OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Penktąjį tradicinių arbatvakarių sezoną pradedančius rūdaitiškius jo organizatorė Kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė – Kubilienė šįkart visus nustebino pakviesdama pokalbiui apie varpus ir varpelius.

Varpai neatsiejami nuo mūsų gyvenimo

„Rugsėjo mėnuo daugeliui siejamas su mokslo metų pradžia, į kurią, tarsi šauklys, kviečia mokyklinis varpelis. Todėl varpų tema nėra atsitiktinė“, – į susirinkusiuosius kreipėsi S.Šimkutė – Kubilienė.

Varpų, varpelių tema – labai plati. Jie minimi ir daugelio poetų kūryboje. Turtingoje lietuvių smulkiojoje tautosakoje gausu mįslių, patarlių ir priežodžių apie juos.

Kaip priminė vakaro vedėja,  norėdami įvardinti varpą lietuvių kalboje jam atrandame  gražių sinonimų: skambalas, žvangalas, Dievo kankalas, Dievo bambalas. Varpai, pakabinti aukštuose bokštuose, nuo seno kviesdavo žmones susirinkti, drauge džiaugtis ir švęsti, melstis ir gintis nuo priešų.

Varpų šaknys – tvirtos ir senos. Per daugelį amžių jie beveik nepakito, o skambumo paslaptis tebeglūdi formoje, lydinyje ir jo proporcijos.

Gausiai į renginį susirinkę žmonės skirstėsi su javų varpų puokštelėmis rankose, kalbėdami, kad senovėje vežant vežimu kunigą pas silpną ligonį dvasininkas rankoje laikydavo varpelį. Juo skambindavo, kai pakelėje pasitaikydavo žmogus. Varpeliu įspėdavo, kad vežamas švenčiausias. Pravažiuojamasis klaupdavosi ant abiejų kelių.

Prisiminė rūdaitiškiai, ir kaip kartais girdintys jų skambesį įeidami į parduotuvę ar namą. Varpų muzikos gausmo ypač miela ir jauku klausytis Klaipėdoje – Centrinių pašto rūmų bokšte įrengto kariliono, kurį sudaro 48 lygaus profilio varpų rinkinys, sveriantis net penkias tonas ir garsėjantis itin kokybišku skambesiu bei tembru.

Į Lietuvą atkeliavo su krikščionybe

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad Europoje pirmieji varpai bažnyčiose suskambo VI a. , o į Lietuvą atkeliavo su krikščioniškąja tradicija. Seniausias Europoje iki mūsų dienų išlikęs varpas yra Kelno katedroje, Vokietijoje, kuris išlietas 613 metais.

Daugelio Lietuvos bažnyčių varpinėse kabantys varpai vertingi istorijos, dailės ir raštijos paminklai. Sakoma, kad tai žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis maldai, susikaupimui, perteikiantis svarbią žinią.

Patys skambiausi varpai liejami iš bronzos, tačiau dėl brangumo sunkiais laikais varpus liedino iš plieno ir ketaus.

Kretingiškė pedagogė Rita Kubilienė pasakojo, kaip prieš keletą dešimtmečių Kretingos rajono Kadagynės kaime įsteigtoje kuklioje varpų liejykloje  liejant varpus Kretingos bažnyčiai, kunigas Bronislovas Burneikis kreipėsi į parapijiečius paramos – paaukoti varinių ir žalvarinių rakandų varpų gamybai. Žmonės kas ką turėjo tinkamo mielai aukojo. Jos tėvai taip pat.  Varpų liejimui naudotas metalas gautas išlydžius žmonių suneštus žalvarinius indus ir rakandus. Atvežtinis buvo tik liejimui naudotas alavas.

Rūdaičiuose gyvenančios moterys, puoselėjančios  savo gėlių darželius, džiaugėsi, kad nemaža dalis juose esančių  gėlių – varpelių formos. Medinius ir metalinius varpelius, dar kitaip vadinamus skrabalais – riša gyvuliams po kaklu, kad rastų pasiklydusius.

O vienoje gražiausių rūdaitiškių sodybų pravažiuojančius pasitinka melodingai tilindžiuojantys vėjo varpeliai, kurie, pasak jų šeimininkės Emilijos Martinkienės, yra sėkmę nešantis talismanas. 

Viduramžiais žmonės tikėjo, kad varpų garsai nubaido piktąsias dvasias, nukreipia audras, stabdo ligas ir epidemijas, gali prišaukti sėkmę į savus ir artimųjų namus.

Būtent „Varpu“ buvo pavadintas ir vienas iš spaudos draudimo metais ilgiausiai (1889-1905m.) ėjęs literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis.

Demonstravo varpelių kolekcijas

Arbatvakarių sezono atidarymo metu Rūdaičių mokyklos pedagogai Elena Šimkuvienė ir Stasys Lukauskas kartu su ugdytiniais pristatė meninę programą „Varpelių skambesy“. Vakaro metu arbatvakario dalyviai supažindinti su 2 parodomis. Vienoje jų puikavosi pedagogės Marytės Mažeikienės iš Tryškių (Telšių raj.) jau daugiau kaip du dešimtmečius renkama varpelių kolekcija. Jų gausa ir įvairovė plati – moliniai, krištoliniai, metaliniai, megzti ir t.t.

Varpelių kolekcijos autorė M. Mažeikienė pasakojo, kad pamačiusi parduodamą varpelį jo neskuba įsigyti: „Noriu, kad mano saugomi varpeliai būtų išskirtiniai savo įdomia atsiradimo istorija. Galbūt todėl jų per daugiau nei du dešimtmečius nesukaupiau tūkstančiais, tačiau kiekvienu čia esančiu sutilindžiavus – išgirsime skirtingas istorijas“.

Jos kolekcijos geografija plati: Suomija, Baltarusija, Čekija, Turkija, Graikija, Norvegija ir kt. Ypatingiausiu M. Mažeikienė įvardino savo pirmosios mokinių laidos dovanotą varpelių rinkinį. Žavingiausiu ir brangiausiu – iš Čekijos parvežtą krištolo varpelį.  O išskirtiniausiu – varpelį „Žuvis“, kurio siluetą sudaro 8 varpeliai.

Išskirtines varpų istorijas pasakojo ir vakaro dalyviai. Štai Adelė Venckuvienė rodė atsineštą varpelį ir pasakojo apie tai, kad jos draugės tėvelių šeimoje sėsti Kūčių vakarienės leisdavo, kai tėvas paskambindavo šiuo varpeliu.

Stasys Lukauskas pristatė ne tik iš Maltos, Šveicarijos atminčiai parsivežtus varpelius, bet ir apie jų šeimoje saugomą, Rūdaičių laukuose rastą, sprindžio dydžio varpą, ant kurio išlieta data „1851m.“ ir senovine slavų kalba užrašyti žodžiai „Ką myliu, tą branginu“.

Arbatvakario dalyviai galėjo pasigrožėti ir 38 porų veltų šlepečių paroda, kurias suvėlė ežerų krašto dukra Dalia Šileikytė, gyvenanti Zarasuose.

Parodoje būtent 38 šlepetės pristatytos todėl, kad šis skaičius autorės gyvenime yra simbolinis: „Man 38! Mamai buvo 38-eri, kai aš gimiau.. Mūsų tėvui buvo 38-eri, kai gimė pirmoji dukra. Svajoju, kad mano šlepetės sudalyvautų 38 parodose. Ar svajonė taps realybe – laikas parodys“.

Elena ŠIMKUVIENĖ

 1,803 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes