Nobelio premijos laureato H. Senkevičiaus novelę pristatęs švyturių entuziastas, jų istorijos tyrinėtojas Aidas Jurkštas jau daug metų puoselėja svajonę Šventojoje įrengti Švyturių muziejų. Ištraukas iš novelės susitikimo metu skaitė jo žmona Inga.

Ateityje Kretingos pašonėje turėtų atsirasti pirmasis Lietuvoje Švyturių muziejus. Tokį sumanymą Šventojoje ketina įgyvendinti palangiškis švyturių entuziastas, tyrinėtojas, knygų apie švyturius autorius Aidas Jurkštas.


Sąsajos su Lietuva
Užvakar Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje jis pristatė Lenkijos nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugijos lėšomis išleistą Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus novelę „Jūros švyturio sargas“.
Kūrinys įtrauktas į lenkų mokyklines programas, kad vaikai nuo mažens domėtųsi švyturiais, ir pripažintas gražiausia novele.
Pristatydamas leidinį ir jo atsiradimo istoriją, A. Jurkštas sakė, kad tai yra Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo švyturių tema rezultatas ir žingsnis populiarinant švyturių turizmą mūsų šalyje.
„Vieno populiariausių XIX–XX amžiaus lenkų rašytojų, 1905 metų Nobelio literatūros premijos laureatų Henriko Senkevičiaus novele „Jūros švyturio sargas“ Lenkijoje žavisi jau kelinta karta.
Keistomis istorijomis apipinta profesija – švyturininkas – dėl technologijų pažangos ryšių srityje palaipsniui nyksta, o paslaptys ir tradicijos visada kelia žmonių susidomėjimą.
Lietuvius ši novelė turėtų sudominti dėl to, kad joje yra sąsajų su Lietuva“, – sakė A. Jurkštas.


Pasitarnaus populiarinant švyturių turizmą
Kūrinys pagrįstas tikra istorija, kurią H. Senkevičius išgirdo iš lenkų korespondento J. F. Horaino, kai 1876–1879 m. lankėsi Amerikoje.
Veiksmas vyksta Aspinvalyje, nedideliame miestelyje prie Panamos kanalo žiočių.
Pasakojama apie seną lietuvių-lenkų kilmės žmogų Skavinskį, dirbusį švyturio prižiūrėtoju.
Mėgiamo darbo ir pastogės jis neteko įsijautęs į jam atsiųstą Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas arba paskutinis antpuolis Lietuvoje“.
Savo krašto 40 metų nematęs ir ilgėjęsis žmogus knygą skaitė neatsitraukdamas, tad užmiršo uždegti švyturį. Dėl to ant seklumos sudužo valtis.
Kadangi švyturys – saugumo simbolis, vedantis laivus į saugų uostą, savo pareigos neatlikęs švyturininkas buvo atleistas ir pasmerktas toliau klaidžioti po pasaulį.
Lietuvoje šis kūrinys pirmą kartą buvo išleistas prieš 112 metų.
„Draugai iš Lenkijos „Švyturių“ organizacijos prie Gdansko jūrų muziejaus paprašė manęs susirasti novelę ir ją redaguoti.
Leidinį radau Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje bei I. Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje. Vėliau paaiškėjo, kad ją turėjau ir namuose“, – juokėsi A. Jurkštas.
Leidėjai tikisi, kad Lietuvoje ši knyga pasitarnaus populiarinant švyturių turizmą taip pat, kaip ir Lenkijoje.

Švyturių lankytojams – apdovanojimai
Lenkijoje švyturių turizmas klesti ir yra labai populiarus daugiau kaip 20 metų. Trylikoje šios šalies švyturių kasmet apsilanko apie 800 tūkstančių žmonių.
Nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugija, skatindama švyturių turizmą, sukūrė jūrinių švyturių mylėtojo apdovanojimą „Bliza“ (žodis „bliza“ vietos, tai yra kašubų kalba, reiškia„jūrinis švyturys“).
Kiekvienas turistas, aplankęs 5 Lenkijos jūrinius švyturius, gauna bronzinį ženklelį „Bliza“, aplankęs visus Lenkijos švyturius – sidabrinį ženklelį, o aplankiusieji visus Lenkijos švyturius ir dar tris, esančius užsienyje, gauna aukso ženklelį.
Kiekvienas apsilankymas patvirtinamas antspaudu specialioje knygelėje, vadinamoje „Švyturių pasu“, dovanų gauna po novelę „Jūros švyturio sargas“ lenkų kalba.
Tarp turistų ženklelių „Bliza“ rinkimas tapo labai populiarus. Pastaraisiais metais jų įteikta keli tūkstančiai – taip pat ir užsienio turistams.
„Jūrinių švyturių mylėtojai, manau, mielai aplankytų ir Lietuvos švyturius, tai išplėstų švyturių turizmą Baltijos jūros regione, palengvintų „Bliza“ ženklelių gavimą.
Sovietmečiu visi mūsų švyturiai buvo uždaryti. Prieš dešimtmetį pavyko pasiekti, kad jie bent vieną dieną būtų atviri, žmonės galėtų laisvai lankyti.
Trečiąjį rugpjūčio savaitgalį, kaip ir visame pasaulyje, pradėta rengti Švyturių diena.
Tądien kiekviename švyturyje apsilanko po 1000 žmonių“, – pasakojo A. Jurkštas.

Galėtų tapti traukos centru
Jis daugiau nei dešimt metų mynė įvairių institucijų slenksčius, kad Lietuvos teritorijoje esantys švyturiai, kurie priklauso Lietuvos saugos administracijai, būtų perduoti savivaldybėms. Buvo išgirstas – Šventosios švyturys jau perduotas Palangos savivaldybei.
Tai suteikia viltį, kad išvien su ja pavyks įgyvendinti svajonę įkurti Švyturių muziejų.
„Šventosios švyturys jį rekonstravus ir pritaikius lankymui taptų unikaliu visame Baltijos regione.
Jame galbūt būtų įrengtas netgi liftas, kad ir neįgalūs ar vyresnio amžiaus žmonės galėtų pakilti į 40 metrų aukštį ir iš dangaus pamatyti jūrą. O vaizdas yra neapsakomo grožio!
Viduje būtų įkurta interaktyvi ir stacionari ekspozicija, kurioje būtų viskas, kas susiję su švyturiais ir jų istorija.
Pirmaisiais eksponatais taptų mano paties rinkiniai – švyturių modelių, suvenyrų, monetų, atvirukų kolekcijos“, – sakė A. Jurkštas.
Apačioje, šalia švyturio, entuziastas norėtų įkurti miniatiūrų parką, kuriame stovėtų Lietuvos bei kitų Baltijos šalių švyturių maketai, taip pat ir tų, kurių jau nebėra.
Palangiškis švyturių entuziastas turi ambicijų sukurti ir Baltijos šalių švyturių turizmo žiedą. Aplink Baltiją žmonės keliauja tikslingai siekdami aplankyti švyturius, gauti ženklelius, tad Šventojoje atsiradęs muziejus taptų turistų traukos centru, garsintų Palangą ir visą pajūrį.
Lietuva turi septynis švyturius
Domėtis švyturiais A. Jurkštas pradėjo prieš daugiau nei dvi dešimtis metų iš Vilniaus atsikėlęs gyventi į Palangą. Apie juos niekur nerado nė mažiausios žinelės, tad pats nusprendė užpildyti šią nišą. Juo labiau, kad jūrinėje valstybėje šie statiniai yra labai svarbūs.
Keliolikos metų domėjimosi švyturiais rezultatas – knyga „Lietuvos švyturių istorija“. Tai išsamus veikalas apie švyturius ir kitus navigacinius objektus, buvusius ir esamus dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jame gausu laivybos ir švyturių istorijos faktų, sukauptų keliolika metų kruopščiai tyrinėjant farologijos sritį.
Be to, A. Jurkštas pats yra nupiešęs 1500 Baltijos jūros švyturių, surengęs per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Jis – atvirukų rinkinio „Senieji Lietuvos švyturiai“ bei knygos „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“ autorius.
Pasak A. Jurkšto, žinios apie pirmuosius pasaulio švyturius yra prieštaringos ir vargu, ar kada bus nustatytos tiksliau.
Spėjama, kad 3000 m. pr. Kristų Persijos įlankoje jūrininkai orientavimuisi galėjo naudoti šventą šviesą šumerų zikuratuose (aukštas laiptuotas statinys).
Apie 800–700 m. pr. Kristų Homeras „Iliadoje“ rašė apie laužo ugnį, skirtą jūrininkams, padėsiančią grįžti į krantą. Tai pirmasis rašytinis šaltinis apie ugnį, tarnaujančią navigacijai.
Švyturių Baltijos jūroje atsiradimo priežastis buvo prekyba tarp valstybių. Jūros kelias iš Baltijos jūros į pasaulį vedė per sąsiaurius tarp Danijos ir Švedijos. Būtent čia – pietrytiniame Švedijos taške Falsterbo 1222 m. sužibo pirmoji ugnis, atliekanti švyturio funkciją.
Pirmieji švyturiai buvo primityvūs – ilgos kartys su viename gale pritvirtintu metaliniu krepšiu. Į jį buvo kraunama anglis, malkos, sakai – viskas, kas dega, ir uždegus pakeliama aukštyn. Tokie pirmieji švyturiai buvo ir užsienyje, ir Lietuvoje. XVIII a. atsirado mūriniai švyturiai.
Lietuvoje šiuo metu iš viso yra septyni švyturiai: keturi jūriniai – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios bei trys vidaus vandenų – Ventės rago, Uostadvario ir Pervalkos.

Henrikas Senkevičius gimė 1846 m. gegužės 5 dieną Vola Okžeiska kaime. Jis kilęs iš totorių, apsigyvenusių Lietuvoje, šeimos.
Kūrybinę veiklą pradėjo 1869 m. pozityvinėmis novelėmis, kurios iškėlė jį į žymiausius ano meto realistus. Pirmuosius veikalus išleido prisidengęs Lietuvio (Litwos) slapyvardžiu. Vėliau netikėtai perėjo prie istorinio romano.
Vieną iš jų – „Tvaną“– pradėjo rašyti Lietuvoje, Panevėžio rajone esančiame Bistrampolio dvare, lankydamasis pas giminaičius.
Novelė „Jūros švyturio sargas“ laikoma viena geriausių lenkų novelių.
H. Senkevičius mirė 1916 m. lapkričio 15 d. Šveicarijoje, palaidotas vietinėje katalikų parapijoje, o 1924 m. palaikai perkelti į Varšuvos šv. Jono katedros rūsį.
H. Senkevičius buvo pirmasis lenkas ir šeštasis pasaulio rašytojas, tapęs Nobelio premijos laureatu.

 1,473 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes