Šiandien „Švyturys“ sulaukė gražios sukakties. Prieš 75 metus, vos už 20 kilometrų dar aidint Antrojo pasaulinio karo kanonadoms, Kretingos rajone pradėjo eiti laikraštis, kuris gyventojams pradėjo nešti žinias.
Simboliška, kad tai įvyko iš karto po šventų Kalėdų. Kristaus gimimą Kretingoje lydėjo ir žinias, naujienas skelbiančio leidinio gimimas, tarsi patvirtinant kaip tai žmonėms yra svarbu.
Kaip brandos siekiantis žmogus paauglystėje, taip ir šis laikraštis 18 metų blaškėsi, keitė pavadinimus, kol galiausiai atrado „Švyturio“ vardą, kuriuo pavadintas lyg tas šviesos žiburys, pasiekdavo beveik kiekvieną rajono gyventojų šeimą.
Geriausiais savo laikais „Švyturys“ buvo leidžiamas 13 tūkst. egzempliorių tiražu, kai visame rajone tuo metu gyveno kiek daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Tuomet žmonės skaitė labiau. Juos domino, kas vyksta aplinkui. Rasdavo laiko bent pusvalandžiui prisėsti prie laikraščio. Netingėjo skaityti, domėtis, net ir tuomet, kai sovietine ideologija persmelktos naujienos buvo labiau didaktinė propaganda nei objektyvi informacija.
Anuomet žmonės neapsiribodavo vien tik antraščių ar pirmųjų teksto sakinių peržvelgimu. Iš laikraščio, lyg razinų iš pyrago, neišrankiodavo tik įdomesnių ir labiau patikusių naujienų. O ir aplinkiniu pasauliu domėjosi plačiau nei dabar.
Gyvenimas, kaip ir pyragas, nesusideda vien tik iš razinų. Norint pajusti jo tikrąjį skonį, reikia suvalgyti visą patiekalą, perskaityti viską laikraštyje. Jį rašo žmonės, kurie kiekvienu laikraščio numeriu turi ką pranešti, papasakoti kažką svarbaus. Kitaip jie nedirbtų šio darbo. Nemokantys, nesugebantys informuoti žmonių dirba kitką. Tai, ką išmano geriau.
Ir nebūtinai laikraštyje rašančių žmonių mintys turi sutapti su Jūsų. Nė vienas neprivalo mąstyti ir vertinti aplinką taip, kaip rašantys laikraštyje. Tačiau perskaityti, įsiklausyti reikėtų. Tik taip skaitantysis suvoks manantis kitaip. Tik taip jis atras savąją nuomonę. Be druskos neįmanoma pajusti, kada yra saldu.
Laikraščio skaitymas kartu yra ir mąstymo, vertinimo procesas, o skaitančiuosius tą patį laikraštį vienija bendras aplinkos suvokimas, pritarimas tam, kas ir kaip skelbiama.
Iš bendro įvykių ir naujienų srauto laikraštis atrenka ir skelbia tai, kas jame dirbantiems žurnalistams atrodo svarbiausia, reikalingiausia. Laikraštį perkantys žmonės kartu pritaria, kad ir jiems būtent tai yra svarbu.
„Švyturio“ laikraščio skaitytojai yra tartum viena didelė šeima, kurioje ir pasipykstama, ir pasiginčyjama, ir pasidžiaugiama. Džiugu, kad ji vėl pradeda gausėti. Vadinasi, vis daugiau žmonių sugrįžta prie ištakų. Kažkada ant kiekvieno rajono gyventojų šeimos stalo gulėjęs laikraštis vėl randa kelią į žmonių namus.
„Švyturį“ skaitantys žmonės yra tie patys Kretingos rajono gyventojai. Šių metų pavasarį jie rinko visiems kretingiškiams tarnauti pasisiūliusius kaimynus, kurie dabar pasijuto esanti valdžia. Žmonių pasitikėjimo mandatą gavę rajono gyventojai pasijuto likusiuosius galintys valdyti, už juos nuspręsti, jiems įsakyti.
Keista ir dviprasmiška išgirsti, kai Savivaldybės kabinetuose „Švyturys“ tarpusavyje pavadinamas nedraugu. Suprask, priešu. Išeitų, kad ir visi skaitantys „Švyturį“ gyventojų pasitikėjimą gavusiems politikams nėra draugai?
Savivaldybė ir rajono vadovai net nematė reikalo „Švyturio“ skaitytojų pasveikinti su šventėmis.
Su šventomis Kalėdomis savo gyventojus pasveikinti nusprendusios seniūnijos iš Savivaldybės gavo nurodymą „Švyturio“ laikraščiui savo sveikinimų nesiųsti. Nes su „Švyturiu“ nėra sudaryta viešinimo sutartis. Todėl už šiuos sveikinimus iš Savivaldybės biudžeto nebūsią apmokėta. Viso labo tik po 15 eurų – tiek laikraštyje kainuoja viešai pasveikinti vienas kitą.
Šį nurodymą kaip valdžios įsakymą supratusios kai kurios seniūnijos „Švyturiui“ iš pradžių nedrįso atsiųsti savo sveikinimų, net kai mes pasiūlėme juos spaudinti nemokamai.
Kodėl mes taip bijome? Mes, kurie nebijojome pasipriešinti okupantams. Mes, kurie rizikuodami gyvybėmis skaldėme Blogio imperiją ir savo kūnais stabdėme tankus.
Svarbiausia, ko bijome? Pačių išrinktos valdžios, kuri netiesiogiai ėmė nurodinėti, su kuriais laikraščiais draugauti, kuriuos skaityti? Ar šios baimės priežastis nėra ta, kad iš pyrago pripratome išrankioti razinas? Gyventi patogiai. Nusilenkiant, kai širdyje nėra jokio noro lankstytis. Sutikti, kai iš tiesų prieštaraujame. Meluoti ar tylėti, kai norisi išrėkti tiesą.
Būtent tai verčia daryti valdžios sutartis su laikraščiu. Su jo skaitytojais. Sutartis yra abipusis susitarimas. Valdžia laikraščiui – visų rajono gyventojų biudžeto pinigus, o laikraštis ką? Tik geras naujienas apie valdžią? Tik tas naujienas, kurias parašo pati Savivaldybė? Ir taip, kaip parašo Savivaldybė?
Šitaip mes pratinami nusilenkti, sutikti ir meluoti. Kitaip seniūnijoms nebus leista viešai pasveikinti savo gyventojų.
Solidžią 75-erių metų sukaktį švenčiantis „Švyturio“ laikraštis yra mūsų rajono kultūros paveldas. Kretingiškių gyvenimo paveldas. Kai kas norėtų, kad jis išnyktų, nes su „Švyturiu“ nėra sutarties.
Tačiau paveldą privalu saugoti. Nuo pokario laikų šis laikraštis paveldimas iš kartos į kartą. Nepameskime jo. Išlikime kartu.

 1,491 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes