Įvažiuojant į Kretingą – tokia vizitinė kortelė.

Nuo Klaipėdos įvažiuojantys į Kretingą mato skandalingą miesto vizitinę kortelę – apgriuvę ir susmegę buvusio „Laisvės“ fabriko gamybiniai pastatai pietiniame miesto pakraštyje riogso jau ne vieną dešimtmetį.


Maksimalus tarifas negąsdina?
Pastangos apsivalyti nuo kraštovaizdį menkinančios taršos yra ilgas ir ne visada sėkmingas procesas.
Sukiužusių, vos ne šimtmetį stovinčių savo sodybos tvartų žmonės net negalvoja griauti. Ar aplinkos vaizdą teršiančios bjaurasties linkę nepastebėti?
Praėjusių metų lapkritį Kretingos rajono savivaldybės taryba 34 neprižiūrimiems, apleistiems pastatams, kurių savininkai ne vienerius metus nesiima jokių priemonių savo statiniams tvarkyti, pritaikė maksimalų 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
Įprastas tarifas – 0,75 proc. statinio rinkos vertės.
Apsileidėliams taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokestis, palyginti su įprastu, atrodo įspūdingai, jis didesnis net 4 kartus, tačiau realiai tai ne kažin kokie pinigai.
Pavyzdžiui, už 100 tūkst. eurų vertės statinį įprastu 0,75 proc. tarifu būtų mokama 750 eurų suma, o pagal maksimalų 3 proc. tarifą – 3000 eurų per metus.
Nežinia, ar yra rajone apleistų, neprižiūrimų statinių, vertų milijono, už kuriuos per metus savininkui tektų sumokėti 30 tūkst. eurų. O gal milijonieriui tie 30 tūkst. būtų smulkmena?


Griuvenos menkina rajono įvaizdį
Kretingos savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vyr. specialistė Janina Gedvilienė teigė, kad valdžios bendravimas su neprižiūrimų, apleistų pastatų savininkais būna ilgas ir ne visada duodantis rezultatų.
Apgriuvusio buvusio fabriko „Laisvė“ gamybinių pastatų liekanas, po kurias vaikščioti yra pavojinga gyvybei, šiuo metu valdo įvairūs juridiniai ir fiziniai asmenys.
Anot Savivaldybės specialistės, jie kažką vis planuoja, perplanuoja, bet išorinis vaizdas nesikeičia. Todėl savivaldybės Taryba ir įtraukė įvairius Klaipėdos g. 127 adreso pastatus į apleistų ir neprižiūrimų statinių sąrašą.
Su asmeniu D. J. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), valdančiu dalį buvusio fabriko griuvenų, susisiekti nepavyko.
J. Gedvilienė teigė, kad su dabartiniu ir prieš tai buvusiais savininkais buvo ilgai susirašinėjama, jie ne kartą keitėsi, o rezultatas toks pat: griuvenos riogso iki šiol.
Sunkumai, su kuriais susiduria valstybės tarnautojai – gana dažnai besikeičiantys neprižiūrimų pastatų savininkai. Papildomų sunkumų sukuria ir įvairių savininkų, valdančių vieną pastatą, interesai: vieni nori to, kiti – kitko, vieniems ateities perspektyvos rodosi vienaip, kitiems – kitaip.


Kretingoje atokiau nuo žmonių žvilgsnių Malūno g. 10 stovi buvęs mokyklos pastatas. Taip jo buvusi paskirtis rašoma Savivaldybės dokumentuose, o žmonės pamena, kad senais laikais ten buvusi lyg ir pirtis. Pastatas labai romantiškoje vietoje, gatvės pabaigoje ant Akmenos kranto, tad pirtelė ten tikrai galėjusi būti.
Neprižiūrimą pastatą valdo visuomeninė organizacija „Vilnoja“, įsikūrusi Vilniaus rajone. Viešai prieinamoje informacijoje nurodytos organizacijos vadovės Aušros Zaikauskienės rasti nepavyko.
Pasak J. Gedvilienės, ją pasiekusi informacija, kad Malūno g. 10 pastato savininkai tarytum tariasi su Nacionaline žemės tarnyba, norėdami pasididinti žemės sklypą.


Ilgai trunkantys formalumai
Užpraėjusiais metais, Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų sprendimu, beveik dvi dešimtys statinių rajone buvo pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Savivaldybei. Dauguma statinių – žemės ūkio paskirties bei įvairūs gamybiniai objektai, kuriuos Savivaldybei kaip nors panaudoti vargu ar įmanoma.
Kas laukia statinių, tiek ilgai buvusių niekam nereikalingais, jeigu jų ir Savivaldybė niekaip nepanaudos? Tapti apleistais, neprižiūrimais, už ką Savivaldybė baudžia savininkus? O ar baus pati save?
Apie panašių objektų likimą pasakojusi Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėja Sigutė Jazbutienė sakė, kad jų laukia privatizacija. Tačiau kelias iki jos ne toks trumpas, nes reikia sutvarkyti nemenką kiekį formalumų ir dokumentų.
Statinio pripažinimas bešeimininkiu trunka daugiau nei metus. Jeigu šeimininkas taip ir neatsiranda, kreipiamasi į teismą dėl objekto perdavimo Savivaldybei. Byla teisme taip pat paguli, kol atsiranda sprendimas, po to nustatytas terminas laukti, ar kas neskųs sprendimo.
Po teismo sprendimo prasideda ilgokai trunkantis reikiamų dokumentų rengimas, bendravimas su Registrų centru, žemėtvarka.
Ne vieną dešimtmetį vykstantys vieši privatizuojamų objektų aukcionai (kitu būdu jų negalima privatizuoti) turi savo dėsningumus. Pirmuosiuose aukcionuose dalyvių paprastai visai nebūna. Savivaldybė mažina kainą, skelbia naujus aukcionus, kai kaina kam nors pasirodo patraukli, pasirodo pirkėjas.
Pasak S. Jazbutienės, rajone neliko objektų, dėl kurių vyktų gyvos ir aršios varžytinės.
Įstatymais numatyti būtini atlikti formalumai, terminai, Savivaldybė niekur negali nei paskubėti, nei bėgti. Svarbiau neužmiršti, neapsileisti, kad aplinką, kraštovaizdį teršiantys statiniai nyktų nuo žemės paviršiaus.
Aukcione – buvę švietimo, kultūros pastatai
Dėl pastaraisiais metais viešuose aukcionuose įsigytų objektų priežiūros ir jų naudojimo Savivaldybė vargo beveik neturi.
Daugumos apleistų, neprižiūrimų, pavojų aplinkai keliančių statinių ir objektų istorijos siekia privatizavimo pradžią nuo 1990 metų.
Tais laikais netrūko žmonių, griebiančių bet kur, bet ką. Protavimas ir beviltiškos padėties supratimas dėl įsigyto objekto įvyko daug vėliau, to pasekmes matome bemaž kiekviename miestelyje, kaimelyje.
Naujausiame Savivaldybės privatizuojamo nekilnojamojo turto sąraše – naujos tendencijos. Tarp 12 nekilnojamojo turto pozicijų – parduodamos buvusios mokyklos, bibliotekos, buvusių sveikatos priežiūros įstaigų, pašto patalpos.
Ar galima tikėtis, kad nupirkę šiuos objektus naujieji savininkai jais rūpinsis geriau?
Pasak Savivaldybės atstovų, rajono seniūnai dabar įpareigoti atidžiau pasižvalgyti po savo teritorijas, sudaryti apleistų statinių ir kitų objektų sąrašus. Vėliau bus planuojama, ką su jais daryti, jų tvarkymui gal bus įmanoma pasinaudoti atitinkamų ES fondų parama, nes vien Savivaldybės biudžeto galimybėmis atlikti tokius darbus būtų per sunku.
„Jeigu seniūnijoje stovi apleista kokia nors paprasta medinė pašiūrė, ją nugriauti nesunku vien seniūnijos jėgomis. Jeigu reikia griauti mūrus, buvusių statinių pamatus ar kitas mūro konstrukcijas, Savivaldybė priversta pirkti paslaugą, o ji kainuoja“, – teigė S. Jazbutienė.
Lėšų tvarkymui nenumatyta
Kai Lietuvos geologijos tarnyba visuomenei pateikė 1999-2015 metais sudarytą visos šalies pavojingų taršos židinių žemėlapį, atrodė, kad nei Lietuva, nei mūsų rajonas dar ilgai neišsivalys nuo sovietmečio likusių teršalų.
Kretingos rajone pavojingų taršos židinių buvo gerokai per pusantro šimto. Šiandien aplinkosaugos specialistai palankiai vertina įvykusius pokyčius, tačiau sutinka, kad išlikę įvairios ūkinės paskirties pastatų griuvėsiai teršia gamtovaizdį, tai yra vizualinė tarša.
Prieš keliolika metų, kai geologai sudarinėjo aplinkai pavojingų objektų žemėlapį, daug potencialių taršos židinių neturėjo savininkų. Iki šių dienų dauguma jų pakeitė savo statusą, tapo privatūs.
Kaip teigė dauguma apklaustų rajono seniūnų, privačiose rankose atsidūrę statiniai ar jų liekanos pasikeitė iš esmės: buvo arba visai nugriauti ir jų vietoje iškilo nauji ūkinės paskirties statiniai, arba išvalytoje teritorijoje liko sutvarkytos žemės plotai. Jų panaudojimas – ateities klausimas.
Šių metų Savivaldybės biudžeto projekte lėšų panašiems darbams kol kas nenumatoma, reiškia, kraštovaizdį darkančių objektų greitai atsikratyti nepavyks.
Daug kam akis bado buvusios degalinės liekanos prie kelio Nr. 226, iš Kartenos vedančio į Kūlupėnus, nėra tvarkos Juodupėnų kaime, kur ilgokai vyksta privatizavimo procesas dėl sugriautos sovietinių laikų degalinės, kai kurių šalia esančių sandėlių.
Grūšlaukėje stūkso buvusios katilinės griuvėsiai, tačiau, Savivaldybės administracijos žiniomis, vienas suinteresuotas ūkininkas norėtų juos privatizuoti. Rūdaičių kaime stūkso apleisti niekam nereikalingi buvusios degalinės griuvėsiai.
O kur dar nesuskaičiuojama daugybė rajone esančių individualių sodybų tvartų. Ne vienas jų stūkso gal šimtmetį, daugybė jų prarado pirminę paskirtį, tačiau netgi susmegusių ir sutrešusių žmonės neskuba griauti.
Matyt, net ir tam žmonėms trūksta pinigų. O gal noro ir supratimo apie tvarką?

 2,939 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes