Virgilijus Vaičiūnas kūrinius drožia savo namuose įrengtose dirbtuvėse.

Kitą savaitę Kretingoje vyksiančioje kalėdinėje tautodailininkų mugėje liaudies meno mylėtojus tradiciškai stebins vydmantiškis Virgilijus Vaičiūnas, tiesiai priešais žiūrovų akis beformiam medžio gabalui suteiksiantis gyvybę. Ši gyva meninė atrakcija mugėje bus viena iš originalesnių pramogų, kurią kretingiškiams tradiciškai dovanoja šis menininkas.

Į „Aukso vainiką“ šį kartą nepretenduos

Itin vertinantis medyje slypinčią gyvybę jis rimtai žvelgia į drožybą ir todėl turi savų argumentų, kodėl bent jau kelerius artimiausius metus nežada dalyvauti kasmetiniame Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamame „Aukso vainiko“ konkurse, kuriame anksčiau atstovaudavo savo kraštui.

Mat šis konkursas skirtas tradicinių lietuvių liaudies dailės šakų menininkams pagerbti.

„O kas yra liaudies kūrėjas? Juk dabar nebesukursi naujo liaudies kūrinio, tad visiems tenka kopijuoti tai, kas būdavo kuriama anksčiau ir išliko tik nuotraukose ar piešiniuose.

Tad už ką tuomet gauni apdovanojimą? Už gerą perkurtą ankstesnę idėją?“ – klausia ir pats atsako Virgilijus.

Kūrinyje siekia emocijos

Vydmantiškis turi kitą siekį – ateitiems kartoms palikti abstrakcijų skulptūrų parką.

„Kad ainiai pamatytų, jog ne vien pabaisas kūrėme. Juk Raganų kalnas apstatytas baidyklėmis, ten siaubų pridaryta. Kokie veidai ten?

Skulptūra privalo turėti išraišką. Jeigu padarai kūrinį, kuris žmogaus neveikia, vadinasi, tai ne menas“, – aiškino skulptorius.

Jis atvirauja, kad prie veidų drožybos savo darbuose grįžtantis dažnai, kol jie įgaunantys gyvą išraišką: „Padarau angelą ir matau, kad jo lūpų kampučiai pernelyg nulinkę žemyn. Tada krapštau, krapštau tuos lūpų kampučius, kol atsiranda šypsena“.

Tačiau ne visi V. Vaičiūno angelai – linksmi ir laimingi. Dėl vieno tokio pernelyg susirūpinusio sulaukęs priekaišto net iš vieno dvasininko.

„O kaip jis gali būti džiaugsmingas? Gal nusileido angelas į Lietuvos Seimą ir susirūpino“, – šmaikščiai kritikui atšovęs kūrėjas.     

Dirbdamas pamiršta ir valgį

Tuo metu, kai gimsta naujas medžio kūrinys, vydmantiškis net naktimis negali ramiai miegoti. Jau septintą ryto vos prabudęs čiumpa įrankius ir ima krapštinėtis. Kartais net pilnai neapsirengęs – tiek jį kūryba užvaldanti.

„Galvoju – ai, čia truputį padarysiu, padailinsiu. Taip ateina ir pietūs“, – šypsosi sodybos šeimininkas. 

Sykį, žmonai Rūtai išvykus dviems savaitėms, vyras net svorio smarkiai numetęs.

Mat pagautas meninio azarto negalįs sustoti, nusprendžia, kad va, eisiąs užkąsti, kai padarysiąs tą ar aną, o paskui žiūri – jau ir trečia popiet, tad kaip ir nebeverta mesti darbų, juk tuoj ir vakaras. Taip ir likdavo nevalgęs.

Per gyvenimą Virgilijaus kūryba kito. Pradėjęs nuo religinės tematikos, skobęs medinius indus, dabar kuria unikalias skulptūras ir net baldus, kurių nepavadinti meno kūriniais neapsiverstų liežuvis.

Vaičiūnų namuose nerasi net paprastos kėdės. Namus puošia vienetiniai ąžuoliniai baldai: ir ne tik stalai, kėdės, lova, spintelės, bet net šviestuvai, išdrožti iš ąžuolo.

Džiaugiasi drožybos išmokęs pats

Medį drožti pradėjęs dar nuo mokyklos laikų, būdamas septintaklasis, vėliau baigęs architektūrą dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, Virgilijus netgi džiaugiasi, kad neturi menininko išsilavinimo: „Nežinau, kas būtų, jei būčiau baigęs tą institutą (dabartinę Nacionalinę dailės akademiją). O dabar esu originalus, kuriu tai, ką jaučiu, nes esu savamokslis“.

Vesdamas į savo dirbtuves jis paima į rankas medžio šaką su dviem išsišakojimais viršuje.

„Šaka – Dievo kūrinys. Juk negalima štai tokios imti ir sudeginti“, – sako jis. Ir rodo angelus iškeltais į viršų sparnais, gimusiais iš tokios formos dieviškų dovanų.

Virvė išpjaustyta iš medžio.

Vyras puikiai pamena ir savo pirmojo didesnio drožinio gimimą.

„Mano krikštatėvis dabar jau amžinatilsį Albertas Žulkus didžiavosi, kad niekas pajūrio krašte negalįs nudrožti Nukryžiuotojo – tik jis vienintelis.

Tad nusprendžiau save išbandyti ir padariau“, – šypsosi jaunystės ambicijas prisimindamas.

Palaipsniui iš savo aistros medžiui pradėjus gyventi, o 2007 m. suteikus meno kūrėjo statusą, prieš porą metų Kretingos rajono savivaldybė vydmantiškiui skyrė Meno ir kultūros premiją.

Geriausia medį nupjauti žiemą

Kūrėjas ypatingą reikšmę skiria medžio paruošimui. Skulptūroms lauke tinkamiausias – ąžuolas, kadangi nebijo nei lietaus, nei šalčio.

„Bet jeigu nori angelo, nepadarysi jo iš ąžuolo – tamsaus medžio. Juk angelo norisi šviesaus. 

Šviesus medis – topolis. Angelui tinka ir gluosnis, ramesnis medis, gal kad drėgnai auga. Liepa ir drebulė – kaprizinga,  nevaldoma“, – apie kūriniams skirtą žaliavą kalba skulptorius. 

Kiekvieną savo darbą Virgilijus prisimena kaip gyvą. Tarsi kalbėtų apie vaiką.

Pamena, kaip iš topolio pirmąsyk drožęs angelą: „Tai – minkštas medis, tad išsidraskė. Man taip negera, neramu, ką dabar daryti. Trečią valandą atsikėliau ir ėjau šlifuoti, nes niekaip negalėjau nurimti. Ir gavosi toks tartum marmurinis“.  

Vydmantiškis pasakoja, kad labai svarbu ir tai, kada medis nupjautas.

„Geriausia – sausį, vasarį. Mūsų senoliai medžius pjaudavo tik po Trijų Karalių, o per Adventą – jokiu būdu. Adventas anksčiau būdavo ir medžiui. Kaip tokiu metu eisi medžių draskyti?“, – ankstesnes tradicijas prisimena skulptorius.

Anot jo, gerai įžiemojus medis užmiega.

„Šaknys nebesiurbia gyvybės, tad nupjautą tokiu metu yra ir patogiau apdirbti. O jei gyvą medį nupjausi, ąžuolas jau patraukęs syvų, tada džiūdamas trūkinėja.

Jei pagaminsi baldą ar ką nors iš vasarą nupjauto medžio, jis laikys dvejus metus, jei iš žiemą pjauto – 20-30 metų turėsi“, – tvirtina pašnekovas.

Džiovyklose medis prievartaujamas

Virgilijus su apmaudu pastebi, kad šiais laikais žmogui svarbiausia – komercija: „Dabar visus metus pjauna, kiša į vakuumines džiovyklas, išprievartauja medį dirbtinai išdžiovindami, o paskui iš tokio išprievartauto medžio gamina baldus.

Viskas dabar numarinta, negyva, užmiršta, nužudyta. Esu įsitikinęs – jei medį į džiovyklą įkišai, jis virsta plastiko gabalu. Tokiame jokio kirminuko nerasi“.

O senovės lietuviai, kaip pasakoja medžio drožėjas, nupjautą ąžuolą netgi įmerkdavo į tvenkinį, pavasarį ištraukdavo, pamatuodavo storį ir vėl – vandenin.

Ir taip – ne vienerius metus, kol storis nebekisdavo. Todėl senovės baldai ir esantys tokie ilgaamžiai.  

Nusiramina pjaudamas medį

Apie medį kalbėdamas kaip apie žmogų, Virgilijus pripažįsta, kad jį droždamas jaučiąs ramybę.  Jo teigimu, diena be medžio – pražuvusi diena.

 Jis su apmaudu pamena, į kokią neviltį įkritęs, kai kartą, prieš keletą metų, Vilniaus Kaziuko mugėje, kurioje prekiavęs mediniais indais, surinkęs vos 300 eurų.

Vyras ketinęs viską mesti, tačiau puikiai savo antrąją pusę pažįstanti žmona jį padrąsinusi: „Nusipirk benzino ir eik medžio pjauti“, – šitaip meno kūrėją guodusi sutuoktinė.

„Ji žino, kad kai pjaunu, esu ramus. Dar tuomet pasakė, kad geriau jau tų „bliūdų” nebegamink“, – juokiasi prisimindamas vyras.

Taip Virgilijus prieš ketverius metus sugrįžo prie skulptūrų.

Ir sugrįžo su trenksmu.  Vienu ypu net du parkus Jakuose apstatė savo drožiniais. Iš viso tą kartą per metus pagamino 50 žmogaus ūgio ir net didesnių skulptūrų. Šį laikotarpį medžio drožėjas vadina vienu produktyviausiu savo gyvenime.

Kūrinį nusipirko amerikietė

Pastaraisiais metais vydmantiškio darbais susidomėjo viso pasaulio meno gerbėjai – ir ne tik iš Europos, bet ir iš Pakistano, Indijos. 

Vienas drožinys prieš metus iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Jį įsigijo viena šios šalies menininkė. Su ja V. Vaičiūnas iki šiol kartkartėm persimeta keliais žodžiais socialiniuose tinkluose.

Amerikietė kretingiškio darbus išvydo Bostono meno galerijos „Saatchi Art“ svetainėje. Klientė pageidavo ne tik kruopščiai supakuoti drožinį, bet ir pridėti jo priežiūros instrukciją.

Tokį reikalavimą vydmantiškis išgirdo pirmą kartą. Instrukcijos aprašymu pasirūpino ištikima pagalbininkė žmona.

Vaičiūnai pirkėjai nurodė, kad skulptūros negalima laikyti saulėje, karštyje, arti židinio, paaiškino, kas kiek laiko kokiomis priemonėmis reikia ją nutepti. Savo darbui apsaugoti kūrėjas sukalė specialią dėžę. „Tartum karstą“, – juokiasi prisimindamas.

Kūrinys iš Kretingos klientę Amerikoje pasiekė per tris dienas. Ji kūrinio autoriui netgi atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kad lietuvio skulptūra įkurdinta šalia jos nutapyto paveikslo.

Kiek gi už kūrinį sumokėjo amerikietė? Pašnekovas neslepia – pustrečio tūkstančio JAV dolerių. Tiesa, jam pačiam atiteko tik trečdalis šios sumos, nes didesnioji dalis atiteko kūrinį pardavusiai galerijai.  

Parodas jau atsirenka

Pasaulinį pripažinimą pelnęs Kretingos rajono kūrėjas jau darosi išrankus – ne kiekvienoje net užsienio parodoje dalyvaująs.

Štai vieno iš paskutiniųjų pasiūlymų – savo darbus pristatyti Jungtinėje Karalystėje net atsisakęs.

„Apsilankiau mane kvietusioje Anglijos galerijoje ir likau apstulbęs – paroda nemokama, bet nėra į ką žiūrėti. Pavyzdžiui, pastatytas pusantro metro apdegintas tiltelis, o darbas taip ir pavadintas – „Sudegintas tiltas“.

Apskritai šioje galerijoje pasigedau skulptorių darbų, ten labiau dominavo kitų meno rūšių darbai. Tiesa, mačiau vieną skulptūrų kolekciją iš šviečiančių vamzdžių”, – savo apsilankymą Anglijos galerijoje prisimena vydmantiškis. 

Po to V. Vaičiūnas ir nusprendė, kad tokioje galerijos ekspozicijoje jo darbams – ne vieta.

Ligita SINUŠIENĖ

 2,903 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes
One thought on “Vydmantiškio skulptoriaus prakalbintą medį išgirdo ir Amerikoje”
  1. […] Kovoje dėl Lietuvos laisvės žuvusiam dėdei ir jo bendražygiui A. Kiesui atminti iš tremties grįžęs sūnėnas Juozas Zobernis šalia žeminės pastatė paminklinį akmenį, o 1998 metais prie kelio Kretinga–Salantai – skulptūrinį stogastulpį su Kristaus ir kryžiaus bareljefu (autorius – tautodailininkas Virginijus Vaičiūnas).  […]

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE