Dešiniajame Salanto upės krante tarp Salantų ir Kalnalio plyti Barzdžių kaimo žemė. Važiuojančius plentu Salantai–Kretinga pirmiausia pasitinka trejetas Salanto slėnio pakraštyje stovinčių vienkieminių sodybų. O nuo šio kelio pakilę atsišakojančia Kalno gatve atsiduriame aukštumoje įsikūrusioje pagrindinėje kaimo gyvenvietėje.
Pirmą kartą paminėtas 16 a. pabaigoje
Archeologiniai duomenys leidžia manyti, kad Barzdžių kaimo žemėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkstantmečio po Kristaus. Apie tai liudija 1938 m. naujakurių Musteikų sklype rasti žalvariniai žiedai ir kultūrinio sluoksnio liekanos.
Senieji gyventojai priklausė vakarų baltų pogrupiui, iš kurio VI–VII a. susiformavo karingieji kuršiai. Barzdžiuose įsikūrusi jų bendruomenė turėjo priklausyti kitapus Salanto upės stovėjusios Imbarės pilies apygardai.
Per kovas su kryžiuočiais kuršių žemėms ištuštėjus, XV a. į dykras ėmė keltis žemaičiai ir kurti žemdirbių kaimus. Taip Platelių dvarui priklausančioje žemėje atsirado Barzdžių kaimas, pirmąkart paminėtas 1585 m. sudarytame Platelių seniūnijos inventoriuje.
Kaimo pavadinimas kilo iš asmenvardžio Barzdys daugiskaitinės formos. Manoma, kad šis asmuo su šeima buvo pirmasis naujakurys.
Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašomas „Bardzie, Bordzie“, vokiškai – „Barsdse“, rusiškai – „Бoрзди, Барздзе, Бардзe“. Žemaičiai nuo seno kaimo vardą taria „Barzdē“.
Kaimas formavosi prie kryžkelės
Tuo metu kaimui priklausė didelė teritorija – apie 1 200 ha žemės, kuri šiaurėje palei Pestupį ribojosi su Pesčių kaimu, pietuose – su Klausgalvų kaimu, rytuose rėmėsi į Salanto upę, o vakaruose siekė Žalimų mišką, kuriame vėliau atsirado Mažųjų ir Didžiųjų Žalimų kaimai.
Didžiąją žemių dalį apėmė miškas, taip pat menkaverčiais medžiais ir krūmais apaugusios dirvonuojančios, akmeningos, šlapios ganyklos. Dirbami laukai, apėmę šeštadalį visos žemės, plytėjo šiaurės rytinėje kaimui priklausiusios teritorijos dalyje, kurioje buvo įsikūrusi ir žemdirbių gyvenvietė.
Pagal XVI–XVII a. teritorinį-administracinį suskirstymą Barzdžiai priklausė Platelių seniūnijos Imbarės vaitijai.
Kartografinė medžiaga liudija, kad kaimas tuo metu buvo kupetinis, susiformavęs be išankstinio plano. Visos jo sodybos stovėjo išsibarsčiusios aplinkui kaimo kryžkelę, buvusią ties Kalno gatvės centrine dalimi, dabartinių sodybų Kalno g. 8–10, 12, 13 rajone.
Pagrindinė kaimo gatvė ėjo nuo gyvenvietės pietinio galo šiaurės kryptimi link kelio į Pesčius, o centre nuo jos atsišakojo kita gatvelė (dab. Kalno g.), kuri leidosi link Salanto slėnyje plytėjusių bendrųjų ganyklų ir Kretingos–Salantų kelio.
Dirbamą žemę išsidalino 12 valstiečių
Kaimo žemė buvo Platelių dvaro nuosavybė, kurią nuo XVI a. vidurio valdė didysis Lietuvos kunigaikštis. Barzdžiuose įsikūrę žemdirbiai priklausė karališkaisiais vadintų valstybinių valstiečių luomui ir prievoles atlikinėjo valstybei.
1585 metais Barzdžiuose buvo dirbama 14 valakų (apie 200 hektarų) žemės, kurią nuomojosi 12 valstiečių.
Po du valakus (42,76 ha) valdė senbuviai Urbonas Šimkaitis, Petras Dargaitis ir naujakurys Ščeputis Romeikaitis, po valaką (21,38 ha) – senbuviai Mikalojus Šimkaitis, Mikutis Lukošaitis, Ščeputis Bružaitis ir Bružas Dargužaitis, o dar po valaką žemės prisiėmė naujakuriai Petras Bruzaitis, Jonušas Dirmeikaitis ir Tamošius Mocneikaitis.
Mažiau pasiturintys naujakuriai Andrius Petraitis ir Jurgutis Vizaitis valaką nuomojosi per pusę. Dar 12 margų (8,5 ha) dirbamos žemės laukė nuomininko.
Dvasiniu žemdirbių šeimų gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų bažnyčios dvasininkai.
Mirusiems artimiesiems laidoti gyventojai įsirengė kaimo kapines. Jos veikė rytiniame kaimo pakraštyje, šalia Salanto slėnin vedančio keliuko stūksančiame aukštumos kyšulyje, nuo kurio atsiveria vaizdinga slėnio panorama su priešingame krante stūksančiu didingu Imbarės piliakalniu.
Kaimą buvo išguldęs maras
Dideli pokyčiai kaime vyko XVIII amžiuje. Šiaurės karo pradžioje apylinkėje šeimininkavo Švedijos kariai, o 1709–1711 m. siautėjo Didysis maras.
Daugelis kaimo gyventojų tapo baisiausios to meto epidemijos aukomis, kurias gyvieji palaidojo kaimo kapinių šiaurės rytiniame pakraštyje. Šią kapinių dalį netrukus pradėjo vadinti Maro kapais, Markapiais, Maro kapeliais.
Kad niekas čia daugiau nelaidotų ir neprikeltų ligos užkrato, kolektyvinę kapavietę paženklino keliais ąžuoliniais kryžiais ir koplytėle. Dar ilgai Barzdžiai neatsigavo nuo maro: 1750 m. kaime tebuvo 9 sodybos.
Antroje XVIII a. pusėje kaimas atsigavo. Augant gyventojų skaičiui ir didėjant žemės ūkio produkcijos paklausai, už tradicinių dirbamos žemės sklypų plėšininėje miško ir bendrųjų ganyklų žemėje ėmė kurtis vienkieminės nausėdijos – užusieniai. Naujakuriai priklausė Barzdžių kaimo bendruomenei ir skirtingai nuo senbuvių turėjo kai kurių mokestinių lengvatų.
Nuo 1777 m. kaimo gyventojai galėjo melstis ir religines apeigas atlikinėti kaimyniniame Klausgalvų kaime pastatytoje Kalnalio šv. Lauryno bažnytėlėje, tapusioje Salantų parapijos filija. Joje jie krikštijo naujagimius, o nuo XVIII a. pabaigos išlydėdavo į paskutiniąją kelionę savo artimuosius. Tik santuokos Sakramentą priimti tekdavo vykti į Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią.
Žemaičių vyskupijos nurodymu XVIII a. pabaigoje buvo uždrausta mirusiuosius laidoti kaimų kapinėse. Nuo to laiko mirusiuosius imta laidoti Gargždelėje atidarytose Salantų parapijos kapinėse, o taip pat Kalnalio bažnytinėse kapinėse.
Uždarytose senosiose kapinėse retsykiais be kunigo kaimiečiai laidojo nekrikštytus kūdikius, savižudžius, iš Salanto ištrauktus skenduolius, šiltinės, dizenterijos ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas.
Gyveno beveik pusantro šimto žmonių
Platelių dvarą 1797 m. įsigijus grafams Šuazeliams-Gufjė, Barzdžių žemdirbiai buvo paversti baudžiauninkais.
Baudžiavinėms prievolėms atlikinėti ir lažui eiti kaimo žemių šiaurės rytinėje dalyje, dešiniajame Pestupio krante prie Kretingos–Salantų kelio buvo pastatytas administracinis-ūkinis dvaro padalinys – Edvardavo palivarkas, kuris kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose vadinamas Sorokinu.
1821 m. ir 1843 m. Barzdžiuose buvo 26 katalikų sodybos, kuriose 1845 m. gyveno 149 Salantų parapijos parapijiečiai – 72 vyrai ir 77 moterys.
Tai buvo valstiečių Prano Bėronto, Antano Milašiaus, Juozapo Mikniaus, Jurgio Gelžinio, Tomo Vaičiaus, Lauryno Šaulio, Lauryno Užondžio, Juozapo Viskonto, Leono Jašmonto, Juozapo (Motiejaus sūnaus) Kniukštos, Juozapo Valužio, Antaninos Valužienės, Juozapo Stankaus, Kazimiero Stonkaus, Juozapo Piluckio, Stanislovo Preibio, Tado Prišmonto, Juozapo Skurdauskio, Juozapo (Tado sūnaus) Kniukštos, Kazimiero Venckaus, Juozapo Žeimavičiaus, Mykolo Daukanto, Prano Kripo ir Jono Stonkaus šeimos, kurias sudarė 121 nuolatiniai kaimo gyventojai.
Jų namuose gyveno dar 28 samdiniai ir įnamiai: Liudvika Šaulytė, Barbora Gelžinytė, Apolonija Daukantienė, Antanas Birontas, Judita Vaitkutė, Regina Pakalniškytė, Leonas Razgauskis, Magdalena Žobakienė, Juozapas Kaspinskis, Kotryna Zaboraitė, Barbora Piluckaitė, Petronelė Eglinskaitė, Eleonora Prišmontienė, Adomas Valužis, Laurynas Prišmontas, Barbora Bertašienė, Apolonija Kniukštaitė su dukra Ona, Barbora Mikutaitė, Kazimieras Mikuta, Barbora Kaminskė, Ona Beinoraitė, Juozapas Miknius, Kazimieras Miknius, Marijona Drungytė, Kotryna Mikniutė, Leonas Milašius ir Ona Šlonska.
Apie 1860 m. senojoje kaimo gyvenvietėje buvo 11 kiemų.
Iš šiaurės, vakarų ir pietų pusių gyvenvietę supo 8 užusieniai (rusiškai vadinti „застенoк Барздзе“), kuriuose stovėjo 20 sodybų. Šiauriniame žemių pakraštyje tarp Edvardavo palivarko, Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarko ir Klecininkų kaimo buvo 3 užusieniai, turėję po tris sodybas.
Vakarinėje žemių dalyje ties riba su Mažaisiais Žalimais palei kelią Klausgalvai–Pesčiai buvo išsimėtę dar 3 užusieniai: dviejuose iš jų buvo po tris sodybas, o trečiame – vienkiemis.
Pietiniame žemių pakraštyje prie pat ribos su Klausgalvais buvo įsikūręs vienos sodybos, o arčiau Barzdžių gyvenvietės – trijų kiemų užusienis. Visus užusienius su pagrindine gyvenviete jungė keliukai.
Buvo išskaidytas į vienkiemines sodybas
Panaikinus 1861 m. baudžiavą, žemdirbiai gavo teisę įsigyti iki tol nuomotos dirbamos žemės sklypus.
Tuomet buvusi įsteigta valstiečių luominė savivalda, o Barzdžių kaimas priskirtas Grūšlaukės valsčiui, po 20 metų pertvarkytam į Salantų valsčių.
Pradėjus pobaudžiavinę žemės reformą, kaime buvo suformuoti 442 rėžiai dirbamos žemės, už kurią grafų Šuazelių-Gufjė dvaro Edvardavo palivarke atodirbį 1870 m. atlikinėjo 113 revizinių sielų – valstiečių prievolininkų.
Po pobaudžiavinės žemės reformos kaimas neteko didelės dalies turėtos žemės. Grafų Šuazelių-Gufjė nuosavybėje liko šiaurinė kaimo dalis su Edvardavo palivarku.
Nuo kaimo atsiskyrė vakarinę kaimo žemių dalį apėmę užusieniai, oficialiai pasivadinę Barzdžių Medsėdžių (žem. medė – miškas; sėda – sodyba) kaimu. Barzdžių kaimui liko tik pietinėje dalyje buvę du užusieniai, tapę senosios gyvenvietės dalimi.
Per pobaudžiavinę ir Stolypino reformas keitėsi ir pati gyvenvietė. Kartografinė XX a. pradžios medžiaga liudija, kad kupetinis Barzdžių kaimas buvo išskaidytas į vienkiemines sodybas, išsibarsčiusias dirbamoje žemėje.
Tuo tarpu ganyklos ir miškai liko bendro naudojimo žeme, už kurią kaimas ir toliau mokėjo mokestį dvarui.
Žemės rėžiai turėjo savo pavadinimus
1902 metais Barzdžiuose gyveno 130 valstiečių, kuriems apie 1905–1910 m. priklausė 17 sodybų.
Pirmojo pasaulinio karo metais apylinkėje siautėjo ispaniškasis gripas, o 1918–1919 m. daug aukų nusinešė šiltinė. Nuo šios ligos mirę asmenys buvo laidojami senosiose kapinėse.
Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. Barzdžių kaime buvo registruoti 24 ūkiai ir 156 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, ūkininkams buvo išdalintos bendrosios kaimo ganyklos bei miško žemė, kuriose suformuota keletas vienkieminių naujakurių ūkių.
Iki Lietuvos žemės reformos kaimo ganyklos, pievos ir ariami laukai buvo padalinti rėžiais, kurie turėjo savo žemėvardžius.
Pietinėje kaimo dalyje plytėjo 3 dirbamos žemės ir pievų laukai, vadinti Biržtviniais (16 ha), Daginiais (16 ha) ir Pamončiškio (24 ha) rėžiais. Žemė čia buvusi žvyringa. Birštvinių rėžių pievas lietingu metų laiku užliedavo paviršinis ir prasiveržęs gruntinis vanduo, o Daginių rėžių pievose augo daug dagių.
Pietvakarinėje kaimo dalyje buvo 4 ha dydžio Skersutinių rėžių ariamas laukas. Šiaurinėje dalyje su Edvardavo dvaru ir Klecininkų kaimu ribojosi 12 hektarų dydžio molingos ariamos žemės sklypas, vadinamas Kleciais. Rytinėje dalyje plytėjo Kapinės rėžiai, kurie apėmė 24 hektarus žvyringos ariamos žemės ir Salanto upės užliejamų pievų.
Kaimas turėjo dvejas ganyklas. Didžioji ganykla apėmė pietinėje dalyje šalia Pamončiškio rėžių plytėjusį 14 hektarų dydžio akmeningos žemės plotą, vadinamą Mončiškėmis arba Moncerijomis. Vakarinėje dalyje buvo 2,8 ha dydžio Ganyklomis vadinama ganykla, įrengta smėlingoje žemėje.
Kapinės rėžių centrinėje dalyje smėlingame kalniuke stūksojo senosios kaimo kapinės, tuo metu vadintos Kapine. Jos buvusios nenaudojamos, apleistos, neaptvertos. Paskutinius kapus dar žymėjo susmegę žemės kauburėliai, o Maro kapų vietoje stovėjo koplytėlė ir keli kryžiai.
Senajai koplytėlei sunykus, Antanas Domarkas XX a. 4 deš. pastatė naują, kurią papuošė kaltiniu ornamentuotu kryželiu-saulute. Iš sunykusios į naująją koplytėlę jis perkėlė nežinomo liaudies meistro XIX a. išdrožta medinę, polichromuotą Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūrą. Kapinėse prie koplytėlės per Gegužines pamaldas kaimo gyventojai rinkdavosi pasimelsti, pagerbti mirusiųjų, giedodavo Visų šventųjų litaniją.
Sukurti pagrindinės gyvenvietės nepavyko
1948 metais kaime buvo 28 kiemai.
Kitais metais pradėjus steigti kolektyvinius ūkius, visos žemdirbių šeimos gražiais pažadais ir prievarta buvo varomos į kolūkį (kolchozą), kuris netrukus tapo prijungtas prie Kalnalyje įsikūrusio valstybinio ūkio, pavadinto Salantų tarybiniu ūkiu.
Ūkio administracinį centrą iš Kalnalio perkėlus į Salantus, Barzdžiuose buvo nutarta kurti pagrindinę gyvenvietę, į kurią iš melioratorių griaunamų Barzdžių, Barzdžių Medsėdžių ir kitų aplinkinių vienkieminių kaimų pradėta kelti žemdirbių šeimas.
Į pietus nuo Kalno gatvės ir senųjų kaimo kapinių palei aukštumos pakraštį priešais Salanto slėnį buvo suprojektuota nauja gatvinio plano gyvenvietė, kurioje namus statėsi naujakuriai tarybinio ūkio darbininkai. Į vakarus nuo gyvenvietės abipus Kalno gatvės iškilo gamybiniai-ūkiniai valstybinio ūkio pastatai: sandėliai, fermos, dirbtuvės ir kiti ūkiniai objektai.
Keičiantis administraciniam-teritoriniam suskirstymui, Barzdžiai iš pradžių priklausė Kalnalio, o nuo 1963 m. – Imbarės apylinkei.
Daugiausia gyventojų kaimo istorijoje gyveno 1959 m., kai per pirmąjį pokariu vykdytą surašymą Barzdžiuose buvo registruotas 251 žmogus. Vėliau gyventojų skaičius nuolat krito: 1970 m. buvo 203, 1979 m. – 150, o 1989 m., sovietmečio periodo pabaigoje – 116 žmonių.
Atkūrus nepriklausomybę ir grąžinant sovietmečiu nacionalizuotą žemę buvusiems jos savininkams ar jų turto paveldėtojams buvo tikimasi, kad prasidės kaimų atgimimas.
Deja, besiklostantys socialiniai ir ekonominiai santykiai lūkesčių nepateisino. Žmonės sugrįžo į tuos kaimus, kurie yra arti stambių regioninių centrų.
Atokiau esantys kaimai toliau nyko, o kitų nykimas stabilizavosi. Prie pastarųjų priskirtinas ir Barzdžių kaimas, kuriame 2001 m. buvo 121, o 2011 m. – 108 gyventojai.
Kaimas didžiuojasi žymiais asmenimis
Šiuo metu Barzdžiams priklauso 459,52 hektaro žemės, kuri šiaurėje ribojasi su Klecininkais, vakaruose – su sovietmečiu ištuštėjusiais Barzdžių Medsėdžiais, pietuose – su Klausgalvais, pietryčiuose – su Kalnaliu, rytuose – su Imbare, o šiaurės rytuose – su Žvainiais.
Rytiniu pakraščiu vingiuoja Salanto upė, kurios slėniu per kaimo žemę nutiestas krašto kelias Salantai–Kretinga.
Kaime yra trys gatvės – Kalno, Liepų ir Kaštonų, abipus kurių stovi 32 sodybos. Pusė jų koncentruojasi sovietmečiu pastatytoje gyvenvietėje prie Liepų ir Kaštonų gatvių.
Trejetas vienkieminių sodybų stūkso Salanto slėnyje, dar trys – pietinėje kaimo dalyje, o kitos vienkiemiais išsibarsčiusios abipus Kalno gatvės ir šiaurės vakarinėje kaimo dalyje.
Barzdžiai didžiuojasi šiame kaime gimusiais žymiais asmenimis.
Kaime užaugo lietuvių kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta (g. 1933 m.). Vilniaus universitete jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o po studijų nuo 1959 m. keletą metų mokytojavo Dieveniškių vidurinėje mokykloje ir dirbo Eišiškių rajono liaudies švietimo skyriuje.
Nuo 1967 m. jis užsiėmė moksline veikla Lietuvių kalbos ir literatūros institute, vadovavo Kalbos kultūros skyriui, rengė periodinį leidinį „Kalbos kultūra“, buvo jo redaktoriumi, rašė mokslinius straipsnius. Šiame leidinyje jis publikavo straipsnį, kuriame aprašė gimtojo Barzdžių kaimo žmonių XVII a. pavardes (Kalbos kultūra, Vilnius, 2010, Nr. 83).
Barzdžiuose 1957 m. gimė vėliau su tėvais į Skuodo rajono Puodkalius persikėlęs politinis ir visuomenės veikėjas, inžinierius, pilotas Pranas Žeimys.
Baigęs Rygos skraidymo technikos mokyklą ir Leningrado civilinės aviacijos akademiją, jis dirbo Palangos oro uosto skrydžių vadovu ir oro uosto direktoriaus pavaduotoju, vėliau buvo renkamas Palangos miesto savivaldybės tarybos nariu, administratoriumi ir meru, o 2008–2016 m. atstovavo Pajūrio rinkiminės apygardos rinkėjams Lietuvos Respublikos Seime.
Kaimo praeitį mena senosios kapinės, kurias šiandien ženklina šiaurės rytinėje dalyje, vadinamoje Maro kapais, pastatyti ir statinių tvorele apjuosti monumentalus kryžius ir pora koplytėlių.
Kryžių iš melioratorių nugriautos vienkieminės tėvų sodybos 1972 m. parvežė Petronėlė Vyšniauskienė, o koplytėles 1990 m. padarė meistras Juozas Kniukšta.
Kapinės 1997 m. buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 24236), o 2005 m. paskelbtos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, turinčiu dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.
Kultūros vertybių registre taip pat registruota viena iš kaime esančių koplytėlių. Joje saugoma nežinomo XX a. pirmos pusės liaudies meistro išdrožta medinė, polichromuota Rūpintojėlio skulptūra (unikalus objekto kodas 15060), vertinga kaip Žemaičių kraštui būdingas liaudies dailės paminklas.
Julius KANARSKAS
Istorikas
3,339 peržiūrų (-a)