Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos rugsėjo pabaigoje visuomenę pakvietė į Geologinio paveldo dienai skirtą dviejų dienų kelionę po Žemaitiją „Žemaitėjės geoluogėni pavelda sliepėne“. Ji buvo skirta supažindinti su šio Lietuvos regiono geologinio paveldo slėpiniais. Jų itin gausu Salantų regioninio parko teritorijoje.
Vyksta vis kitame krašte
„Geologinio paveldo diena tampa gražia tradicija, kuri pritraukia vis daugiau gamta, geologine aplinka ir jos sąsajomis su istorija bei kultūra besidominčių žmonių, ji skiriama apžiūrėti, susipažinti, tvarkyti ir populiarinti žmogaus globos ir dėmesio reikalingus geologijos objektus – riedulius, atodangas, ozus, rinas, didkalves, šaltinius ir kita, – „Švyturiui“ pasakojo viena iš išvykos organizatorių, Geologijos tarnybos vyriausioji geologė Alma Grigienė. – Geologijos paveldo diena kasmet vyksta vis kitame krašte, stengiamasi aplankyti ne tik populiarius objektus, bet ir mažiau žinomas vietas. Šiais metais keliauta į Žemaitiją, kur rinkomės žymesnius, naujai tyrinėtus objektus, prie kurių patogu prieiti“.
Pasak A. Grigienės, išvykos metu susipažinta su Luoke, aplankytas Šatrijos kalnas, Dyburių atodanga, pabuvota Salantų regioninio parko informaciniame centre, Žemaitijos nacionalinio parko muziejuje, vykta į Šauklių riedulyną, Medsėdžių gemorfologinį draustinį, apžiūrėtas Barstyčių akmuo, Gardų ozas, Žemaičių Kalvarijos.
Didžiausias riedulynas Lietuvoje
Salantų regioninio parko vyr. specialistės Astos Bagočienės žodžiais, žemaičiai pelnytai gali didžiuotis turėdami ne tik didžiausią akmenį Lietuvoje, bet ir išskirtinį šaltinį, kurio vanduo „verda“. „Salantų regioninio parko teritorijoje yra daug valstybės saugomų gamtos paveldo objektų. Vieni daugiau žinomi, kiti – mažiau, tačiau visi ypatingi, išskirtiniai, verti dėmesio ir globos“, – sakė A. Bagočienė.
Viena iš išskirtiniausių, pasak vyr. specialistės, yra Dyburių atodanga. Plungės rajone, Šateikių seniūnijoje esanti atodanga yra ir viena iš įspūdingiausių Minijos upės slėnyje esančių atodangų. Pasigrožėti nuostabiu reginiu, kuris atsiveria į Minijos senslėnį, galima nuo atodangos viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės.
Dyburių atodangos plotis yra 30 metrų, aukštis – 33 metrai, ji nuo 2005 m. yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Dyburių atodangoje Minijos upė atidengė trijų skirtingų apledėjimų nuogulas, ledyno suklotus uolienų sluoksnius, kurie tarsi metraštis pasakoja apie gamtoje vykusius procesus, suformavusius šį vaizdingą kraštovaizdį.
Išskirtinės Salantų regioninio parko vertybės yra prieš 26 tūkst. metų slinkusio paskutinio ledyno suformuoti ir iki šiol ūkinės veiklos nepaliesti Šauklių, Kulalių, Erlėnų ir Igarių riedulynai. Gražiausias iš šių keturių draustiniais paskelbtų riedulynų yra Skuodo rajone esantis Šauklių riedulynas.
Tundrą primenančiu kraštovaizdžiu išsiskiriantis riedulynas yra vienas didžiausių ir įspūdingiausių riedulynų Lietuvoje. Manoma, kad jame slūgso apie 300 tūkst. kubinių metrų riedulių. Didžioji dalis – apie 44 proc. – atslinko iš Švedijos, 35 proc. – iš Alandų salų ir Baltijos jūros, kiti – iš Suomijos ir Botnijos įlankos dugno. Riedulyne vyrauja nuo 0,3 iki 1 metro skersmens akmenys, bet yra ir siekiančių 3 metrus.
Unikaliame Šauklių riedulyne veši didžiausias Lietuvoje kadagynas, auga savitos augalų bendrijos, aptinkamos retos paukščių rūšys. „Šauklių riedulynas yra itin lankomas objektas, juo labiau, kad tam jis yra pritaikytas: įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas, apžvalgos aikštelė, suoliukai, paukščių stebėjimo bokštelis.
Čia apgyvendinti lankytojams itin egzotiški kalnų avinai, vadinami muflonai. Tai yra didžiausia Lietuvoje muflonų banda, gyvenanti aptvare laukinėmis sąlygomis. Šią vietą yra pamėgę ne tik vietos gyventojai, bet ir parko lankytojai: čia jie gali ne tik pailsėti, pasigrožėti gamta, bet ir plačiau susipažinti su teritorijos gamtinėmis savybėmis.
Šauklių riedulynas yra svarbus gamtos kompleksas, turintis didelę mokslinę, estetinę, mokomąją, auklėjamąją vertę, todėl čia dažnai vaikams vedamos edukacinės pamokos“, – pasakojo A. Bagočienė.
Šauklių riedulynas, kurio plotas yra beveik 80 ha, 1971 m. paskelbtas valstybiniu geologiniu draustiniu.
Ledyno palikimas
Salantų regioninio parko teritorijoje yra ir daugiau įspūdingo dydžio riedulių, kurie žinomi ne tik Žemaitijoje: penktas pagal dydį Lietuvoje Šilalės kūlis, Sakuočių, Mosėdžio akmenys.
Skuodo rajone, Puolės kaime, pūpso Barstyčių arba Puolės akmuo – didžiausias žinomas riedulys Lietuvoje. Akmuo yra netaisyklingos pailgos formos, jo aukštis – 3,6 m, ilgis – 13,35 m, plotis – 7,35 m, didžiausia horizontali apimtis – apie 32 m. Riedulį sudaro deformuotas sluoksniuotas granitas. Puolės akmuo 1997 m. įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą.
Šilalės kūlis vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu – jo ilgis siekia net 7,48 metro, aukštis – 3,66 metro, dėl to buvo pavadintas Didžiuoju kūliu (žemaitiškai kūlis – akmuo). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus. Šalia kūlio XVI–XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru. Manoma, kad šiam kūliui pagoniškose apeigose taip pat tekdavo svarbus vaidmuo.
Didiesiems parko rieduliams savo dydžiu nė kiek nenusileidžia ir Sakuočių akmuo, kuris yra Minijos kraštovaizdžio draustinyje. Pamiškėje prigludusio, apsamanojusio, įspūdingai atrodančio akmens apimtis – net 14,47 metro.
Netoli akmenų muziejumi garsėjančio Mosėdžio pūpso įspūdingas Mosėdžio akmuo. Jo aukštis virš žemės paviršiaus siekia 1,74 m, ilgis – 3,55 m, plotis – 3,34 m. Šis akmuo, kaip ir visi šio krašto rieduliai, yra paskutinio ledyno, slinkusio prieš 26 tūkst. metų, palikimas.
Visi minėti akmenys yra paskelbti valstybės saugomais geologiniais gamtos paveldo objektais.
Šaltinis, kuris ,,verda”
„Žemaitijos regione gausu ne tik įspūdingų riedulių, bet ir šaltinių. Vienas iš žinomesnių yra Skuodo rajone, Aleksandrijos seniūnijoje, Truikinų kaime, esantis Truikinų šaltinis, dar vadinamas Šmitos versme.
Teigiama, kad tokio šaltinio Lietuvoje daugiau niekur nėra – tai iš žemių trykštantis šaltinis, kuris kunkuliuoja tarsi katiliukas ant laužo. 5–6 m skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita – šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio“, – pasakojo A. Bagočienė.
Šį hidrogeologinį gamtos paveldo objektą, 1980 m. paskelbtą gamtos (hidrogeologijos) paminklu, daugelis skuodiškių vadina Šmitos versme – pagal sodyboje gyvenusio Šmitos, kuris gražiai tvarkė, prižiūrėjo šaltinį, pavardę. Teigiama, kad dabar šaltinio gylis siekia 6 metrus, nors anksčiau, manoma, buvo gilesnis.
Šaltinio vandenį žmonės naudojo įvairiems tikslams – linus merkė, todėl iš jų austos drobės būdavo nepaprastai baltos; gydėsi sąnarių ir akių ligas; motinos šaltinyje net kūdikius specialiai prausdavusios.
Tarybiniais laikais šaltinį norėta užversti akmenimis, bet nepavyko: versmės vėl išsiveržė į paviršių, paskui save nešdamos kelių spalvų smėlį. 1974 m. per prie šaltinio bėgantį Šaltupį iš akmenų sumūrytas tiltas, įrengti suoleliai, laipteliai.
1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu, 1999 m. – hidrologiniu objektu, o 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Geologinis paveldas – žemės atmintis
Kiekvienų metų trečiąjį rugsėjo šeštadienį organizuoti Geologinio paveldo dieną Lietuvos geologų sąjungos taryba nutarė 2010 m. gruodžio 9 d. posėdyje. Ši diena skirta lankyti, tvarkyti ir populiarinti unikalius ir žmogaus globos reikalingus geologijos objektus. Tokios dienos organizuojamos daugelyje Europos valstybių, kiekvienoje šalyje jos vyksta pasirinktu laiku.
Lietuvoje pirmą kartą šiai progai skirta išvyka 2011 m. buvo surengta į Molėtų rajono Aluntos-Skudutiškio apylinkes, 2012 m. – Dzūkijos nacionalinį parką, 2013 m. – Akmenės ir Mažeikių kraštą, 2014 m. – Sartų ir Gražutės regioninius parkus, 2015 m. – Švenčionių, 2016 m. – Anykščių kraštus, o pernai – į Panemunę.
Šiemet Geologinio paveldo diena organizuota jau aštuntąjį kartą. Jos organizatorių žodžiais, geologinis paveldas – tai žemės atmintis, ir ji turi būti išsaugota naujoms kartoms žemei pažinti, moksliniam ir praktiniam tyrimui.
16,264 peržiūrų (-a)