Puidogalio (Pujdogale) kaimo planas Pirmojo pasaulinio karo metais. Ištrauka iš Prūsijos (Vokietijos) karinių topografų parengto Vokietijos imperijos Kartenos apylinkių žemėlapio. 1916 m.

Rytiniame Kretingos rajono pakraštyje ties riba su Plungės rajonu, šalia Prystovų kaimo ir Minijos upės dar prieš pusšimtį metų stovėjo Puidogalio (Puidogalių) kaimo sodybos. Šiandien išnykusio kaimo vietoje – plyni arimai ir krūmais pradedantys apželti dirvonuojantys laukai bei netoli Minijos augantis miškelis.

Galėjo pavadinti pagal naujakurio pavardę

Manoma, kad Puidogalio (Puidogalių) kaimas atsirado XVIII a. antroje pusėje, Kartenos dvaro savininkams plėtojant žemdirbystę ir skatinant valstiečius kurtis plėšininėje žemėje.

Jis formavosi dvarui priklausančioje bendro naudojimo ganyklų, pievų ir miško žemėje, plytėjusioje į rytus ir pietryčius nuo XVI a. įkurto valakinio Prystovų kaimo, paribyje su Šateikių dvaro žemėmis.

Pasak kraštiečio kalbininko Antano Salio, vietovardis Puidogalis kilo iš sudurtinio žodžio „Puidokgalis“. Manoma, kad šiuo vardu buvusi pavadinta Kartenos dvaro valdų gale atsiradusi nausėdija, kurios pirmuoju naujakuriu tapo žemdirbio Puidoko šeima. Pats asmenvardis kilo nuo žodžio „puidokas“ – dykinėjantis, tinginiaujantis berniokas, dykaduonis.

Žemaičiai nausėdijos vardą tarė „Puidogalē“ arba „Poidogalē“. Rašytiniuose šaltiniuose jis lenkiškai rašomas „Pujdogale“, rusiškai – „Пуйдогалѣ, Пoйдогалe, Пуйдогали, Пуйдогалисъ“, o lietuviškai – „Puidogalis, Puidogaliai“.

XIX amžiuje dažniausiai kaimas vadintas „Puidogaliais“. Tačiau kai kuriose to laikotarpio Kartenos bažnyčios metrikų knygose, o nuo XX a. pradžios visuose oficialiuose dokumentuose pavadinimas rašomas „Puidogalis“. Mūsų dienomis valstybės įmonės Registrų centro tinklalapyje publikuotame žemėlapyje kaimavietė žymima senesniuoju vardu: „Puidogaliai“.

Brasta per Miniją naudojosi ir grafai Pliateriai

Valstybės įmonės Registrų centro žemėlapyje kaimui priskiriama šiek tiek daugiau kaip 60,6 ha žemės. Tačiau ankstesnė kartografinė medžiaga ir Lietuvos žemės vardyno medžiaga liudija, kad kaimui XIX a.–XX a. pirmoje pusėje priklausė apie 200 hektarų žemės, iš kurios trečdalį sudarė ariama dirva, o kitą – ganyklos, šienaujamos pievos ir miškas.

XIX amžiaus žemėlapiai liudija, kad Puidogalis kūrėsi Minijos dešiniojo kranto aukštumoje, tarp upės ir Prancūzkeliu vadinamo Liepgirių–Kūlupėnų kelio.

Rytuose ir šiaurės rytuose kaimas ribojosi su Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui priklausančiu Bulikų kaimu, vakaruose ir šiaurės vakaruose – su Kartenos dvaro Grabšyčių palivarko Prystovų kaimu.

Iš pietryčių ir pietų pusių Puidogalį puslankiu juosė platus Minijos upės vingis, kitapus kurio pietryčiuose prasidėjo Kartenos dvaro Gaudučių palivarkui priklausančių Pecelių, o pietvakariuose – Cigonalių kaimų žemės.

Centrine kaimo dalimi nuo Prancūzkelio link Minijos vedė svarbus to meto kelias, abipus kurio stovėjo šio kaimo valstiečių sodybos.

Priešais Cigonalius buvusi brasta – tinkama per upę perbirsti, perjoti ir pervažiuoti sekluma, nuo kurios kelias tolyn vedė link senojo Plungės–Kartenos vieškelio. Minijai ištvinus, ją perbristi buvo nebeįmanoma, tuomet per upę buvo keliamasi keltu.

Šia brasta ir keltu naudojosi savo Šateikių ir Kartenos dvarus lankę grafai Pliateriai, į svečius pas grafus į Karteną arba Šateikius keldavosi apylinkių bajorai ir dvarininkai. Per brastą ir Puidogalio kaimą link Šateikių kasmet į Žemaičių Kalvarijos atlaidus keliaudavo maldininkų procesijos iš Kartenos, Kulių, Kretingos ir kitų parapijų.

Augo išskirtinis ąžuolas

Prie Minijos esančioje Pūstojoje dauboje netoli brastos augo šimtametis ąžuolas, po kuriuo maldininkai slėpdavosi užėjus lietui arba apsistodavo karštą dieną pailsėti pavėsyje. Žmonės tą ąžuolą praminė „Kalvarijos ąžuolu“ (Kalvarijuos oužouls).

Jis buvęs toks storas, kad išpuvusioje drevėje (baublyje) sutilpdavo nemažai žmonių. Laikui bėgant senas ąžuolas neatlaikė audrų ir apie XIX a. vidurį nulūžo.

Pūstoji dauba apėmė apie 4 ha dydžio plotą, kurio viename krašte buvusi plika, stačiais apgriuvusiais ir tebegriūvančiais šlaitais Minijos pakrantė.

Per daubą nuo gyvenvietės iki pat Minijos vienas šalia kito ėjo pora dirbamų rėžių – Ąžuolinis („Oužoulėnis rėžis“) ir Kūlinis („Kūlėnis rėžis“), kurių kiekvienas apėmė porą hektarų žemės. Ąžuoliniame rėžyje augo minėtasis ąžuolas, o Kūliniame rėžyje gulėjo „kūlis“ – stambus, iki 2 m pločio riedulys.

Šalia Kūlinio rėžio buvęs 60×32 metrų dydžio ties viduriu perkastas ariamas laukas, vadinamas Perkastuoju rėžiu. Tolyn nuo Pūstosios daubos palei Miniją driekėsi Gusteniškė („Gustenėškė“) – apie 12 ha ariamos žemės laukas.

Pietrytiniame kaimo pakraštyje link Minijos nuožulniai leidosi Atšleitė (Etšleitė) – pusės hektaro dydžio ariama dirva.

Netoli upės plytėjo 240×30 m dydžio Blendinis rėžis, kurio vidury augo didelė blindė (baltasis gluosnis), žemaičių vadinama blendžiu. Pietvakarinėje kaimo dalyje prie Minijos priėjo Daubelės (Daubalės) – apie 40 ha laukas, per kurį nuo Užkarklių link Minijos tekėjo ir tebeteka Lubdaubalės upelis.

Minijos slėnyje ir terasose plytėjo šienaujamos kaimo pievos, apėmusios apie 19 ha plotą. Prie pat brastos buvusi potvynių metu užliejama Paparamio (sen. žem. „params“, liet. „keltas“), o kiek aukščiau terasoje – Pabrasčio pieva.

Toliau driekėsi šlapia, šaltiniuota ir akmenuota Kubiliškė („Kobėlėškė“), šaltiniuotas ir smarkiai pelkėtas Smuklynas („Smoklyns“), smėlingose terasose plytėjusios Paminijo lankelė („Pamėnėje lonkalė“) ir Sūdalės, kurių dalis buvusi ariama.

Šiauriniame kaimo pakraštyje už Prancūzkelio, žemiau esančioje apie 20 ha dydžio šlapioje ir kemsuotoje vietovėje, plytėjo Papelkiu (Papelkiais) arba Bulikų pelke vadinamos bendrosios Puidogalio ir Bulikų kaimų ganyklos, vakaruose įsirėmusios į Prystovų kaimo Lapurvių lauką.

Abiejų kaimų ūkininkai ganyklose 1934 m. iškasė kelis griovius, o nuo jų per pievas ir Lapurvius iki Mišupės upelio – didelį melioracijos kanalą (žem. „karnolį“), kurį pavadino Lapupiu („Lapopis“).

Žemės rėžiai turėjo atskirus pavadinimus

Piečiau bendrųjų ganyklų abipus Prancūzkelio 15 ha plote plytėjo krūmais apaugusios pelkėtos ir durpingos Didžiosios pievos („Dėdiosios peivos“). Į pietus nuo Prancūzkelio esančios pievų dalys turėjo savo vardus. 2,5 ha dydžio krūmais ir miškeliu apaugusi siaura pieva vadinta Siauriu.

Kitoje, 0,75 ha dydžio pievoje mėgo veistis daugybė „sliekų“ (žem. „slykų“), t. y. gyvačių, todėl ji buvo vadinama Sliekinėmis („Slykėnės“). Apie pusę hektaro medžiais ir krūmais apaugusi pievų pietvakarinė dalis vadinta Lubiške („Lobėškė“). Didžiosiose pievose augo 3 ha dydžio Išlaužo miškas.

Dalis Didžiųjų pievų buvo išplėšta arimui. Ariama buvusi apie 4 ha dydžio K. Miliui priklausanti Plačioji kalva („Platiojė kalva“), kurios vidurys buvęs iškilęs tarsi duonos kepalas ir ties Prancūzkeliu vienu galu rėmėsi į Lapupį. Prie šios kalvos glaudėsi Kyliu vadinamas smailiojo trikampio formos ariamos 0,75 ha dydžio dirbamos žemės rėžis.

Šalia Prancūzkelio ir Didžiųjų pievų buvo apie 0,75 ha dydžio laukas, apaugęs traku ir pieva, vadinamas Šileliu („Šilalis“).

Kaimo gyvenvietę su bendrosiomis ganyklomis jungė Užkarklės – apie 12 ha pievų ir ariamos dirvos laukas. Seniau palei lauką ėjo pintų karklų tvora aptverta išgena, kuria piemenys į bendrąsias ganyklas išgindavo ir į kaimą pargindavo valstiečių galvijus.

Prie Užkarklių ir bendrųjų ganyklų glaudėsi kitas 12 ha dydžio ariamas laukas, vadinamas Martyniškiu („Martynėškis“). Šalia jo buvo nedideliais rėžiais (žem. „kleckiukais“) suskirstytas Klecių laukas („Klecē“), apėmęs apie 2 hektarus dirbamos žemės.

Rytinėje kaimo dalyje su Aleksandravo dvaro žeme ribojosi Linginės („Lingėnės“) – apie 14 ha kalvotų dirbamų laukų ir šienaujamų pievų. Pasakojama, kad baudžiavos laikais čia gyveno iš dvaro žemę nuomojęsis Lingė, kuriam išsikėlus vietovė liko vadinama jo pavarde.

Apie 2 hektarus pievų Linginėse vadinta Melninkiniu rėžiu („Melninkėnis rėžis“). Pasakojama, kad grafas Pliateris tą rėžį atėmęs iš Lingės ir išnuomojęs jį Prystovų malūnininkui žydui. Žemaičiai malūnininką vadina „melninku“, todėl rėžis gavo tokį vardą.

Pietrytinėje dalyje ties riba su Aleksandravo dvaro žeme buvusi apie 1 ha dydžio šlapia, medžiais apaugusi pieva. Joje mėgo veistis įvairūs žvėreliai, perėjo daug ančių, dėl to vietovę imta vadinti Žvėrine („Žvėrėnė“).

Apie 3 ha ariamos dirvos stambių ūkininkų Beržanskių žemėje netoli Bulikų kaimo ribos buvo vadinama Pučkorynu („Pučkoryns“). Šį sklypą ūkininkai buvo laikinai perleidę pas juos tarnavusiam trobelninkui Pučkoriui, leisdami jam čia pasistatyti savo trobelę ir ūkinius statinius. Trobelninko ir jo sodybos nebelikus, jį dar ilgai priminė žmonių atmintyje išlikęs vietovardis.

Kaime pėdsaką paliko ir kunigas Jurgis Pabrėža

Nuo kaimo įsikūrimo jo gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonai, vikarai ir altaristos.

Ne vieną Puidogalio gyventoją pakrikštijo altarista kunigas Jurgis Pabrėža, vėliau tapęs garsiu vienuoliu pranciškonu tėvu Ambraziejumi. 1845 metų duomenimis, kaime buvo 3 katalikų sodybos, kuriose gyveno 26 žmonės: 12 vyrų ir 14 moterų.

Vienoje iš sodybų šeimininkavo Vincentas Beržanskis su žmona Anastasija, sūnumis Kazimieru, Petru, dukromis Kotryna ir Liudvika, kitoje – Ignotas Gailius su žmona Magdalena, o trečioje – Tomas Juška su žmona Benedikta, sūnumis Juozapu, Antanu, Leonu, dukromis Albina, Pranciška ir Benedikta.

Jie buvo nuolatiniai kaimo gyventojai, už išsinuomotą žemę ir sodybas mokėję činšo mokestį Kartenos dvaro savininkui grafui Pranciškui Pliateriui.

Pas valstiečius buvo apsistoję samdiniai (bernai, mergos, pusberniai, pusmergės) ir trobelninkai. Pas Beržanskius tarnavo Jonas Zabiela, Antanas Mickus, Petronėlė Mickienė ir Antanina Gedminienė, pas Gailius – Pranciškus Pineikis, Ignotas Stupis, Veronika Dyburytė, Marijona Gainienė ir Pranciška Bušibulienė, o pas Juškas – Magdalena Sodytė.

Panaikinus baudžiavą, nuo 1860 m. kaimas priklausė Telšių apskrities Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijai. Jame 1872 m. buvo jau 4 sodybos.

Tarpukaryje gyveno iki šimto žmonių

Pradėjus 1910 m. Kartenos valsčiuje Stolypino žemės reformą, ją buvo numatyta pravesti trijuose kaimuose, į kurių sąrašą pateko Apsukiniai (dabartinio Mamių kaimo dalis), Drungilai ir Puidogalis.

Pagal 1913 m. parengtą ir įgyvendintą žemėtvarkos planą, dirbama kaimo žemė buvo išskaidyta į vienkieminius ūkius, o ganyklos ir šienaujamos pievos liko bendro naudojimo naudmenomis.

Nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo kaime ūkių padaugėjo dvigubai – 1916 m. buvo 8 sodybos.

Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, 1918 m. pabaigoje Bučnių, Bulikų, Papievių, Puidogalio, Grabšyčių ir Liepgirių kaimų valstiečių atstovai surengė susirinkimą, kuriame išsirinko Kartenos valsčiaus darbo ir vargingųjų valstiečių tarybą, vadovaujamą Kosto Domarko iš Dauginčių kaimo. Taryboje savo atstovą turėjo ir buožėmis vadinami stambieji ūkininkai, kuriuos atstovavo Beržanskis iš Puidogalio kaimo.

Tarpukariu Puidogalis priklausė Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus Stropelių seniūnijai. Jame 1923 m. gyveno 11 ūkininkų, kurių šeimose buvo 65 žmonės.

Įgyvendinant Lietuvos žemės reformą, dar Stolypino reformos metu vienkieminiuose ūkiuose įsikūrusiems valstiečiams 1934 m. buvo išdalinta išlikusi bendruomeninė žemė – bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos. Žemės reformos metu ūkių kaime nepadaugėjo: 1936 m. jame tebebuvo 11 sodybų.

Gyveno gediminaičių provaikių giminė

Iš Puidogalyje gyvenusių žemdirbių šeimų stambiausi ūkininkai buvo Beržanskiai, kildinę save iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnaus Žemaičių kunigaikščio Klausučio. Puidogalio Beržanskiai priklausė šios giminės Kartenos šakai, kurios pradininku laikomas 1710 m. miręs Kazimieras Beržanskis.

Pirmasis kaime įsikūrė jau minėtas Vincentas Beržanskis (gim. 1813 m.), atsikėlęs iš Puškorių (dabartinio Aleksandravo) kaimo.

Iš gausaus jo sūnų būrio užaugę gimtajame kaime ūkininkauti pasiliko Juozapas (gim. 1857 m.) ir Pranciškus (gim. 1862 m.). Juozapas Beržanskis susilaukė sūnų Vladislovo (gim. 1893 m.), Konstantino (gim. 1895 m.) ir Vincento (gim. 1897 m.), o Pranciškus – sūnaus Kazimiero.

Vladislovas Beržanskis liko gyventi tėvų ūkyje, o mirė 1989 m. Sakuočių kaime. Jo brolis Konstantinas 1923 m. išėjo užkuriu į Pečiulių kaimą, o pusbrolis Kazimieras ūkininkavo Puidogalyje.

Lietuvių bajorų draugijos centro valdyba 1930 m. lapkričio 15 d. Kaune išdavė legitimacijos aktą, kuriuo patvirtino „Pomian“ herbo Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminės kunigaikštišką kilmę.

Iš kitų tarpukariu kaime gyvenusių ūkininkų reikėtų paminėti Vladą Lingę, kuris ne tik vertėsi žemdirbyste, bet ir buvo išsinuomojęs Prystovų karčemos vandens malūną. Jis per 1934 m. Užgavėnes sukūrė šeimą: iš Pakutuvėnų kaimo parsivedė 19-metę žmoną Stanislavą Grigalauskaitę.

Gyventojus išblaškė karas ir tremtys

Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykiai smarkiai pakeitė kaimo gyvenimą, o didžiausios įtakos turėjo mažiausiai penkių šeimų likimams.

Baigiantis karui į Vakarus pasitraukė siuvėjas Pranas Rimeikis (gim. 1923 m.). Vokietijoje jis sukūrė šeimą, vedė vokietaitę Lieselotte, gimusią 1928 m. Liubeke, su kuria Bad Švartau mieste 1952 m. susilaukė sūnaus Prano Rimeikio, o 1954 m. – dukters Angelos Rimeikis. 1956 metais šeima pareiškė norą persikelti nuolat gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas.

1945 m. kovo 8 d. į Leningrado srities Dubrovkos lagerį priverstiniams darbams prie Baltosios–Baltijos jūrų kanalo statybos su kitais Kartenos valsčiaus vyrais buvo išvežtas Kazys Žiobakas.

Po trijų dienų, kovo 11 d., suimtas 39-erių ūkininkas Vincas Milius. Iki rugsėjo 18 d. jis kalėjo Leningrado filtraciniame lageryje, iš kurio buvo išsiųstas prie minėto kanalo statybos. Į gimtuosius namus abu vyrai sugrįžo tik po metus trukusio katorgiško darbo.

Vincą Milių užklupo ir didysis 1948 m. gegužės 22 d. trėmimas. Jis su 38 metų žmona Kotryna, trimečiu sūnumi Vincu, dvimete dukrele Ramute ir kūdikiu Bronislava buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajono Klimino tremtinių gyvenvietę.

Sūnus Vincas ir jaunėlė duktė Bronė tais pačiais metais mirė, o 1955 m. spalio 5 d. amžinybėn iškeliavo ir jų tėvas. Į Lietuvą grįžti pavyko tik Kotrynai Miliuvienei su vienintele dukra Ramute, kurios iš tremties buvo paleistos 1956 m. liepos 23 dieną.

1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko krašto Bogotolo rajoną buvo ištremtas Stasys Lubys su žmona Petre, dukterimis Petre, Stase ir sūnumi Juozu, o taip pat Stasys Salys su žmona Valerija ir dvimečiu sūneliu Stasiu. Salių šeima iš tremties buvo paleista 1954 m. rugsėjo 4 d., o Lubių – 1958 m. liepos 7 dieną.

Kaimą prieš 60 metų sunaikino melioracija

Panaikinus Kartenos valsčių, 1950 m. Puidogalis buvo priskirtas Salantų rajono Kūlupėnų apylinkei ir atsidūrė naujo administracinio-teritorinio darinio pačiame pietrytiniame pakraštyje, prie administracinės ribos su Plungės rajonu.

Kūlupėnų apylinkę 1959 m. perdavus Kretingos rajonui, po daugiau kaip 10 metų Puidogalio kaimo nebeliko. Jo sodybas nušlavė melioracija, o žemė apie 1970 m. buvo prijungta prie Prystovų kaimo.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus

 3,518 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes