Meras Antanas Kalnius šokiruotas. Ir kaip tėtis, ir kaip rajono vadovas. Taip asmeninėje Facebook paskyroje jis reagavo į faktą, kad net devyniose iš dvylikos rajono mokyklų rasta narkotinių medžiagų pėdsakų.
„Akivaizdu, kad čia ne vien „mūsų kiemo“ problema. Bet jos ir nespręsime, jei ir toliau, siekdami saugoti savo reputaciją, tik šnabždėsimės tarpusavyje apie narkotinių medžiagų vartojimo tarp paauglių mastą“, – savo pranešime rašė A. Kalnius.
Tačiau į šią visam rajonui nemalonią žinią taip emocingai meras sureagavo vasario 11 dieną. Kai narkotinių medžiagų testai buvo atlikti dar sausį.
Apie šokiruojančius patikrinimo rezultatus „Švyturys“ pirmasis visuomenei pranešė dar sausio 22 dieną, kai viena mokykla šią informaciją jau buvo išplatinusi mokinių tėvams.
Prieš ruošiant publikaciją tokius patikrinimo rezultatus redakcijai patvirtino mero pavaduotojas Dangiras Samalius. Vadinasi, apie juos turėjo būti žinoma ir merui A. Kalniui.
Negana to, vasario 4 dieną įvyko Narkotikų kontrolės komisijos posėdis, kuriame buvo aptarti Savivaldybės veiksmai reaguojant į šią situaciją.
Gal meras ir tuomet „siekdamas išsaugoti savo reputaciją apie paauglių narkotinių medžiagų vartojimo mastą tik šnabždėjosi tarpusavyje“? O su trankiu pareiškimu socialiniuose tinkluose atsibudo tik praėjus trims savaitėms po pirmosios „Švyturio“ informacijos.
Viešųjų ryšių pradžiamokslis sako, kad netikėtai iškilusią probleminę situaciją vadovui privalu komentuoti nedelsiant. Kuo problema yra aštresnė, kuo jos mastas didesnis, tuo greičiau vadovas turi informuoti visuomenę. Taip atvirai elgdamasis vadovas užsitarnaus visuomenės pasitikėjimą ir žmonės labiau tikės, kad žadami veiksmai tikrai bus atlikti.
Atėjęs vadovauti rajonui A. Kalnius apsistatė uostamiestyje išugdytais viešųjų ryšių ir įvairiausių renginių organizavimo specialistais. Vienai iš jų net patikėjo vairuoti Savivaldybės administraciją. Žinant visa tai galima pagalvoti, kad A. Kalnius yra prastas mokinys, nes visiškai neklauso mokytojų. Arba Savivaldybės viešųjų ryšių asai yra apmigę ir pelių nebegaudo.
Tačiau labiausiai tikėtiną tokio A. Kalniaus konfūzo priežastį nurodo jis pats, kalbėdamas „Lietuvos ryto“ televizijai.
„Turime tokią specialistę, kuri mus informuodavo apie tas problemas ir aš tikrai galvodavau, kad ji pasakoja gal iš kito rajono. Ir tikrai netikėjau, kad mūsų rajone yra“, – štai taip meras porino televizijos žurnalistei.
Atlapaširdis A. Kalnius net išsidavė, kad apie narkotikų vartojimą mokyklose buvo informuojamas jau anksčiau ir ne kartą, tačiau tuo jis paprasčiausiai netikėdavo. Kaip koks Stalinas prieš Vokietijos užpuolimą 1941 metais, apie tai iš savo agentų gaudamas perspėjimus.
Maža to, Kretingos savivaldybės specialistei pasakojant apie narkotikų plitimą rajono mokyklose, meras prisipažįsta „tikrai galvojęs“, kad Savivaldybės administracijos darbuotoja jam iš tiesų kažkodėl raportuoja apie situaciją aplinkiniuose rajonuose.
Ar po trijų savaičių mero demonstruojama ryžtinga reakcija, organizuotas susitikimas su policijos vadovais tikrai įtikins visuomenę, kad Savivaldybė imsis realių veiksmų narkotikams užkertant kelią į mokyklas?
Kaip pagrindinė priemonė nurodomas sprendimas mokyklų patalpas patikrinti su narkotikų paieškai apmokytais tarnybiniais šunimis. Tačiau tai – įprasta procedūra. Mokiniams esant užsiėmimuose vien tuščių patalpų apžiūra narkotikus vartojančių asmenų neišaiškins.
Labiau intriguojančiai skamba ketinimas apie narkotikus ir jų žalą pasakoti ne tik paauglių tėvams, bet ir jų seneliams. Svarbiausia, kad tai daryti siūloma ir per masines miesto šventes. Įdomu, kaip. Tarp muzikinių numerių renginio vedėjai nuo scenos Kretingos senjorus supažindins su marichuana, kokainu, heroinu, amfetaminu, LSD ir paaiškins, kuo jie skiriasi?
Ar miesto šventės dalyviams dalins už kažkieno „įsisavintus“ mokesčių mokėtojų pinigus išleistus informacinius lankstinukus? Ach, tiesa, Savivaldybė juk knibžda renginių organizatoriais.
Panašu, kad meras netiki ne vien išgirdęs apie narkotikus. Prieš tris savaites „Švyturys“ pranešė, kad miške prie Laukžemės dar sovietmečiu užkasti tūkstančiai tonų mazuto jau prasismelkė į gruntinius vandenis ir jų tarša naftos produktais sparčiai didėja.
Straipsnyje specialistai išsakė nuogąstavimus, kad nafta užteršti gruntiniai vandenys bet kada gali pasiekti netoli esančius žmonių vandens šulinius.
Paskelbus informaciją apie ekologinį pavojų iš Savivaldybės – mirtina tyla. Matyt, tuo metu buvo galvojama, kad prie Laukžemės esantis miškas yra kažkur Latvijoje.
Kai šią žinią dar išsamiau pakartojo nacionalinis dienraštis „Lietuvos rytas“, rajono vadovams laikyti galvas įkišus į smėlį jau nebeišėjo. Juo labiau, kai Ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje Virginijus Domarkas pirštu pabaksnojo, kad šių metų biudžete reikėtų nusimatyti lėšas aplinkinių gyventojų šulinių vandens tyrimams. O gal net ir nukentėjusių žmonių aprūpinimui geriamuoju vandeniu.
Meras A. Kalnius tą kartą lyg ir sutikdamas palinkčiojo galva, tačiau netrukus, tarytum atsakas opozicijos lyderiui V. Domarkui, rajone skleidžiama informacija, kad Laukžemės miške užkasta ekologinė bomba greičiausiai esanti tariama.
Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Lina Rimkuvienė net pareiškė, kad žmonėms jokio pavojaus nėra, nes pavienės artimiausios sodybos yra už 2 kilometrų nuo taršos židinio, o kaimai – dar toliau.
„Dešimtmečius niekam nerūpėjęs karjeras kažkodėl staiga virto ekologine bomba“, – nusistebi Savivaldybės specialistė. Matyt, geologinius procesus išmananti geriau už tos srities profesionalus.
Tai, kad grunte naftos produktų tarša pasiekusi jau 6,3 metro gylį, o didžiausia tarša leidžiamas normas viršija 109 kartus, Savivaldybės specialistei įspūdžio nedaro.
Kaip ir tai, kad gruntiniame vandenyje sunkiųjų naftos angliavandenilių koncentracija litre siekia nuo 192 iki 222 miligramų ir miškuose nustatytą leistiną normą viršija nuo 38 iki 44 kartų.
Anot geologų, vandeningo horizonto srautas teka šiaurės vakarų kryptimi link Šventosios upės, kuri nuo šios vietos yra už pusės kilometro, tačiau upės vandens tarša nėra pastebėta.
Todėl manoma, kad pakeliui link upės gruntinis vanduo atsimuša į molingą sluoksnį ir pasuka į kitą pusę. O ta kryptimi už dviejų kilometrų jau yra Laukžemės gyvenvietė, kurioje žmonės naudoja šulinių vandenį ir tarša naftos produktais juos gali pasiekti bet kada.
„Fi“, – matyt ranka numoja tai išgirdusi specialistė – pavojaus žmonėms juk nėra, nes jų sodybos už 2 kilometrų.
Gali būt, gali būt. Tik kas šiandien užtikrins, ar po keletos mėnesių A. Kalniui neteks vėl būti staiga šokiruotam?
1,811 peržiūrų (-a)