Žurnalistė R. Miliūtė turėtų ko paklausti ir rajono valdžios

Per savo ilgą istoriją Kretingos laikraštis „Švyturys“ buvo „priglobęs“ ne vieną dabar žinomą Lietuvos žurnalistą.
Nemažai jų, dar studentų, per vasaras Vilniaus universiteto į Kretingą būdavo atsiunčiama žurnalistinei praktikai.
Žurnalistinę karjerą „Švyturyje“ pradėjo ir savo kandumu pagarsėjusi 51 metų Lietuvos radijo ir televizijos laidų vedėja Rita Miliūtė.

„Švyturiui“ rašė dar 5 klasėje
Kretingoje gimusi, augusi ir tuometę 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar – Jurgio Pabrėžos gimnaziją) baigusi Rita apie žurnalistiką pradėjo svajoti anksti.
„Kiek pamenu, jau būdama 5 klasėje veržiausi į korespondentus ir apie mokyklos naujienas pradėjau rašinėti į „Švyturio“ laikraštį“, – prisimena garsi žurnalistė.
Todėl vidurinę mokyklą baigusiai abiturientei nebuvo jokių abejonių, kur stoti – tik į Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedrą, kuri tuomet priklausė Istorijos fakultetui.
Tačiau, nors ir nusivežusios keliolika „Švyturyje“ išspausdintų informacijų iškarpų, kretingiškės universitete laukė nesėkmė.
Stojant į dieninį skyrių abiturientei pritrūko balų, nes ji neturėjo vietos laikraščio siuntimo – savotiškos rekomendacijos.

Pažintis su žurnalistika – nuo mašininkės
Tą vasarą jai pavyko įstoti į Žurnalistikos katedros neakivaizdinį skyrių, o grįžusi į Kretingą neilgai trukus patraukė į „Švyturį“ darbintis.
„Aišku, būdama visiškai žalia mergaičiukė jokių iliuzijų dirbti korespondente neturėjau. Džiaugiausi, kad priėmė mašininke“, – pasakojo Rita.
Tada jokių kompiuterių net sapne dar nebuvo. Žurnalistai straipsnius rašydavo ranka, o kad redaktoriams būtų patogu redaguoti spaustuvėje tekstų rinkėjams nereiktų gaišti laiko šifruojant rankraščius, redakcijoje visos medžiagos būdavo spausdinamos rašomąja mašinėle.
Per Ritos rankas pereidavo visų „Švyturio“ žurnalistų rašiniai ir spaudai atrinkti skaitytojų laiškai.
„Redakcijoje tada dirbo keturi ar penki žurnalistai, tad jų rašto ypatybes greitai perpratau. Tačiau perspausdinant žmonių laiškus pasitaikydavo tokių keverzonių, kad jie atrodydavo lyg užšifruoti šnipų pranešimai.
Būdavo, sėdi prie tokio laiško rankomis susiėmusi už galvos ir vos neverki – laikas eina, laukia dar krūvelė rankraščių, o tu – nė iš vietos.
Palikus neįskaitomą vietą tekdavo toliau ieškoti numanomų žodžių ir tada įsiminti, kaip tas žmogus rašo vieną ar kitą raidę.
Visa laimė, kad tų nuolatinių neetatinių autorių nebūdavo daug, todėl perkandus jų braižą jau buvo lengviau“, – juokiasi žurnalistė.
Užtat, anot jos, „Švyturio“ „dešifravimo“ kursai nepraėjo veltui – Rita dabar gali pasigirti perskaitanti bet kokį raštą. Net ir gydytojų išrašytą vaistų receptą.

Mokėsi rašyti straipsnius
Rašomosios mašinėlės klaviatūra tarškindama kitų straipsnius Rita savo svajonės būti korespondente neužmetė. Juo labiau, kad dirbant pačioje redakcijoje buvo paprasčiau sulaukti užduočių straipsniams.
Tiesa, rimtų aktualijų R. Miliūtei nepatikėdavo. Neakivaizdinio skyriaus žurnalistikos studentei tekdavo rašyti apie kokius nors kultūrinius renginius ar mažiau reikšmingus įvykius.
„Ko nors daugiau buvo naivu tikėtis, nes ir mano, tik neseniai mokyklą baigusios devyniolikmetės, tekstai, greičiausiai, buvo tolimi nuo tikrosios žurnalistikos.
Su mano rašinėliais vargdavo mane globojusi laiškų skyriaus vedėja Genovaitė Paulikaitė.
„Švyturyje“ išėjau visą straipsnių rašymo pradžiamokslį. Padėti man būdavo pasiruošę visi redakcijos darbuotojai“, – geru žodžiu buvusius bendradarbius prisimena R. Miliūtė.

Žinojo visas redakcijos paslaptis
Tuomečiai redakcijos vadovai – redaktorius Feliksas Rapalis ir jo pavaduotoja amžinaatilsį Stanislava Petraitienė būdavo labai reiklūs ir patiems korespondentams.
Redakcijos mašininkei tai buvo žinoma geriausiai, nes jai tekdavo perspausdinti redaktorių pataisytus tekstus.
R. Miliūtė prisimena, kad žurnalistams ypač priekabi buvo pavaduotoja S. Petraitienė, kuri išbraukydavo ištisas pastraipas.
„Pamenu, tą patį žurnalisto tekstą tekdavo perrašinėti po kelis kartus, o pirminis straipsnis visiškai pasikeisdavo“, – pasakojo žurnalistė.
Dirbant mašininke ji sėdėdavo viename kabinete su buhaltere, pas kurią visi darbuotojai ateidavo pasiguosti dėl redaktorių išbraukyto teksto ar patirtos neteisybės.
Todėl šiame kabinete pirmiausiai buvo sužinomos visos redakcijos paslaptys.
Kretingoje buvo nuobodu
R. Miliūtė tuomet buvo jauniausia „Švyturio“ darbuotoja. Beveik visi bendradarbiai buvo gerokai vyresni.
Dabar garsi žurnalistė prisimena, kad mergaitiška išvaizda kišdavo koją ir atliekant redakcijos užduotis. Kad ir iš „Švyturio“ redakcijos prisistatydavusią Ritą svarbūs valdininkai sutikdavo atsainiai ir su ja neretai bendraudavo iš aukšto.
Šiokio tokio solidumo jaunajai žurnalistei priduodavo į renginius ją lydėdavęs „Švyturio“ fotokorespondentas Jonas Šimkus.
„Atvirai pasakius, mašininkės darbas, kaip ir gyvenimas tuometėje Kretingoje, buvo nuobodokas. Kasdienybę kiek praskaidrindavo tik žurnalistinei praktikai į redakciją atvykdavę studentai.
Pamenu, į Kretingą porai savaičių atvažiavęs vilnietis Eldoradas Butrimas sėdi ant palangės ir rūkydamas dūsauja: „į kokią aš skylę čia patekau“.
Dabar jis yra „Lietuvos ryto“ korespondentas Varšuvoje“, – pasakojo Rita.

Kaip žurnalistė išaugo Vilniuje
Todėl nenuostabu, kad gimtojoje Kretingoje ilgai neištvėrė ir R. Miliūtė. Juo labiau, kad aktyvią ir veržlią merginą beregint pagavo Sąjūdžio gūsis.
„Švyturyje“ padirbusi kiek daugiau nei metus universitete pirmą kursą baigusi Rita išvyko gyventi į Vilnių.
Vienu metu dirbo Sąjūdžio informacinėje agentūroje ir Rūtos Grinevičiūtės-Janutienės redaguojamame savaitraštyje „Žalioji Lietuva“.
Vėliau buvo „Respublikos“ dienraštis, kuriame Rita buvo nuo pirmojo laikraščio numerio.
Bet kai kartą tuometis „Respublikos“ redaktoriaus pavaduotojas Rytis Taraila visiškai perrašė jos straipnsį palikdamas tik autorės pavardę, nuoskaudos neištvėrusi R. Miliūtė trenkė durimis.
Matyt, tuomet žurnalistė bus supratusi, kad radijas ir televizija yra patikimesnės saviraiškos priemonės – ką ir kaip pasakei, tas ir išliks.
Nuo Sąjūdžio laikų pradėjusi bendradarbiauti su „Amerikos balso“ radijo Lietuvos redakcija ji visiems pasaulio lietuviams žinias iš Lietuvos skleidė iki pat šios redakcijos uždarymo.
Po to buvo darbas „M-1“ radijo žinių tarnyboje. Nuo 1998 metų R. Miliūtė vadovavo LNK televizijos žinių tarnybai. Dabar beveik 20 metų dirba LRT. Nuo Lietuvos televizijos direktorės iki autorinių laidų vedėjos.
Paskutinius dvejus metus R.Miliūtė yra internetinės Laisvės TV tiriamosios žurnalistikos laidos „R.I.T.A.“ vedėja.

Aplanko Kretingoje gyvenančius tėvus
Tris dešimtmečius Vilniuje gyvenanti R. Miliūtė neužmiršo, kad yra kretingiškė.
Čia, Kretingoje, Žvaigždžių gatvėje (kaip simboliška) gyvena jos 78 metų mama Danutė ir 82 metų sulaukęs tėtis Donatas. Tėvus R. Miliūtė aplanko vidutiniškai bent kartą per du mėnesius.
Rita turi 8 metais vyresnį brolį Vytautą, kuris baigęs tuomečio Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą netrukus emigravo į užsienį ir dabar gyvena Anglijoje.
Žurnalistė išaugino sūnų, kuriam birželį sukaks jau 30 metų.
Šalies politikos aukštuomenės gyvenimo pulsą nuolat jaučianti žurnalistė atranda laiko pasidomėti ir Kretinga. R. Miliūtė prisipažino internete stebinti kiekvieną Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdį.
Tiesa, radusi laiko tai ji daro vėliau peržiūrėdama posėdžio įrašą.
„Kiekvieną kartą atvykusi į gimtąjį miestą pasidžiaugiu, kad jis kaskart yra vis gražesnis. O gal taip man tik atrodo į jį žvelgiant nostalgija aptrauktomis akimis?
Iš tiesų, rajonas gerokai sparčiau galėtų judėti į priekį ir susitvarkyti daugelį dar nuo sovietmečio likusių Kretingos skaudulių, jei valdžioje būtų daugiau kompetencijos ir noro keisti.
Per tarybos posėdžius klausant tuščių politikų kalbų kartais sunkiai ištveriu garsiai nepaklaususi: „o kas jums trukdo tai padaryti?“ – teigė kukliame „Švyturio“ laikraštyje pasėta, o dabar savo darbu visam Lietuvos politiniam gyvenimui įtaką galinti padaryti žurnalistė Rita Miliūtė.
Turėdama tokią pavardę ir panašų vardą viena niekam nežinoma mergina net į Seimą pateko.

 2,098 peržiūrų (-a)