Benadita Skaivydienė prie savo darbų, kurių paroda netrukus bus eksponuojama Šukėje.

„Mane medis ramina, o muzika – gaivina“, – sako Darbėnuose gyvenanti Benadita Skaivydienė, rajone ir už jo ribų garsėjanti kaip moteris, gebanti sumeistrauti baldus, sumūryti krosnį ar išdrožti skulptūrą. Visų šių darbų ji išmoko savarankiškai – kaip ir groti akordeonu, kurį kartais virkdo ilgais rudens ir žiemos vakarais.

Buhalterės mokslų neprireikė
Bernute vadinama darbėniškė kilusi iš Skuodo rajono, Gailiškių kaimo. Šeimoje augo keturiese – trys seserys ir brolis. Ji iš seserų jauniausia.
„Tėvai pasakojo norėję mane pavadinti Bernadeta, tačiau tik jau turėdami rankoje dokumentą pamatė, koks vardas parašytas. Gal dėl to šeimoje, o ir iki šiol dažniausiai esu vadinama Bernute“, – šypsojosi moteris.
Klaipėdoje baigusi technikumą, kur įgijo buhalterės specialybę, ji grįžo pas vieną gyvenančią mamą. Darbo pagal įsigytą profesiją nedirbo nė dienos, nes kaime buhalterės nereikėjo.


Išmokti visų darbų privertė gyvenimas
Jau tada Benadita ir tvorą sukaldavo, ir rakandus pataisydavo. Joks darbas moters negąsdina iki šiol. O meilė medžiui gimė dar vaikystėje, kai lankydavosi pas Mažeikių rajone gyvenusius senelius.
„Medis man visada kvepėjo, ir dabar kvepia. Kiekvienas turi savo kvapą, savo spalvą. Pažintis prasidėjo pas bočių, kuris buvo stalius.
Iš jo meistarnės neišeidavau, labai įdomu buvo žiūrėti, kaip jis dirba, kaip „gimsta“ vežimo ratai ar bačkos. Šluodama skiedras jaučiausi labai svarbi jo padėjėja. Viskas, ką mačiau, atmintin įstrigo“, – pasakojo Benadita.
Ši patirtis pravertė jau sukūrus šeimą ir atvažiavus gyventi į Darbėnus, kur nusipirko seną medinę trobelę. Pati pakeitė supuvusius langus ir duris, lentelėmis iškalė sienas, sumūrijo krosnis.
„Svetimas nė piršto nėra prikišęs, viską dariau pati, nors, kaip ir vyras, nieko nemokėjau. Remontas truko dvidešimt metų, nes medžiagoms juk reikėjo pinigų.


Be to, darbuotis galėjau tik vakarais grįžusi iš darbo tuomečio kolūkio fermose arba savaitgaliais“, – pasakojo naginga moteris.
Ir baldai namuose visi gaminti jos pačios rankomis, pirktinio nėra nė vieno. Pirmąjį pasidarė stalą, taburetes, paskui – spinteles, indaują, sofą, spintą, lovas.
Medžio darbai kurį laiką buvo ir jos pragyvenimo šaltinis. Iširus kolūkiams, 12 metų Latvijoje atnaujino medinius namus, gamino senovinius langus ir duris, statė akmeninius židinius.


Kūrybai turi ateiti metas
Visi Benaditos sukurti ir pagaminti baldai puošti įvairiais raižiniais.
„Drožyba seniai domėjausi, važiuodavau į visokias muges. Jose patikdavo stebėti, kaip meistrai drožia šaukštus, kaip pasidaro pusgaminį.
Reikėjo pamatyti procesą, kaip viskas vyksta, kad pati galėčiau pabandyti. Iki šiol drožyba yra labai mielas laisvalaikio užsiėmimas“, – atviravo pašnekovė.
Pirmasis jos drožinys buvo rožės žiedas, paskui atsirado skulptūrinės kompozicijos, kuriose atgimsta vaikystėje matyti gyvūnai ar vaizdai: arkliai, voverės, naktigonė, bažnyčios altorius.
Pasak Benaditos, jai nieko nereikia kopijuoti, visi darbų pavyzdžiai – iš natūralios gamtos, nes augo miškų apsuptyje.

Nagingos darbėniškės anūkai džiaugiasi močiutės darytais rateliais, kuriais galima ne tik važinėtis, bet ir išardyti bei vėl sudėti.


Kaimiški, augaliniai motyvai – gėlės, vaisiai – dominuoja ir drožiniuose. Mistinių būtybių drožti nemėgsta, nebent laumes.
Nors dabar, kaip juokavo pokalbininkė, jau galinti ir patį velnią išdrožti, drožyba jai yra tik pomėgis, kuriam laiko turi rudenį ir žiemą. Pavasarį, vasarą laukia darbai sode ir darže.
„Be to, nėra taip, kad be drožybos negalėčiau ištverti nė dienos – tam turi užeiti azartas. Bet ir tuomet išdroži kažką ir padedi, ir vėl lauki naujo momento, kol aplankys kūrybos mūza.
Per metus išdrožiu po vieną kompoziciją, kurią sudaro kelios skulptūros. Šią vasarą noriu išdrožti didelę skulptūrą, jau ir skroblo rąstas storiausias paruoštas, ir sodybos vieta, kur statysiu, numatyta“, – ateities planais dalinosi darbėniškė.
Moteris drožia įrankiais, kuriuos kaip dovaną už savo vieną drožinį gavo Skuode surengtoje parodoje. Benaditos drožiniai įvairiose vietose buvo eksponuojami jau keletą kartų. Nuo kovo 11-osios su jos darbais bus galima susipažinti Kretingos kultūros centro Šukės skyriuje.
Mamos pėdom darbėniškės vaikai – du sūnūs ir dukra – nepasekė. Tačiau jai didžiausias džiaugsmas, kad visi gyvena kartu, viename kieme.
Gal prie medžio darbų bus linkę anūkai, kuriuos dabar džiugina savo darbais – neseniai padarė surenkamus ratelius, kuriais mažieji gali ne tik važinėtis, bet ir „išstudijuoti“, kaip jie padaryti, nes gali išardyti ir patys vėl sudėti.

Groti išmoko savarankiškai
Rudens ir žiemos laikotarpiu laisvu laiku Benadita į rankas ima ne tik kaltus, bet ir muzikos instrumentą. Ji muzikuoja Šukės skyriaus folkloro ansamblyje „Šukupis“.
„Seniai norėjau dainuoti kokiame kolektyve, savanoriais prašiausi į Darbėnų kapelą, bet buvau išbrokyta, – šmaikštavo moteris. – O „Šukupio“ vadovas pats atvažiavo kviesti. Iš pradžių abi su vyriausiąja anūke repeticijas lankėme, bet ji greitai grojimus metė. Jos instrumentą – cimbolus – aš su džiaugsmu perėmiau, man jie labai patinka“.
Muzikuoti Benadita taip pat norėjo nuo vaikystės. Svajojo lankyti muzikos mokyklą, bet į ją nebuvo priimta, mat nesugebėjo atkartoti plojimo ritmo.
„Tėtis, matydamas, kad noriu groti, Latvijoje už 100 rublių nupirko akordeoną. Jis buvo senas, jau kokių 50 metų, bet man, trylikametei, ketinančiai mokytis groti, tiko.
Nuvažiavau pas kaimo meno vadovą, kad pamokytų, o tas padėjo natas, paspaudė kelis klavišus ir liepė groti. O aš natų tai nepažįstu!
Nebevažiavau pas jį, ėmiau mokytis iš klausos klausydama mamos, mokėjusios groti gitara, dainavimo“, – sakė Benadita, puikiai grojanti ne tik jau šimto metų sulaukusiu akordeonu, bet ir armonika, gebanti pagriežti ir smuiku.
Drožybos ir muzikos paviliotą darbėniškę jau pamažu lanko ir poezijos paukštė – pradėjo kurti eilėraščius žemaitiškai.

 1,462 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes