Savireklama

LAIKO GIJOMIS PRIE KRETINGOS LOPŠIO

  • %PM, %28 %716 %2017 %16:%Lie

Aurelija GELMINAUSKIENĖ

Kretinga šių metų balandį minėjo 764 metų sukaktį nuo pirmojo kuršių pilies Cretyn paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Kitąmet skaičius įspūdingesnis – 765. Tačiau birželį nuvilnijus šiai progai skirtiems renginiams, susidarė įspūdis, jog Kretinga yra labai nutolusi nuo savo seniausių šaknų – jų tiesiog neprisimena. Galbūt daugeliui kretingiškių net kiltų problema atsakyti, kas slypi po šiais skaičiais ir kur reiktų ieškoti Kretingos lopšio – pradžios, kur viskas užvirė.

Visgi senosios Kretingos ištakos glūdi ne dabartinėje miesto vietoje. Jų reiktų ieškoti užmiestyje, netoli Bajorų, dabartiniame Ėgliškių kaime. Nuo senų senovės žmonės kūrėsi ir būrėsi prie vandens telkinių. Ne išimtis ir mūsų protėviai kuršiai, prie Dangės upės savo rankomis supylę piliakalnį ir pastatę medinę pilį, kurią amžininkai lotyniškai užrašė Cretyn. Dabar piliakalnis geriau žinomas Andulių vardu, kaimo, kuris išnyko po 1944 m., o žemės buvo prijungtos prie Ėgliškių kaimo. Nors kuršių pilis davė miestui vardą, tačiau ilgainiui baltų vikingais tituluojamos genties istorija tapo nepelnytai pamiršta, nors galėtų būti priešingai – kretingiškiai turi kuo didžiuotis.

Pirmosios žinios apie kuršių pilį Cretyn į rašytinius šaltinius pakliuvo, kai dabartinėje Klaipėdoje, Memelburgo pilyje įsitvirtinus Livonijos ordino broliams, Kuršo vyskupas ir minėto ordino magistras 1253 m. sujudo lyg pyragą raikyti ir dalintis pietinių kuršių žemes. Jie tai įtvirtino 1253 m. balandžio 5 d. surašytu aktu, o atskirai tą patį mėnesį buvo surašytas ir kitas dokumentas, liudijantis apie Kretingos pilies žemių dalybas.

Svarbu, kad XIII a. dokumente minima Cretyn pilis su apygarda, tad šioje vietoje reiktų pabrėžti, jog minima ne šiaip kokia eilinė pilaitė, o pilis su apygarda, rodanti, kad Kretinga XII–XIII a. dominavo kaip tuometės Mėguvos žemės politinis, karinis ir administracinis centras.

Istoriniai duomenys mena buvus keturis brolius kuršius Veltūną, Reiginą, Tvertikį ir Saveidį, kuriems pagal Kretingos pilies žemių dalybų aktą „už tą gerą darbą, kurį yra atlikę, būdami mūsų tarnyboje, platindami šventąjį tikėjimą netikėlių tarpe“ buvo perduota pusė pilies apygardos, kitą dalį pasidalijo Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas. Galima svarstyti, jog kuršiai, įvertinę naują ir galingą priešą, siekė išvengti kitų baltų genčių tragiško likimo, tad ėmėsi gudrybės, tam tikros diplomatijos: užuot kryžiavę ietis ir taip leidę deginti gyvenvietes bei žudyti žmones. Naujosios religijos priėmimas labiau buvo panašus į priedangą, nes Ordino karinė nesėkmė Durbės mūšyje paskatino kuršių sukilimą, nuo kurio neatsiliko ir greitai nuo krikščionybės atsimetę kretingiškiai, o tarp jų – kuršių didikai.

Vienu iš sukilimo centrų tapus Kretingos piliai, prasidėjo nuožmi kova siekiant apginti tai, kas buvo kurta ir puoselėta ilgus šimtmečius: protėvių žemes, senąjį tikėjimą, papročius, tradicijas, kalbą ir galiausiai – laisvę. Kretingos pilėnai pradėjo puldinėti Memelburgo tvirtovę ir kaip įmanydami trukdė susisiekti su įgulomis Rygoje bei Kuldygoje. 1263 m. neapsikentęs Ordinas surengė du karo žygius prieš Kretingos kuršius. Pirmąjį karo žygį pilėnams pavyko sėkmingai atremti, užkariautojams nieko kito neliko, kaip su didele gėda sprukti. Yra žinoma, jog vieną riterį Konradą Viršingą kuršiai leido išpirkti išmainydami į kitus savo karius, kurie kalėjo nelaisvėje, tačiau karo žygiui vadovavusį komtūrą Bernhardą von Hareną paaukojo arba kaip rašoma „pasodino ant laužo/grotelių“, taip atsidėkodami Dievams už suteiktą pergalę.

Kerštaudami Ordino broliai surengė antrąjį puolimą, tapusį kuršiams lemtingu. Atėjūnai panaudojo gudrų manevrą: imitavo mažesnių pajėgų puolimą, taip įviliodami į pasalą Kretingos pilies gynėjus, kur laukė didžioji dalis priešo kariuomenės. Kas bandė gelbėtis ir sprukti, tą pavijo ir užmušė, nebuvo jokio pasigailėjimo nei moterims, nei vaikams – visi krito nuo kalavijų, pilis skendo liepsnose, o karo grobis pargabentas į Memelburgo pilį. Tokio pat liūdno likimo sulaukė ir Impilties pilis, kurios gynėjai buvo suteikę kretingiškiams pagalbą.

Prisiminus minėto komtūro sudeginimą, įdomu pastebėti, jog karo belaisvių aukojimas po sėkmingos mūšio baigties nėra naujiena. Paprastai būdavo išrenkamas vienas svarbus arba burtų keliu nurodytas asmuo, kuris su visa karine ekipuote – šarvais, ginklais ar net žirgu – būdavo sudeginamas. Žinant, jog metalas buvo brangus ir labai vertinamas, o ginklai ir žirgas laikyti geru karo laimikiu, priešo sudeginimas be ypatingos prasmės nebūtų praktikuotas. Pagal senuosius papročius Dievams atiduodama tai, kas geriausia, su visa derama pagarba, tad nereiktų manyti, jog toks aukojimas yra paprastas brutalus nužudymas, greičiau – neatsiejama karo papročių dalis, skirta pergalei pažymėti.

Manoma, kad Memelburgo pilies komtūras sudegintas ant alkakalnio, vadinamo Perkūnkalniu, Perkūno kalnu, esančiu į vakarus nuo piliakalnio – juos abu skiria gynybinis griovys. Senieji gyventojai mena buvus ir stambų akmenį su dubeniu, kurį vadino Apierų, t.y. Aukų akmeniu. Akmuo nuo Perkūnkalnio dingo apie 1944 m., neoficialiais duomenimis, apeiginį akmenį išgabeno tuometis kolūkio pirmininkas į savo sodybą.

Be kita ko, Kretingos pilies istorija pateko ir į mūsų tautos patriarchu tituluojamo Jono Basanavičiaus akiratį. 1903 m. išleistoje knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ pažymima, jog netoli Dangės upės ir senųjų Andulių kaimo kapinių yra dvi pilalės lyg milžiniški sūriai, apaugusios kadagių krūmais bei dviejų upelių – Kapupio ir Degalo drėkinamos, sakoma, kad ant tų pilalių vaidenasi.

Skaityti 696 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Kovas 2019
S Pr A T K P Š
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje