškaus Januševičiaus, Jono Venckaus ir Jono Galdiko, kampininkų Juozapo Vainoro, Jono Butkaus, Stanislovo Laurinavičiaus, Prano Šilo, Janinos Mankauskienės, Kazimiero Galdiko ir Onos Kontarienės šeimos, Tadas Žadvydas su žmona Kotryna, Barbora Gineitienė su dukra Pranciška ir Ona Ruokytė. Žemdirbių šeimose tarnavo 25 samdiniai – bernai ir mergos. Iš jų viena merga Marijona Urbonaitė turėjusi nesantuokinę dukrą Oną.

1846 metais kaime buvo 7 dūmai – Darbėnų dvaro prievolininkų sodybos. Apie XIX a. vidurį šiaurinėje kaimo dalyje, ties Pasertupiu, plėšininėje žemėje susiformavo užusienis, kaip ir kaimas, vadinamas Daubėnais.

1861 metais panaikinus baudžiavą, žemdirbiai tapo nepriklausomi nuo Darbėnų dvaro ir gavo teisę rinktis luominę valstiečių savivaldą. Jie priklausė Lazdininkų seniūnijai, o savo interesams ginti į seniūnijos sueigas rinkdavosi atstovą.

Iš baudžiavos paleisti žemdirbiai taip pat gavo teisę išsipirkti dirbamą žemę. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, Daubėnų kaime ir užusienyje buvo suformuoti 268 rėžiniai sklypai, už kuriuos 1870 metais 39 valstiečiai mokėjo grafui Juozapui Tiškevičiui išperkamuosius žemės mokesčius.

1872 metų Kretingos apylinkių žemėlapyje pietvakariniame Daubėnų kaimo pakraštyje, šalia Kuršo gubernijos Joskaudų miško žymimas dešiniajame Tenžės krante buvęs dar vienas užusienis, vadinamas Naujukais. Tuo metu Daubėnuose buvo 10, o Naujukuose – 3 valstiečių sodybos.

Nutiestas geležinkelis padalino kaimą 

Kaimą nuo nelaimių saugojo pakelėje ir prie sodybų stovintys monumentalūs kryžiai ir koplytėlės. Menišką, gausiai augalinio ir spinduliuojančios saulės motyvo ornamentais puoštą 9 metrų aukščio monumentalų kryžių ir 5 metrų aukščio koplytstulpį su šventųjų skulptūromis šalia savo sodybos 1881 m. pasistatė Daubėnų užusienio (Mažųjų Daubėnų kaimo) ūkininkas Feliksas Švatelis. Juos darė garsus Žemaitijos krašto meistras ir dievdirbis Juozapas Paulauskas iš Grūšlaukės bažnytkaimio.

Rusijos ir Vokietijos imperijų karinių kartografų parengti žemėlapiai liudija, kad iki 1915 m. Daubėnai skilo į du savarankiškus teritorinius vienetus: Senuosius Daubėnus ir Daubėnus. Senieji Daubėnai buvo kairiajame Tenžės krante ir turėjo 20 sodybų. Didžioji jų dalis telkėsi pailgame ruože tarp Darbėnų–Kretingos kelio ir dabartinio geležinkelio, o keletas stovėjo į rytus nuo kelio, dabartinės sodininkų bendrijos teritorijoje. Dešiniajame Tenžės krante buvusius Daubėnus, kurie ribojosi su Pasertupiu, sudarė vienkiemiais išsibarstę 5 valstiečių ūkiai.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kaizerinei Vokietijai užėmus Vakarų Lietuvą, karinė okupacinė valdžia abiejų kaimų žemių vakarine dalimi 1915 m. nutiesė Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį, sujungusį Vokietijos ir Rusijos geležinkelių tinklus. Jį nutiesus, didesnioji Senųjų Daubėnų gyvenvietės sodybų dalis atsidūrė tarp geležinkelio ir Darbėnų–Kretingos plento.

Tarpukaryje buvo

dveji Daubėnai

1923 metais vykusio pirmojo Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo dokumentuose oficialiai registruotas vienas – Daubėnų kaimas, kuriame tuo metu buvo 21 ūkis ir 135 gyventojai. Tačiau nuo prieškario laikų daubėniškiai laikė save dviejų skirtingų kaimų gyventojais.

Pasakojama, kad šią takoskyrą pagilino kaizerinės okupacijos metais kilęs konfliktas tarp abiejų kaimo dalių. Esą, iš Senųjų Daubėnų ūkininkų tarpo paskirtas seniūnas bandė didesniąją okupacinės valdžios nustatytų prievolių dalį perkelti ant šiaurinėje kaimo dalyje gyvenusių smulkių valstiečių pečių. Dėl to šie pasipriešino, atsiskyrė nuo kaimo, pasivadino Mažaisiais Daubėnais ir išsirinko savo seniūną. Senąją kaimo dalį nuo to laiko pradėta vadinti Didžiaisiais Daubėnais.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, Didieji Daubėnai 1933 m. buvo išskirstyti į vienkieminius ūkius. Nauji vienkieminiai ūkiai, panaikinus bendro naudojimo ganyklas ir pievas, buvo formuojami ir Mažuosiuose Daubėnuose.

Abu – Mažųjų ir Didžiųjų Daubėnų – kaimai minimi  ir 1936 m. sudarytame Lietuvos žemės vardyne. Tik prieš Antrąjį pasaulinį karą abi kaimo dalys vėl buvo apjungtos į vieną gyvenvietę.

Lietuvos žemės vardynas liudija, kad Didžiųjų Daubėnų kaime 1936 m. gyveno 12, o Mažųjų Daubėnų kaime – 6 valstiečių šeimos. Joms priklausančios pievos, laukai, dirbama žemė ir ganyklos turėjo savo vardus.

Kaime dominavo

ganyklinės pievos

Didžiąją abiejų kaimų žemių dalį užėmė pievos ir ganyklos.

Didieji Daubėnai iki Lietuvos žemės reformos turėjo trejetą ganyklų. Šiaurės rytinėje dalyje 18 ha plote driekėsi Ganyklėlė (Ganyklalė), kurios vakarine dalimi tekėjo Tenžė. Šiaurės vakariniame  pakraštyje šalia Kadagyno miško 10 ha apėmė krūmais apaugęs ir vietomis klampus Pastauninkas. Su Daubėnų mišku ribojosi 11 ha dydžio Margalis, atsiradęs iškirtus čia augusį mišką.

Didžiausia kaimo pieva – Geišinė (Geišėnė), užėmė 40 ha dydžio kemsuotą lauką. Jos vakarinėje dalyje ilgai užsilaikydavo pavasario polaidžio, vasaros lietaus ir rudens liūčių vanduo, o arčiau Genčų kaimo esanti rytinė dalis visada buvusi sausa.

Su Genčais taip pat ribojosi 20 ha dydžio Kūlyno (Kūlioučė), apie 10 ha ploto Trumpoji ir nedidelė, apie 3 ha dydžio Intupinė (Intupėnė) pieva. Kūlyno pievoje būta gausybės stambių riedulių, žemaičių vadinamų Kūliais, davusių vardą pievai.

Tenžės slėnyje plytėjo Antrosios (Ontruosės), Trečiosios (Tretiuosės), Siaurosios (Siauruosės) ir Pasuodės pievos. Pasuodės ir Siaurosiomis pievomis praėjo geležinkelis, o Pasuodėje stovėjo tiltas per Tenžę. Užpelkėjusiame Antrųjų ir Trečiųjų pievų slėnyje gyventojai kurui ir trąšoms kasė durpes. Vakariniu kaimo pakraščiu abipus Tenžės upės driekėsi kalvota, durpinga ir šaltiniuota pieva, vadinta Žydiškėmis.

Į vakarus nuo Darbėnų–Kretingos kelio lygioje, tačiau klampioje ir durpingoje vietovėje, buvusi Verksmalės pieva. Pasienyje su Tarvydų kaimu plytėjo Insieninė (Inseinėnė) pieva, iš kurios gyventojai statyboms ir keliukams taisytis kasdavo žvyrą.

Be to, kaime dar buvo Varupinės ir Juodupio pievos. Apie 13 ha apimančioje Juodupio pievoje, iš kurios ištekėjo Akmenos intakas Juodupis, buvusi iki 1 ha dydžio užpelkėjusi, vandens augalais apaugusi dauba.

Iš Daubėnų tekėjo

Sertupio upelis

Derlingas Antrųjų, Trečiųjų, Siaurųjų ir Varupinės pievų terasas ir Margalio ganyklą gyventojai pavertė ariamais laukais, kuriuose neblogai derėjo derlius. Nuo senesnių laikų ariami žemės sklypai buvo vadinami Kadagio kalnu, Kuilinėmis, Kryžiaus daržu, Pirmosiomis ir Rūtdaržiu.

Didžiausias buvo Kuilinių laukas, apėmęs apie 20 ha žemės paribyje su Tarvydų kaimu. Kryžiaus daržo laukui teko apie 10 ha smėlingos žemės, kurios viduriu tekėjo Tenžės upė. Lazdininkų pusėje plytėjęs laukas Kadagio kalnu pavadintas dėl to, kad jo šlaitai nuo Tenžės slėnio pusės buvo apaugę kadagių krūmais. 

Iš Mažųjų Daubėnų kaimo ištekėjo Sertupio upelis, kurio versmė energingai verždamasi iš po žemės vasarą neišdžiūdavo, o žiemą neužšaldavo. Prie upelio aukštupio 4 ha plote plytėjo šaltiniuota Paupelio (Paupalio), o paribyje su Pasertupio kaimu – apie 1,5 ha dydžio Apluokėlio (Aploukalio) pieva. Paupelį tarpukariu nusausinus, jis buvo prijungtas prie Apluokėlio pievos.

Į Onos Laureckienės sklypą pateko Aprubo laukas, kurio didesnę dalį sudarė krūmais ir uogynais apaugusi pieva bei apie pusę hektaro suartų plėšimų. Ganyklėle vadintos bendrosios ganyklos tarpukariu buvo paverstos dirbamu lauku, o Aptvarėlio ganykla atiteko Juozui Teitavičiui ir taip pat buvusi pradėta arti.

Prie Rėvų miško ir Kadagynų kaimo šliejosi du Laukeliu vadinami sklypai. Pirmąjį Laukelį apėmė pieva ir ariama dirva, o visas antrasis laukas buvęs ariamas žemės ūkio kultūroms auginti. Šiaurinėje kaimo dalyje, prie Pasertupio, plytėjo didžiausias, apie 4 ha ariamos žemės ir pievų laukas, vadinamas Laukų galu. Greta jo buvo apie 1 ha smėlingos, derlingumu nepasižyminčios žemės laukas, pramintas Pustaunyčia. 

Pokariu aplinkui

kaimą veikė partizanai

Tarpukariu Daubėnai priklausė Lazdininkų seniūnijai, o pokariu – Lazdininkų apylinkei, kuri 1963 m. prijungta prie Darbėnų apylinkės.

Pokario metais Daubėnus juosiančiuose miškuose veikė Drebulės-Vizbuto, Klevo-Širvydo ir Narimanto kuopų partizanai.

Rėvų miške netoli Daubėnų kaimo antrųjų senųjų kapinių buvusi įrengta žeminė, kurioje slapstėsi iš gretimo Pasertupio kaimo kilęs Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkis, Drebulės kuopos kūrėjas, vėliau – Narimanto kuopos Vanago būrio vadas Kazimieras Laureckas su bendraminčiais.

Rezistentu tapo ir daubėniškis Kazimieras Pudžmys. Jis priklausė pogrindinei Lietuvos laisvės armijai, 1945 m. buvo suimtas ir išvežtas į Kiseliovsko lagerį Kemerovo srityje. 1947 metais grįžęs į Lietuvą tapo Vanago būrio kovotoju „Martynu“. Žuvo kartu su vadu K. Laurecku 1948 m. birželio 27 d. Vaineikių kaime, apsuptas stribų ir MGB vidaus kariuomenės kareivių Kiauleikių sodyboje prie Akmenos upės.

Kardo rinktinės rezervo partizanu buvo legaliai gyvenęs Bonifacas Lukauskas, stribų nužudytas savo namuose Daubėnuose 1947 m. gruodžio 19 d.

Išnykęs kaimas virto sodininkų bendrija

Pokariu kaimas ėmė nykti, o tuštėjančioje žemėje XX a. 9 dešimtmetyje buvo įkurta Daubėnų sodininkų bendrija.

Nebeliko šalia kelio į Darbėnus prie Felikso Švatelio, vėliau – Leono Venclovo, sodybos stovėjusio įspūdingo kryžiaus ir koplytstulpio. Kryžius sunyko, o koplytstulpis parapijos klebono rūpesčiu 1971 m. buvo restauruotas ir perkeltas į Darbėnų bažnyčios šventorių.

2006 metais Daubėnai išgarsėjo visoje Lietuvoje precedento neturinčiu įvykiu: tais metais greta kaimo gyventojo Stanislovo Daugėlos 1993 m. įrengtos individualaus naudojimo geležinkelio pervažos, kuria jis draudė kitiems naudotis,  Valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ buvo priversta šalia įrengti antrą pervažą.

Šiandien kaimui priklauso 322,56 ha žemės, kurioje 2001 m. buvo belikęs 21 gyventojas, o 2011 m. gyveno 49 žmonės.

Netolimą Daubėnų praeitį mena dvejos senosios kapinės, oficialiai veikusios nuo kaimo atsiradimo iki XVIII a. pabaigos.

Tuo laikotarpiu jose laidoti nuo senatvės ar įvairių ligų kaime mirę gyventojai. Manoma, kad daugiausia čia amžinam poilsiui atgulė 1709–1711 m. Didžiojo maro aukų, dėl to kapinės vadinamos Maro kapeliais, Maro kapais, Markapiais.

Seniausios kapinės buvo įrengtos reliktinėje smėlio kopoje, stūksančioje pietvakarinėje kaimo dalyje, miške arčiau Tarvydų kaimo. Žemaičių vyskupo nurodymu visas kaimų kapines XVIII a. pabaigoje uždarius, senosiose Daubėnų kapinėse XIX a.–XX a. pradžioje be kunigo laidoti savižudžiai, šiltinės ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos. 1941 metų birželio pabaigoje jos priglaudė ir du raudonarmiečius, žuvusius karo su vokiečiais pradžioje.

Seniau kapines juosė tarpukariu atnaujinta statinių tvora, o viduryje stovėjo 4 ąžuoliniai kryžiai ir medinė koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis. Senoliai pasakojo, kad prie kapinių sutemus pasirodydavusios įvairios šmėklos, išeidavusios ir po laukus klaidžiodavusios ugnies liepsnelės, kurios vėliau sugrįždavusios atgal.

Šiandien kapinės apaugusios medžiais ir krūmais. Jas ženklina nulūžusio kryžiaus stiebas, prie kurio pritvirtinta pora anotacinių lentų, ir prie pušies prikaltas lentinis kryžius.

Apie 30 metrų nuo kapinių yra kita reliktinė smėlio kuopa, vadinama Bažnytviete. Pasakojama, kad jos vakarinėje dalyje senovėje stovėjusi bažnyčia, apjuosta akmenų tvoros. Bažnyčiai sunykus, ją ilgai priminė tvora, kurią ūkininkai tarpukariu nuardė, o akmenis išsivežiojo naujų trobesių statybai. Esą, kalvelėje 12 valandą dienos praeiviams pasirodydavęs liturginiais rūbais vilkintis kunigas be galvos. Jis žmonėms nieko pikto nedarydavo ir greitai išnykdavo.  

Antrosios kapinės išliko Rėvų miške prie keliuko į Kašučius. Jas XVIII a. pabaigoje uždarius, iki XX a. vidurio čia daugiausia buvo laidojami nekrikštyti mirę kūdikiai, Pirmojo pasaulinio karo metais ir pirmajame tarpukario dešimtmetyje nuo užkrečiamųjų ligų mirę vaikai. Jų ramybę saugojo 1850 m. pastatytas stogastulpis bei 1892 m. ir 1893 m. statyti monumentalūs kryžiai.

Vietos gyventojai kapines prižiūri ir nuolat tvarko. Kapinių kalvelę jie aptvėrė stačiakampio plano karčių tvora. Greta senųjų memorialinių paminklų pastatė keletą naujų medinių ir metalinių kryžių.

Šiaurinėje dalyje 1990 m. iškilo Godliauskų šeimos pastatytas akmens paminklas, kurio plokštėje iškaltas memorialinis užrašas skelbia: „Kapų tyla, pušų ošimas, te ramų poilsį suteiks. Godliauskai. 1990“. Už šio paminklo nuo 2000 m. stovi skulptūrinis stogastulpis su Rūpintojėlio bareljefu ir užrašu: „… Amžinoji šviesa tegu jiems šviečia… 2000“. Šalia 2015 m. buvo pastatytas kitas skulptūrinis stogastulpis su angeliuko horeljefu, skirtas čia palaidotiems vaikams atminti.

Daubėnų miške veikia 2014 m. įsteigtas pušies apsaugai skirtas valstybinis genetinis draustinis, kurio plotas siekia 8,8 hektaro.

Daugiau: lietaus rūbai vaikams

 3,255 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes