Kalbininko Antano Salio tėvų namas, statytas XX a. 4 deš. šeimai išsikėlus iš gatvinio kaimo į vienkieminį ūkį. Fot. Juozas Mickevičius. 1966 m.

Rajono šiaurės rytinėje dalyje, į pietryčius nuo Salantų, paribyje su Plungės rajonu abipus Blendžiavos upelio driekiasi Reketės kaimo žemė. Tai viena seniausių mūsų krašto gyvenviečių, kurioje žmonės nuolat gyvena nuo pirmųjų amžių po Kristaus, o pats kaimas skaičiuoja šeštą šimtmetį.

Kapinynas turtingas archeologiniais radiniais

Reketė įsikūrusi prie Salanto upės kairiojo intako Blendžiavos upelio, kuris patenka į Minijos ichtiologiniam draustiniui priskirtą teritoriją. Šiaurėje ir šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Žeimių, pietryčiuose – su Šateikių, pietuose – su Sėlenių, vakaruose – su Skaudalių ir Gaivališkių laukais.

Pietrytiniame pakraštyje ošia Reketkalnio, pietvakariniame – Lieknių, vakariniame – Vaivorinės miškai. Šiaurės rytiniu pakraščiu praeina senasis Salantų–Plungės kelias, dabar vadinamas Kūlupio gatve.

Kaimo žemėje gyvenama maždaug nuo I tūkstantmečio pirmųjų amžių. Seniausius Reketės gyventojus mena žvyringoje Blendžiavos dešiniojo kranto aukštumoje išlikęs plokštinis kapinynas. Archeologai jame ištyrė 54 žmonių ir vieno  žirgo kapą, tačiau didesnioji kapinyno dalis buvusi sunaikinta nuo XX a. pradžios kasant iš aukštumos žvyrą apylinkės kelių remontui.

Radiniai liudija, kad kapinynas veikė nuo III a. iki I tūkstantmečio pabaigos, o ankstyviausius – III–V amžių kapus juosė besijungiantys stambių akmenų vainikai. Mirusieji laidoti nesudeginti, pagal pagoniškus papročius, su ginklais, darbo įrankiais, buities reikmenimis, papuošalais.

Iš visų išsiskyrė vienas V a. pabaigos kario-raitelio kapas. Mirusysis jame į Anapilį išlydėtas su gausiomis įkapėmis. Kariui į kapą virš galvos buvę padėti kovos dalgelė ir įmovinis kovos kirvis, o palei dešinįjį šoną – svaidomoji ir smogiamoji ietys su geležiniais ietigaliais.

Mirusiojo rūbas krūtinės srityje buvęs susegtas žalvarine ir sidabrine lankinėmis segėmis, ant kairiosios rankos riešo užmauta žalvarinė storagalė apyrankė, o ant pirštų – du žalvariniai žiedai. Prie dešiniojo peties buvo padėtas odinis diržas su žalvariniais skirstikliais.

Apie pusę metro į kairę nuo kario-raitelio gulėjo ant kairiojo šono paguldytas nedidelis žirgas su kamanomis ir šalia galvos padėtais geležiniais pentinais.

Kitų mirusiųjų kapai nepasižymėjo įkapių gausa ir įvairove. Todėl manoma, kad minėtame kape buvęs palaidotas labai įtakingas karys-raitelis arba Reketės bendruomenės vadas (kunigaikštis).

Neišvengė lobių ieškotojų dėmesio

Atokiau į rytus nuo kapinyno Blendžiavos slėnyje stūkso nedidelė moreninė kalvelė, suformuota paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu.

Vietos gyventojai ją vadina Pilale ir pasakoja, kad kalvoje senovėje stovėjusi žemaičių pilis, kurios gynėjai kovojo su rusais ir švedais. Pasak kitų, kalvą supylė į Lietuvą įsiveržę švedai, kurie joje gyveno. Čia, esą, buvusios pakastos švedų prisiplėštos brangenybės, todėl kalvelė neišvengė lobių ieškotojų dėmesio, kurie viršūnėje iškasė nemažą duobę.

Kalvelėje ir jos aplinkoje gynybiniams piliakalniams būdingų pylimų ir griovių nesimato. Vieni archeologai Reketės pilalę priskiria prie miniatiūrinių piliakalnių, kiti ją laiko piliakalniu-slėptuve, į kurią priešui artėjant subėgdavo slėptis apylinkės seniai bei moterys su vaikais.

Pilalę tyrinėjant, jos viršūnėje buvusi aptikta ugniavietė su anglių sluoksniu. Todėl galima manyti, kad kalvoje galėjusi veikti pagoniška šventykla – alkas.

Kaimas paminėtas prieš pusę tūkstančio metų

XV a. antroje pusėje pradėjo kurtis Reketės kaimas, kuris pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1511 metais. Galutinai jis suformuotas XVI a. antroje pusėje, pravedus Valakų reformą. Kaimo sodybos stovėjo į pietus nuo Blendžiavos, abipus kelio į Sėlenius.

Vietovardžio kilmė nėra aiški. Lietuvių kalbos žodyne „rekete“ vadinamas žvaigždutės pavidalo ramių vandenų dumblis (Pediastrum), o „rekečiu“ (reketis) – labai šakotas medis, iš šakoto medžio padarytas stulpas puodynėms mauti ant šakų, trikojis duonkubiliui ar katilui pastatyti. Rašytiniuose dokumentuose pirmąkart minint kaimą vietovardis rusėnų (senąja rusų) kalba užrašytas „Ряксты“. Vėliau lenkiškai jis buvo rašomas „Rekiecie, Rekście“, o rusiškai – „Рекеце“.

Nuo XV a. kaimas priklausė Platelių, vėliau – Šateikių, dvarui, kuriame ėjo lažą, su savo gyvuliais ir padargais atlikinėjo jame įvairias prievoles. XVI–XVII amžiais jis buvo Platelių seniūnijos Reketės vaitijos centras, iš kurio administruoti Reketės, Zabyčių, Gailaičių ir Skaudaičių (Skaudalių) kaimai.

1585–1593 metų inventoriai liudija, kad Reketės kaimas disponavo 38 valakais (1 valakas – per 21 ha) dirbamos žemės, kurią iš Šateikių dvaro nuomavo 52 valstiečiai: Grikša, Mikalojus, Petras ir Sepas Budraičiai, Jonas ir Stanislovas Čepaičiai, Matutis ir Valutis Dargvilaičiai, Andrius, Baltrutis, Kasparas ir Petras Diburaičiai, Baltutis, Šimkus ir Urbonas Diburiai, Martynas Dirkstaitis, Jonelis ir Mikalojus Grigaičiai, Povilas Ignataitis, Kasparas ir Mikas Jurjanaičiai, Vaitiekus Karpaitis, Motiejus Kerpaitis, Mikalojus Kukelis, Motiejus Kurpaitis su sūnumi Vaitiekumi, Jakutis ir Urbonas Lozaičiai, Macius Satelkaitis, Jonas Sepaitis, Vaitiekus Sierutaitis, Simutis Malogaitis, Ščepanas Martinaitis, Tomas Miklašaitis, Vieckus Mikalojaitis, Sepas Milaitis su sūnumi Stasiu, Grikša, Stanislovas ir Vieckus Milaičiai, Macius Olechnaitis, Grigutis Petraitis, Macius ir Mykolas Petrikaičiai, Macius Saunikaitis, Povilas Simonaitis, Markus Sokuraitis, Martynas Stanislovaitis, Ščepanas ir Stančius Stankaičiai, Grigalius Šutis ir Andrius Ziburaitis. Tuo metu Reketės vaitas buvo Grigutis Srutaitis, gyvenęs Skaudaičių (Skaudalių) užusienyje (vienkiemyje).

Buvo didžiausias apylinkės kaimas

Reketės gyventojai buvo katalikai. Jų dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo XVII a. vidurio – Salantų parapijos kunigai. Daugybę gyvybių nusinešė XVII a. viduryje ir 1709–1711 m. siautėjusios maro epidemijos, po kurių 1750 m. kaime tebuvo 9 šeimos. Vėliau ūkių skaičius ėmė augti, 1821 m. ir 1843 m. buvo po 28, 1846 m. – 30, o 1866 m. – 31 dūmas, t. y. baudžiauninkų sodybos. Jose 1845 m. gyveno 277 žmonės: 144 vyrai ir 133 moterys, išpažinę katalikų tikėjimą. Pagal kiemų ir gyventojų skaičių Reketė buvo didžiausias Imbarės apylinkės kaimas.

Panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo teisę išsipirkti iš Šateikių dvaro dirbamą žemę. Už ją 1870 m. atodirbio prievolę grafų Pliaterių dvare ėjo 157 kaimo vyrai. Dvarui likusioje žemėje XIX a. antroje pusėje buvo įkurtas Reketės palivarkas, šalia kurio sodybos iškilo plytinė.

Įsteigus 1861 m. valstiečių luominę savivaldą, Reketė XIX a. antroje pusėje priklausė Gintališkės valsčiaus Šateikių seniūnijai. Valstiečio Juozo Mikalausko šeimoje apie 1867 m. gimė duktė Kotryna, kuri užaugusi ištekėjo už Kajetono Petrausko iš Kadžių kaimo. Abu sutuoktiniai savo namuose slėpė carinės rusų valdžios uždraustą lietuvišką spaudą. Už tai 1900 m. pradžioje buvo suimti ir savaitę kalinti Gintališkės valsčiaus kalėjime.

1902 m. liepos 21 d. Reketėje gimė būsimasis lietuvių kalbininkas, profesorius Antanas Salys (mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV). Baigęs Salantų valdinę liaudies mokyklą ir Telšių gimnaziją, mokėsi Kauno ir Leipcigo universitetuose, dirbo Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, buvo Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus vedėju, Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Pasitraukęs į Vakarus, dėstė Greifsvaldo, Tiubingeno (Vokietija), Pensilvanijos (JAV) universitetuose, redagavo Bostone leidžiamos „Lietuvių enciklopedijos“ kalbotyros skyrių.

Išskaidė į vienkieminius ūkius

Nuo 1915 m. Reketė priklausė Salantų valsčiui. 1915–1918 metais kaime buvo 41 sodyba, o 1923 metais – 25 ūkiai ir 337 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, gatvinis kaimas išskaidytas į vienkieminius ūkius.

1936 metais kaime buvo 44 kiemai. Pietinį kaimo galą su 7 kiemais gyventojai vadino Kalniškiais, Blendžiavos pakrantėje stūksojusias 9 sodybas – Pablendžiaviais, o į pietus nuo Šateikių–Kalnalio kelio buvusią kaimo dalį su 4 kiemais – Užpelkiais. Rytinėje dalyje prie patvenkto Blendžiavos upelio stovėjo vandens malūnas, priklausęs malūnininkui Balsiui. Dėl to malūnininko sodyba su jai priklausančia žeme vadinta Balsine.

Už malūno slėnyje stūksojo jau minėta Pilalė. Tuo metu žmonės pasakojo, kad ji supilta virš čia palaidoto milžino kapo. Centrinėje kaimo dalyje dešiniajame Blendžiavos krante veikė apie pusės hektaro dydžio Žvyrija vadinama žvyrduobė, kurioje kasant žvyrą buvo gausiai randama žmonių griaučių ir įvairių senoviškų ginklų. Todėl kaime buvo pasakojama, kad šioje vietoje senovėje palaidoti mūšyje žuvę kariai.

Kaimo žemėmis tekanti Blendžiava turėjo keletą nedidelių intakų. Stambiausias buvo apie 3 km ilgio Jonupis, kurio ištakos prasidėjo Sėlenių kaimo pelkėse, o žiotys buvo ūkininko Stonkaus žemėje. Nuo Žeimių kaimo atitekėjo vasaromis neišdžiūvantis nedidelis upelis, žemaitiškai vadintas tiesiog Upaliu. Blendžiavos upės pakrantes gyventojai vadino Pablendžiaviu. Jos vietomis buvo ariamos, o statūs upelio šlaitai buvę apaugę krūmokšniais.

Pagrindinis kaimo kelias vedė į Sėlenius. Abipus jo stovėjo dar Valakų reformos metu suformuoto gatvinio kaimo sodybos. Vykdant Lietuvos žemės reformą, gatvinis kaimas buvo išardytas ir paverstas vienkieminiu kaimu, nemaža dalis ūkininkų persikėlė gyventi į visoje kaimo žemėje išsibarsčiusius vienkiemius.

Pietvakarine ir pietrytine kaimo dalimi ėjo kelias iš Kalnalio į Šateikius. Prie abiejų kelių ir sodybose stovėjo Žemaičių kraštui būdingi monumentalūs kryžiai, koplytstulpiai ir koplytėlės su šventųjų skulptūromis.

Kaimo laukai turėjo savo pavadinimus

Kaimo žemė buvos suskirstyta laukais, kurių kiekvienas turėjo savo pavadinimą. Nuo Sėlenių kelio į vakarus 30 ha plote plytėjo Užkeliu vadinama ariama dirva, kuri siekė šlapią, krūmais apaugusią 10 ha dydžio Palieknių ganyklą, besiribojančią su Lieknių mišku.

Taip pat vakarinėje kelio pusėje buvusi kita, 20 ha dydžio smėlinga, Žvyzdru vadinama ariama dirva, vienu šonu besiremianti į Blendžiavą.

Į rytus pagrindinio kelio apie 3 ha apėmė Lanka – šlapia pieva, vietomis apaugusi krūmokšniais. Kaimo pietryčiuose buvo apie 90 ha dydžio smėlingas Reketkalnio ariamas laukas, susisiekiantis su tuo pačiu vardu vadinamu mišku.

Rytinėje dalyje plytėjo apie 100 ha dydžio ariamas laukas, vadinamas Pabirštviu. Vakarų pusėje jis susisiekė su Pajonupio laukais, užėmusiais 150 ha dydžio ariamą plotą tarp Jonupio ir pagrindinės kaimo gatvės. Pabirštvio lauke apie pusę hektaro apėmė Velenija vadinamas švendrėmis apaugęs durpynas, iš kurio iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos gyventojai kasdavosi durpes.

Į šiaurę nuo Sėlenių–Reketės kelio buvo 1,5 ha dydžio Pakelio laukas. Tarp senojo Salantų–Plungės kelio ir Blendžiavos apie 1 ha apėmė šlapia ir šaltiniuota Paupelio pieva.

Nuo Blendžiavos į šiaurės rytus iki pat Žeimių kaimo ribos tęsėsi kita, apie 4 ha dydžio šlapia pieva, vadinama Plente. Netoli jos tarp upės ir Žeimių plytėjo Užblendžiavis, apėmęs apie 6 ha ariamos smėlingos žemės, palei kurios rytinį kraštą ėjęs kelias vedė į vandens malūną.

Su Žeimių kaimu ribojosi ir Užlaukio ariamas laukas, kurio žemė buvusi labai molinga. Su Plente ribojosi dar viena, pusės hektaro dydžio šlapia pieva, vadinama Pukiu. Nuo jos iki pat malūno (Balsinės) ir Pilalės ėjo 3 ha dydžio Pilalės laukas.

Vakarinėje kaimo dalyje dešiniajame Blendžiavos krante apie 3 ha plote augo spygliuočių miškas, vadinamas Vaivorynu. Kitapus upės, tarp jos ir kelio į Kalnalį 40 ha apėmė molingas Plikio ariamas laukas, o į pietus nuo šio kelio iki pat Sėlenių kaimo 33 ha plote driekėsi Margalių laukas.

Gyventojai pagerbė kaimo praeitį

Sovietmečiu kaimas priklausė Imbarės kolūkiui ir buvo pagalbinė ūkio gyvenvietė, kurioje 1986 m. gyveno 111 žmonių. 1948 metais joje gimė verslininkas Adomas Balsys, prekybos koncerno „Lytagra“ vadovas ir pagrindinis akcininkas.

Kolektyviniams ūkiams iširus, 1992 m. buvo įregistruota Reketės žemės ūkio bendrovė, kuriai po kelių metų suteiktas likviduojamos įmonės teisinis statusas. Tais pačiais 1992-aisiais kaime iškilmingai paminėtas profesoriaus Antano Salio 90-metis. Ta proga jo tėviškėje pastatytas monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo figūra, kurį sukūrė klaipėdietis skulptorius, prozininkas ir dramaturgas Juozas Šikšnelis.

Nuo 2009 m. Reketė priklauso Imbarės seniūnijos Imbarės seniūnaitijai. Kaimui tenka 683,49 ha žemės, kurioje 2001 m. gyveno, žemdirbyste ir gyvulininkyste užsiėmė 84 gyventojai.

2011 metais Reketės gyventojai paminėjo kaimo 500 metų jubiliejų, kuriam pažymėti centrinėje gyvenvietės dalyje iškilo salantiškio tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas stogastulpis.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus

 3,245 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes