Studentas Vladas Mongirdas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Iš Kretingos krašto kilusio Vlado Mongirdo (1877–1960) gyvenimas apėmė visą 19 ir 20 amžiaus sandūroje Lietuvos išgyventų dramatiškų įvykių spektrą – nuo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo iki Sibiro tremtinio.


Mišučių dvaro Mongirdai
Iškilus kretingiškis mums žinomas kaip gydytojas, dramaturgas, poetas, publicistas, pirmojo lietuviško vaidinimo dalyvis, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvių kultūros ir tautinio judėjimo veikėjas, Aukštadvario bajorų Mongirdų giminės šakos pradininkas, 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, karininkas, Trakų apskrities kūrėjas.
Vladislovas Jonas Mongirdas gimė 1877 m. gegužės 6 d. ryte Kretingos valsčiui priklausiusiame Mišučių dvaro Notiškės palivarke, Jono Viktoro Benedikto (1848–1919) ir Olimpijos Šalkauskaitės (1854–1911) Mongirdų šeimoje, kurioje užaugo dvi dukterys ir du sūnūs. Vladislovas buvo antras vaikas šeimoje.
Pakrikštytas birželio 11 d. Budrių filijinėje bažnyčioje Vladislovo Jono vardais. Krikštatėviais buvo pusbrolis – tėvo brolio sūnus, bajoras Eduardas Zigmantas Mongirdas (1887–1957) su motinos giminaite našle Anastazija Šalkauskiene.
Vladislovo tėvas buvo įtakingas apylinkės dvarininkas, vienas iš dabartinės Budrių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios statybos rėmėjų. Valdžia jam patikėjo svarbias pareigas – vadovauti karo reikalams tinkamų žirgų ir arklių apskaitai Kretingos valsčiuje.
Jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos bajorų Mongirdų giminės Mišučių šakos, kurią pradėjo jo senelis Vincentas Kazimieras Mongirdas (1795–iki 1863), gimęs Vyžuonų parapijoje, dirbęs Kolegijos sekretoriumi Vilniuje.
Užsispyrimo, energijos, veiklumo, užsibrėžto tikslo siekimo Vladislovą, greičiausiai, įkvėpė jo močiutė Michalina Mongirdienė (Bankauskaitė, 1823–1905), kuri būdama 43 metų amžiaus našle vis dėlto išdrįso palaikyti 1863 metų sukilimą – Mišučių dvare slėpė ginklus ir paraką.
Už tai 1864 m. rugpjūčio 1 d. Telšių apskrities Tardymo komisija jai iškėlė bylą, kurią 1864 m. spalio 15 d. persiuntė Kauno gubernijos Politinių bylų tardymo komisijai. Teismas įvyko 1865 m. kovo 3 d.
Dokumentuose įrašyta, kad paskirta bausmė yra 300. Dabar jau nežinia, kaip ta bausmė buvo matuojama – pinigais, grūdais ar kitkuo, bet naudojimasis turtu nebuvo apribotas.
Vladislovas mokėsi Palangos keturių klasių progimnazijoje kartu su būsimu Lietuvos prezidentu Antanu Smetona. 1896 m. baigė Mintaujos (Latvija) gimnaziją, kurioje dalyvavo lietuvių moksleivių ratelių veikloje.
1896 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Ten besimokydamas dalyvavo slaptos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1903–1904 m. buvo jos valdybos pirmininku. Puikiai mokėjo lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių kalbas.


Vaidino istoriniame spektaklyje
Vasaromis jaunasis gydytojas atostogaudavo Palangoje „Tuhanovičių“ viloje, kurią buvo įsigijęs Vladislovo tėvo brolis iš pirmos santuokos – Mečislovas Mongirdas (1827–1898).
Tuo metu viename vilos namelių pirmąją Palangoje fotoateljė buvo įrengusi Mečislovo duktė, pirmoji Lietuvoje moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (~1865–1924).
1899 m. rugpjūčio 20 d., atostogų metu Palangoje jis kartu su bendražygiais grafo Felikso Tiškevičiaus prekių sandėlyje, stovėjusiame ant jūros kranto prie tilto, kuriame tilpo 500 žmonių, surengė pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį – Juozo Vilkutaičio–Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.
Kartu su V. Mongirdu prie spektaklio organizavimo prisidėjo pirmasis Kretingos prekybininkas katalikas Edvardas Empacheris, aktorė ir režisierė Stanislava Jakševičiūtė, studentas Augustinas Janulaitis, Kretingos gydytojas Feliksas Janušis, pedagogė Jadvyga Juškytė, spektaklio režisierė Gabrielė Petkevičaite–Bitė, palangiškis gydytojas Liudas Vaineikis, rašytojas Povilas Višinskis, gydytojas iš Smolensko Kazimieras Žalnieriukynas bei palangiškiai gimnazistai Gabalis ir Stanislovas Kuizinas.
Tuomet dar buvo draudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Palangos spektaklio organizatoriai pasinaudojo vienintele politine galimybe viešai prabilti lietuviškai – nuo scenos.
Spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija, kuria grupelė žmonių pareiškė pasauliui, kad lietuviai yra, kad jie turi savo kalbą ir savo žemę.
Istoriniame spektaklyje bežemį ūkininką Bekampį vaidinęs Vladislovas Mongirdas buvo vienas pirmųjų aktorių – ėmė mokytis savo vaidmenį dar nesurinkus visos aktorių trupės.
Aktorių grupės nuotrauką afišai savo fotopaviljone padarė jo pusseserė, fotografė Paulina Mongirdaitė. Spektaklio afišų platinimu ir klijavimu su didžiausiu pasišventimu užsiėmė Vladislovas Mongirdas ir Augustinas Janulaitis, kurie per pora vakarų dviračiais apvažiavo didelę dalį Žemaitijos klijuodami prie stulpų, tvorų, pastatų didžiules lietuvių ir rusų kalbomis atspausdintas afišas apie pirmą viešą lietuvių spektaklį.
Premjeros dieną, likus valandai iki pasirodymo pradžios, Palangos policijos viršininkas Nikolajus Nikitinskis ėmė kabinėtis ir grasinti uždrausti vaidinimą, nes tarp aktorių yra studentų. Išsekus kantrybei jau nugrimuotas V. Mongirdas čiupo neprašytą svečią už pakarpos ir davęs stiprų niuksą išgrūdo laukan. Išmetęs žandarą ir už jo nugaros užrakinęs duris, jis sugrįžo scenon tvarkytis.
Pasirodymą stebėjo kunigaikštis Oginskis su šeima ir svita, grafas Tiškevičius su šeima ir svečiais. Kunigaikštis Oginskis ir grafas Tiškevičius buvo vertėjais savo šeimų nariams, nemokantiems lietuvių kalbos. Abu „vertėjai“ aiškino, kad spektaklis yra aukštos meninės vertės, nes režisierė – profesionalė artistė.


Carinė valdžia vaidinimo išsigando
Spektaklis dar buvo parodytas Kuliuose, Šiauliuose, Mintaujoje. 1900 m. sausio mėn. „Ameriką pirtyje“ suvaidino Liepojoje, tačiau netrukus rusų pareigūnai atėmė išduotą leidimą, o aktyviausius vaidintojus, tarp jų ir studentą V. Mongirdą, suėmė.
Jis buvo kaltinamas, kad rengė lietuviško teatro spektaklius ir muzikinius vakarus, o už gautas pajamas rėmė lietuvišką spaudą. Kardomasis areštas taikytas beveik 4 mėnesius, paskui paleistas už užstatą.
Areštas neužgesino entuziazmo – 1901 m. „Ameriką pirtyje“ vėl buvo planuojama vaidinti Palangoje, tačiau buvo suimtas grupę vienijęs centras – gydytojas Liudas Vaineikis. Tuomet Augustinas Janulaitis įkūrė keliaujančių artistų grupę, kuriai priklausė ir V. Mongirdas.


Buvo ištremtas už lietuvišką veiklą
Studijų metais Vladislovas Mongirdas Apuoko slapyvardžiu laikraščiams „Varpas“, „Darbininkų balsas“ siuntė savo straipsnius, eilėraščius, apysakas.
Nepriklausomos Lietuvos metais buvo žinomas kaip spaudos bendradarbis – politinę ir socialinę priespaudą smerkiantys jo eilėraščiai, vaizdeliai ir tekstai buvo publikuoti periodiniuose leidiniuose „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Skardas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kituose.
Kartu su Jonu Biliūnu ir Augustinu Janulaičiu parengė straipsnių rinkinį „Kaimiečių kovos su ponais“ (1905). Vladislovo Mongirdo rankraštis „Iš prieškario Trakijoj gyvenimo atsiminimų“ 2002 metais publikuotas knygoje „Aukštadvaris“.
1902 m. vasario 27 d. už lietuvišką veiklą studentas V. Mongirdas nubaustas administracine tvarka ir ištremtas dvejiems metams į Šiaurės Kaukazo Armaviro miestą (Rusija), kur netoliese gyveno jo tėvo brolis, apylinkės veterinaras Kazimieras Mongirdas (1857–?).
Iš ten lietuvių laikraščiams siuntė eilėraščius ir apysakas, 1904 m. sukūrė dramą „Kovoje už laisvę“, kurioje vystoma kovos su skriaudėjais ir tėvynės pavergėjais mintis.
Gavęs leidimą, medicinos studijas tęsė Tomske (Rusija), vėliau grįžo į Maskvą. 1906 m. baigęs Maskvos universitetą, gavo gydytojo diplomą.


Gyvenimo posūkis – į Aukštadvarį
1901 m. žiemą Vladislovas Mongirdas vyko švęsti Kalėdų pas savo seserį Sofiją Oną (1875–?), nutekėjusią į Radomislį (7 km nuo Aukštadvario, prie Užguosčio).
Buvo pūga, tamsu, ir vežikas, vežantis iš Rūdiškių geležinkelio stoties, paklydo. Aukštadvaryje pagal liepų alėją jie suprato esant dvarą ir sustojo paklausti kelio. Taip Vladislovas susipažino su dvaro savininko Bronislovo Malevskio dukterimi Elena Konstancija (1881–1935), kurią 1907 m. vedė ir įsikūrė žmonos dvare.
Uošvis Bronislovas Malevskis jam pastatė atskirą namuką-ambulatoriją, kuriame buvo galima priiminėti ligonius.
Čia buvo laukiamasis kambarys, kur ant stalo gulėjo laikraščiai, knygelės lietuvių, lenkų, baltgudžių ir net žydų kalbomis.
V. Mongirdas rūpinosi ne tik medicinos pagalbos teikimu, bet ir švietimo, kultūros bei lietuvybės reikalais. Augęs Žemaitijoje stebėjosi, kad Aukštaitijoje bendraujama lenkų kalba. Pamažu pacientus ėmė kalbinti lietuviškai. Savo lėšomis pirkdavo įvairių knygelių ir dalindavo kiekvienam, su kuriuo galėdavo lietuviškai susikalbėti.
Gydytojas steigė kaimuose knygynėlius, vežiodavo laikraščius, dažniausiai „Lietuvos ūkininką“. Nors buvo kairiųjų pažiūrų, platino ir maldaknyges, katekizmus, katalikiškus laikraščius.
Knygos įvairiomis kalbomis buvo pasiskolinamos ir iš dvaro bibliotekos. Jo žmona, kai dar buvo sužadėtine, platindavo lietuviškas knygeles, kurias Vladislovas jai įteikdavo atvažiuodamas pasisvečiuoti.
Vilniaus Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi keli laiškai Marijos Šlapelienės knygynui Vilniuje, kuriuose 1911–1913 metais V. Mongirdas iš Aukštadvario skirtingiems žmonėms užsako įvairių leidinių.
Vieno laiško pabaigoje priduria: „Taigi, pagal šituos 4 adresus išsiųskite po vieną egzempliorių. Tik savo firmos nedėkite, kad nežinotų, kas išsiuntė. Būdamas Vilniuje užsuksiu ir sumokėsiu“.
V. Mongirdo užsakyti leidiniai pasiekdavo Valkininkus, Varėną, Dusmenis, Onuškį, Semeliškes, Žiežmarius ir daugelį kitų Lietuvos vietovių.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m., V. Mongirdas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Tarnavo Trakų apskrityje užfrontės gydytoju, vėliau – karo gydytoju.
1915 m. Aukštadvario dvaro ambulatorija sudegė, tad tarpukariu ligoniai buvo priimami specialiai įrengtame dvaro kambaryje. Apylinkėse siaučiant dizenterijai ir šiltinei V. Mongirdas paskirtas epidemiologu.
Lietuvos valstybingumo atkūrimo veikla
1917 m. rugsėjo 18–22 d. V. Mongirdas dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kuri išrinko Valstybės Tarybą ir atstovavo Aukštadvario apylinkių gyventojams.
Grįžęs su šios konferencijos nutarimais supažindino vietos gyventojus. 1918 m. kartu su kitais lietuviais aktyviai įsitraukė į nepriklausomos valstybės kūrimą, buvo aktyvus Lietuvos valstybingumo atkūrimo šalininkas.
Praėjus daugiau nei pusmečiui po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. lapkričio 11 d. kartu su Merkinės ir Trakų dekanatų kunigais ir inteligentais jis įsteigė lietuvišką Aukštadvario progimnaziją. V. Mongirdas buvo progimnazijos komiteto nariu ir išrinktas mokyklos Tarybos sekretoriumi.
1918 m. pabaigoje politinė padėtis Lietuvoje buvo pakankamai sudėtinga. Nors Pirmąjį pasaulinį karą pralaiminti Vokietija pripažino tautų apsisprendimo teisę, Vilniuje jau veikė Lietuvos Valstybės Taryba, paskelbusi Vasario 16 d. aktą, buvo sudaryta Lietuvos Vyriausybė, tačiau valdžia dar buvo vokiečių rankose.
Buvo aišku, kad vokiečiai iš Lietuvos tuoj pasitrauks, todėl reikėjo kuo skubiau sudaryti valdžios perėmimo vietose mechanizmą, užtikrinti gyventojų saugumą. Matyt tai, kad Valstybės Tarybos daugumą sudarė dešiniųjų pažiūrų atstovai, atramos ieškoję katalikų bažnyčioje, nulėmė, jog žmonės buvo raginami kurti parapijų, o ne valsčių komitetus.
Vyriausybė akcentavo vietos savivaldos svarbą ir ragino kurti savo valdžią iš 5–7 asmenų Parapijos komitetų, kurie imtų patys tvarkyti apylinkės gyvenimą, susisiektų su kaimynų Parapijų komitetais ir bendrai steigtų Apskričių (Kreisų) komitetus, o šie, savo ruožtu, palaikytų nuolatinius ryšius su Lietuvos Vyriausybe.


Buvo pirmasis Trakų apskrities vadovas
Vietos savivaldybės turėjo būti atrama dar silpnai centrinei Lietuvos valdžiai.
Gyventojai subruzdo organizuotis. Norėdama išvengti stichiškumo, Vidaus reikalų ministerija parinko vietose arba pasiuntė į apskritis savo atstovus įgaliotinius, kurie aiškino valdžios politiką, rengė gyventojų susirinkimus, padėjo organizuoti savivaldą.
Jie turėjo informuoti Centrinę valdžią apie realią padėtį vietose. Kuriant Aukštadvario komitetą konkuravo lietuviška ir lenkiška kryptis. Nugalėjo lietuviška, o jos lyderiai buvo gydytojas Vladislovas Mongirdas ir kunigas Grigonis.
Kaišiadorių apskrityje vyriausybės įgaliotinis buvo daktaras V. Mongirdas. Vėliau įgaliotiniais tapo apskrities viršininkai. Tad ir V. Mongirdas nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. vasario mėn. buvo pirmuoju Trakų apskrities viršininku.
Vladislovas Mongirdas tuo metu buvo ir Trakų apskrities gydytoju. Trakai dar buvo okupuoti lenkų, tad apskrities centras perkeltas į Kaišiadoris. V. Mongirdas buvo renkamas į apskrities tarybą. Daugiau kaip trejus metus buvo jos pirmininkas, vėliau – garbės pirmininkas.
1919 m. mirus tėvui Mišučių dvarą paveldėjo brolis Vytautas Juozapas Mongirdas (1888–1943), o Vladislovas savo dalį pardavė, kadangi jau gyveno Aukštadvaryje.
1919 m. Aukštadvarį užėmus raudonarmiečiams, V. Mongirdas, vengdamas suėmimo, slapčia naktį pasitraukė į Kauną. Sovietų kariams pagrasinus sušaudymu, po mėnesio į Kauną persikėlė ir jo šeima.
Lietuvos kariuomenės savanoris ir gydytojas
Pasitraukęs į Kauną, 1919 m. vasario 9 d. V. Mongirdas įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas į sanitarijos skyrių.
Kartu su provizoriumi Česlovu Jeronimu Budrevičiumi (1888–1979) jis paruošė mokomąjį leidinį „Apie vidurių šiltinę, kruvinąją ir kolerą. Trumpi praktiški patarimai dezinfekatoriams“, kurį 1919 m. balandžio 12 d. Kaune išleido Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas.
1919 m. kovo 8 d. paskirtas Kauno miesto Komendantūros bataliono jaunesniuoju gydytoju, birželio 15 d. – Kauno evakuacijos punkto viršininku, rugpjūčio 1 d. – pakeltas Kauno Komendantūros gydytoju.
1919 m. spalio 1 d. V. Mongirdui suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
1920 m. vasario 1 d. paskirtas Karo ligoninės jaunesniuoju ordinatoriumi, birželio 1 d. – vyr. ordinatoriumi.


V. Mongirdo veiklą įvertino valstybė
Nuo 1920 m. V. Mongirdas kurį laiką buvo Saulės mokytojų seminarijos gydytoju Kaune. 1921 m. gegužės 2 d. Krašto apsaugos ministras skyrė Vladislovui Mongirdui padėką už tinkamą skyriaus sutvarkymą.
V. Mongirdo šeima į Aukštadvarį sugrįžo 1921 m., o jis pats liko Kaune, nes įsijungė į Lietuvos aukštosios mokyklos – universiteto organizavimą, jame buvo lektoriumi.
1921 m. rugsėjo 19 d. vadovybė rekomendavo V. Mongirdą aukštesniam karininko laipsniui, tačiau gavo atsakymą, kad karo gydytojai yra prilyginami nerikiuotės karininkams. Vis dėlto 1921 m. spalio 1 d. V. Mongirdui suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis. 1922 m. balandžio 25 d. savo prašymu išėjo į atsargą ir grįžo į Aukštadvarį.
V. Mongirdas su valstybe pasirašė sutartį dėl pavyzdinio ūkio vedimo, todėl žemės reformos metu jo žemės sklypas nebuvo apkarpytas.
Dar 1906 m. uošvis Bronislovas Malevskis dvare įrengė stambų žuvų ūkį su 15 tvenkinių ir žuvų perykla. Pirmojo Pasaulinio karo metu, vėliau užėjus sovietų kariuomenei, dar vėliau – Lietuvos kariuomenei – žuvis išgaudė kareiviai. Po karo ir žemės reformos naujomis sąlygomis ūkį teko atstatinėti. V. Mongirdas ėmėsi auginti kaliforninius vaivorykštinius upėtakius. Dvare lankėsi daug ekskursijų. Lankytojus žuvų ūkis ypač domino.
1928 m. birželio 14 d. už karinę tarnybą V. Mongirdas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medaliu.
V. Mongirdo dvare buvo apsistojęs Prezidentas Antanas Smetona, kai 1929 m. lankėsi Auštadvaryje.
1931 m. Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Tūbelis paskyrė Vladislovą Mongirdą Trakų apskrities Ypatingiems tautoms atstovams rinkti susirinkimo pirmininku.
Tais pačiai metais V. Mongirdas dovanojo žemės Aukštadvaryje naujai statomam mokyklos sklypui padidinti, o 1932 m. padovanojo turgaus aikštės sklypą Aukštadvario valsčiaus savivaldybei su sąlyga, kad ją išgrįstų grindiniu, įtaisytų aikštėje svarstykles bei prie tvorų įrengtų stovus, kur žmonės galėtų pririšti savo gyvulius.
1932 m. vasario 25 d. Vladislovo Mongirdo veikla įvertinta Gedimino III laipsnio ordinu. Už nuopelnus V. Mongirdo portretas buvo pakabintas Aukštadvario Valsčiaus savivaldybės raštinėje, o po juo – surašyti jo darbai Lietuvos naudai.
V. Mongirdas ne tik aktyviai platino spaudą, bet ir dalyvavo įvairiuose konkursuose: 1933 m. dalyvavo žurnalo „Trimitas“ konkurse ir laimėjo Andriaus Varguolio knygą „Žvalgo užrašai“.
1936 m. sausio mėn. su sūnumi Tadu (1908–1992) įstojo į Aukštadvario Šaulių sąjungos būrį. Abu pasižadėjo Aukštadvario apylinkėse padėti pravesti trumpalaikius „Cheminio karo“, tai yra, priešcheminės apsaugos kursus.


Sovietai ištrėmė prieš pat karo pradžią
Kai 1940 m. Aukštadvario dvaras buvo nusavintas sovietų valdžios, Mongirdai buvo iškeldinti iš dvaro rūmų. Palikdami rūmus pasiėmė tik biblioteką. Karo metu sudegė visa gatvė ir namas, kuriame prieš tremtį gyveno Mongirdai. Sudegė ir dvaro biblioteka.
1941 m. birželio 14 d. visa Mongirdų šeima – Vladislovas Mongirdas (jo žmona jau buvo mirusi), jo sūnus Tadas su žmona Liudvika ir jų mažametis sūnus Bronislovas – iš Aukštadvario ištremta į Slavgorodo miestą Altajaus krašte.
Jo draugui, rašytojui Antanui Vienuoliui-Žukauskui užtarus, Mongirdai 1957 m. balandžio 4 d. buvo paleisti ir parvyko į Lietuvą.
Deja, į Aukštadvarį grįžti negalėjo. Apsistojo Kėdainiuose, nes sūnui Tadui ten buvo pasiūlytas elektros tinklų viršininko darbas ir gyvenamas plotas.
Vladislovas Mongirdas mirė 1960 m. sausio 23 d., palaidotas Kėdainiuose.


Vlado Mongirdo atminimo įamžinimas
1931 m. V. Mongirdo garbei viena Aukštadvario gatvė buvo pavadinta Vlado Mongirdo vardu, sovietmečiu pavadinimas panaikintas. Aukštadvario seniūnės Jadvygos Dzencevičienės pastangomis Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. S1-233 viena Aukštadvario gatvė vėl pavadinta gydytojo Vlado Mongirdo vardu.
2009 m. lapkričio 13 d. Kretingos rajone jo vardu pavadinta pagrindinė Nausodžio kaimo gatvė.
2017 m. Kretingos r. sav. M. Valančiaus viešoji biblioteka parengė kraštotyros darbą „Mišučių dvaro atmintis: Vladas Mongirdas“.
2018 m. gegužės 5 d. buvusioje Mišučių dvarvietėje atidengtas paminklinis atminimo akmuo broliams Vladui ir Vytautui Mongirdams. Paminklo autorius Juozas Paulauskas. Pastatytas Budrių bendruomenės iniciatyva remiant Kretingos rajono savivaldybei.

Vlado Mongirdo
kūrybos eilėraštis
16 Vasariui
/V. Mongirdas/

Tu atgimei, Tėvyne numylėta,
Iš praeities vargų, tamsos kilai…
Skausmų, aukų Tau daug padėta, –
Tegaudžia tad galingi laisvės Tau varpai!..

Gaudžia varpai, žengia sūnai,
Žengia skaisčios sesutės,
Veržias erdvėn laisvės garsai, –
Te skamba jie stipriai
Nuo Vilniaus lig Birutės!..

Alsuot laisvai,
Numesti pančius
Ir niekados neb‘būt vergais!..

Iškilkit aukštai,
Šalin mūs kančios,
Žygiuosim mes žingsniais tvirtais!..

Tėvyne, auka Tau šventa
Mūs kraujo ir mirties,
Gadynė gimė mums kita –
Liuosybės ir vilties…

Galinga Tu buvai, Tėvyne,
Tave vadavo milžinai…
Vardus garbingus atsiminę –
Stiprybei semti jų kapai…
Gaudžia varpai,
Tėvyne, Tu kilai!
Pakilo vėliavos aukštai!..

Vienybėj žengsime galingi
Už laisvę mūsų Lietuvos.
Pasiryžimu mes audringi,
O Vilniaus… neužmiršim niekados!…

Jolanta Klietkutė
Kretingos muziejus

 

„Iš prieškarinio Trakijoj gyvenimo atsiminimus“ Vladislovas Mongirdas pabaigė žodžiais, kurie labai aktualiai skamba ir šiandien:
„Niekuomet nebuvau partiniu žmogumi, tamsiu fanatiku, stengiaus būti tolerantišku ir taktišku, niekuomet neužsigauti dėl kieno nors tikėjimo ar tautiškumo šventų jausmų…
Buvau visą amžių gal per dideliu individualistu, gal šiek tiek mizantropu. Draugavau tik su atskirais žmonėmis, kuriuos godojau, kurių mačiau širdingumą, kilnumą. Visuomet žmoguje ieškojau žmogaus – prie tokių ir glaudžiaus…
Dabar kiti laikai. Dabar iš patriotizmo galima Lietuvoj karjerą daryti… Dabar gal ir atsiranda dėl tos karjeros labai triukšmingų patriotų, kurie neduoda niekam ramiai praeiti, visur kiša savo „patriotišką“ nosį… Mat, jeigu žmogus labai giriasi savo „patriotizmu“, lenda į akis, tai savaime kyla abejonės tuo jo patriotizmu, kyla įtarimas, ar nesislepia už to triukšmingo patriotizmo kokie negeri darbeliai…
Mano nuomone, geriau daugiau ramybės, rimto darbo, ištvermės, o mažiau riksmo…
Dabar kiti laikai… pabudo Lietuva. Kilo iš letargo miego… Laisva. Ji dabar nepriklausoma!.. Pabudo jos sūnūs, stojo daug darbininkų į darbą… atgijo viltis… Saulė mums užtekėjo… Prie darbo visi – jauni ir seni… Visi varykime Lietuvos dirvoje vagas. Arkime jos dirvonus, sekime meilės, džiaugsmo sėklas… Darbo daug… Tik dirbkime nepailsdami, stiprūs, galingi…
Žadinkite dar užsnūdusius brolius, glauskite prie savęs su broliška meile, neužgaudami jų jausmų, neniekindami tos jų kalbos, kurią jie įčiulpė su motinos pienu – tai dar jiems šventa… Žadinkite juose tėvynės meilę, kad jie pajustų, jog ji, Lietuva, o ne kas kitas yra jų tėvynė, yra jų Motina tikra…
Mokyklose su meile ginkite jaunus Lietuvos piliečius, auginkite jaunąją kartą. Ji mūsų ateitis, ji Lietuvos galia ir viltis… Linkiu jums pasisekimo kilniam darbe. Linkiu iš visos širdies, nes jus myliu, myliu Lietuvą… Aukokime save, viską… dėl tos mūsų brangios Lietuvos!..“

 3,284 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes