Šviesos spektaklio išskirtinės projekcijos žaidė kuršiško laivo ir piliakalnio fone, sukurdamos nepakartojamą reginį. Organizatorių nuotr.

Praėjusį savaitgalį Salantų regioniniame parke praūžė Kartenos festivalis, kasmet vis labiau populiarėjantis ir atrandantis savąjį žiūrovą.

Įvyko penktąjį kartą
Kartenos piliakalnis jau penktus metus iš eilės vieną vasaros savaitgalį traukia žvilgsnius išskirtiniu šviesos reginiu. Šiais metais piliakalnis pasipuošė dviem tūkstančiais žvakių ir stebino išskirtinėmis projekcijomis ne tik didžiulio kuršiško laivo burėse, virtusiomis milžinišku ekranu, bet ir ant paties piliakalnio.


Visa kūrinio kompozicija sudarė gyvybės, plaukimo per erdves įspūdį.
„Švyturio“ pakalbintas įspūdingo šviesų spektaklio kūrėjas Virginijus Mickus plačiau papasakojo apie pagrindines kūrinio ašis.
Pirmąjį kartą Kartenos festivalyje Virginijus atsidūrė dar aštuonioliktais metais, per gerą savo draugą kompozitorių ir atlikėją Alfredą Čereškevičių.
„Pamenu, tuomet sukūrėm tokią įdomią programos dalį, ant kalno, 8 m skersmens mėnulį. Viso šito idėja parodyti, kad ne tik mes žiūrim į mėnulį, bet ir mėnulis į mus – viskas mėnulio akimis“, – startą Kartenoje prieš porą metų prisiminė menininkas.


Laivas – pažinimo simbolis
Šiais metais piliakalnio papėdėje buvo sukurtas laivas.
„Laivas visame pasaulyje laikomas tartum pažinimo simboliu, – aiškino Virginijus. – Laivo plaukimas per bangas – tarsi nuolat ieškanti, bandanti pažinti pasaulį asmenybė, keliaujanti per gyvenimą. Galų gale, tai ne tik pasaulio, bet ir savęs pažinimo, sugrįžimo į save simbolis“.

„Laivas visame pasaulyje laikomas pažinimo simboliu“, – sako šviesos spektaklio autorius Virginijus Mickus. Organizatorių nuotr.


Režisierius pasakojo, kad su komanda stengėsi tam tikromis meninėmis priemonėmis priartinti žmogų prie gamtos ir jos stichijų. Ir tai padaryti kuo paprastesnėmis priemonėmis, naudodami tik projekcijas.
„Tai – tarsi visa supančios aplinkos tęstinumas, kuris šiuo atveju derėjo su gamtos erdve. Joje ir buvo įkomponuota kompozicija, ne visiškai perkeisdamas ją, bet papildydama, žiūrovą tarsi natūraliai įvedanti į mūsų kuriamo meno lauką“, – kalbėjo V. Mickus.
Laikraščio pašnekovas pabrėžė, kad spektaklio kūrėjų komanda, priešingai kitiems, vengė modernių technologinių priemonių, „signalizacijų“, lazerių.
„Aišku, jie efektingi. Tai tiesa, bet turinio prasme tai mažiau patrauklu, nes liktų tik efektas“, – tvirtino kūrėjas.


Pasirinko keturis poezijos autorius
Spektakliui buvo pasirinkta keturių autorių poezija.
Onos Baliukienės, Daivos Čepauskaitės, Salomėjos Neries, Nabi Chazri eilėraščius su vidine branda ir vidiniu spindesiu bei jautrumu skaitė įgarsino televizijos laidų vedėja Neringa Čereškevičienė.
„Esu jai už tai labai dėkingas, – prisipažįsta Virginijus. – Taip pat esu labai dėkingas savo sūnui Pijui Mickui už sukurtą visą vizualinę medžiagą ir jos montavimą. Pusę medžiagos filmavome mudu kartu su sūnumi, o kita pusė jau yra pirkta iš užsienietiškų galerijų“.
V. Mickus, kaip pats sako, visu kūriniu norėjo kalbėti apie Lietuvos gamtos didybę.
„Šiais metais buvo užsiminta ir apie Minijos žmones ir apie grįžimo namo vertę, apie tėvynės šaknų svarbą. Iš esmės šio spektaklio herojus – smalsumo vedamas žmogus, – tęsė mintis Virginijus. – Jūros horizontas nuo seniausių laikų labai viliojo žmones, kaip nežinia, kas už to. O nežinojimas – baimė. Taigi, noras ją įveikti, pasiekti horizontą ir sužinoti, kas už jo, verčia žmogų pažinti ir keliauti. Yra toks geras posakis: „Išvykstu namo, kad geriau pažinčiau namiškius“. Noras pažinti ir bandymas save surasti kažkur, kur iš tiesų tavęs visai nėra, ne savo tautoje, ne savo žemėje… Kulminacija čia yra grįžimas namo. Apie tai ir kalba visas kūrinys“.
Sulaukė tūkstančio žiūrovų
Renginio organizatoriai džiaugiasi, kad renginys puikiai pavyko ir net esant pandemijai žmonės susirinko.
„Aišku, buvo tamsu, tad nežinau tikslaus jų skaičiaus, – šypsojosi pašnekovas. – Bet manau, kad žiūrovų buvo apie tūkstantį, gal net su viršum. Labai džiugu, kad festivalis pamažu tampa atpažįstamas ir randa savo žiūrovą“.

Vienas iš poezijos kūrinių, nuskambėjusių festivalio metu:

Jei tapsi tu kalnų viršūne, –

Rūku baltuoju būti aš galiu…

Tau busiu aš tyla svajinga,

Jei tapsi susimąstymu giliu.

Jei tapsi tu žaliąja pieva,

Aš būsiu tau gaivinančiu lietum.

O jei tu netikėtai tapsi jūra,

Pavirsiu aš krantu.

Nešu aš laimės pradžią –

Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.

Jei kaip daina tu suskambėsi, –

Žinok, aš tavo žodžiuose esu.

O jei mane nutildys laikas,

Tu būsi man prasmė visa.

Jei tu pabusi tarsi rytas, –

Kaip saulė būsiu… Kaip šviesa…

Nabi Chazri

 13,936 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes