Palangos dvaro šeimininkas Juozapas Tiškevičius turėjo ir antrą vardą – Vincentas. Grafai itin nemėgo pozuoti tapytojams, todėl, regis, visi jų portretai tapyti iš nuotraukų. Tokių naujų istorinių detalių apie žymiąją šeimą netikėtai atskleidė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, ruošdamasis jubiliejinėms parodoms, skirtoms Kretingos muziejaus įkūrimo 85-mečiui ir grafo Juozapo Tiškevičiaus 185-osioms gimimo metinėms.
Įregistravo muziejaus herbą
Jubiliejams skirti renginiai praėjusį šeštadienį prasidėjo moksline konferencija, kurioje salantiškis Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris Paulius Vaniuchinas muziejui įteikė oficialų įstaigos herbo liudijimą.
Herbe raudoname skyde vaizduojamas grifas su kalaviju, paimtas iš didikų Chodkevičių herbo.
„Kai 1992 m. įsikėlėme į Tiškevičių rūmus, kurie, kaip teigia istorikai, yra įkurti buvusioje J. K. Chodkevičiaus dvarvietėje, nusprendėme, kad muziejaus herbui labai tiks iš šios šeimos herbo išimta centrinė dalis – kovotojas grifas su kalaviju. Juk ir mes esame kovotojai, nuolat kovojame dėl istorinių statinių”, – herbo istoriją „Švyturiui” priminė muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.
Muziejų ir grafą skiria lygiai šimtmetis
Jubiliejinėms sukaktims skirtame renginyje pristatytos ir dvi parodos: „Kretingos muziejui – 85: istorijos puslapiai, unikalūs eksponatai“ ir „Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) šeima ir jos pėdsakai Lietuvoje“.
„Taip sutapo, kad šiemet Kretingos muziejus švenčia savo 85-metį, o grafas J.Tiškevičius gimė dar šimtu metų anksčiau“, – pasakojo abiejų parodų autorius Julius Kanarskas.
Pasak J. Kanarsko, daug fotografijų, pasakojančių apie grafo J.Tiškevičiaus šeimą, išliko po 1940 metų, kai buvo nacionalizuotas dvaras. Tačiau didžioji jų dalis buvo surinkta iš dvaro tarnautojų. Jie buvo vertinami ir gaudavo iš grafų prisiminimui nuotraukų įvairiomis progomis.
Pavyzdžiui, vaikai dovanodavo savo nuotraukas guvernantei, dvaro kontrolieriaus žmonai, garafų bendrapavardei Sofijai Šostakaitei-Tiškevičienei.
Jubiliejine paroda siekiama ne tik pristatyti grafo J. Tiškevičiaus šeimą, bet ir papasakoti apie jo ir kitų šeimos narių nuopelnus Kretingai bei visam kraštui.
Tiškevičiai valdė daug dvarų
Istorikas atkreipė dėmesį, kad nors kretingiškiai daugiau žino apie Aleksandrą Tiškevičių, paveldėjusį Kretingos dvarą, tačiau grafų šeima valdė ir daugiau dvarų: Palangos, Užutrakio, Lentvario, Kairėnų. Juos paveldėjo Juozapo sūnūs.
Ruošdamas parodą J. Kanarskas bažnytiniuose dokumentuose rado įrašą, atskleidusį naują istorinį faktą. Jauniausias J. Tiškevičiaus sūnus, paveldėjęs Palangos dvarą, visur visuomet buvo vadinamas vienu vardu – Feliksu Tiškevičiumi, bet paaiškėjo, kad jis turėjo du vardus ir oficialiai vadinosi Feliksas Vincentas Tiškevičius.
Pasakodamas apie kitus grafų dvarus, parodos autorius atskleidė, kad Užutrakio dvarą paveldėjo kitas J.Tiškevičiaus sūnus, irgi Juozapas. Jis dvarą iš pagrindų perstatė ir įkūrė Užutrakyje rezidenciją.
Kairėnų dvaras, kuriame dabar yra Vilniaus universiteto botanikos parkas, grafų buvo naudojamas kaip vasaros namai, kur poilsiaudavo grafai, svarbesni Vilniaus valdininkai. Jį buvo paveldėjęs Antanas Tiškevičius. Savo rezidenciją jis buvo įkūręs pačiame Vilniuje, netoli savo įmonių.
Kitas J.Tiškevičiaus sūnus Vladislovas paveldėjo Lentvario dvarą, kurį perstatė, iš pagrindų rekonstravo.
Daug dėmesio – Tiškevičių vaikams
„Kiekvienas J.Tiškevičiaus sūnus turėjo savo šeimą. Parodoje stengiamės parodyti ir jų vaikus, apie kuriuos turime daugiau informacijos. Ypač tuos, kurie labiau kuo nors pasižymėjo, paliko ryškesnį pėdsaką krašto istorijoje“, – teigė J. Kanarskas.
Anot istoriko, teko peržiūrėti daug įvairių fotografijų. Atpažinti, kas kur yra, nebuvo labai sunku, nes daugelis fotografijų turi įrašus, kurie papasakoja apie tai, kas nufotografuota, surašyti vardai, kitokia informacija.
Tačiau dar daug kas buvo nežinoma arba žinoma klaidingai. Panaši paroda buvo surengta ir anksčiau, 1992-aisiais, kai Kretingos muziejus persikėlė iš vienuolyno patalpų į dvarą.
„Dabar man net gerokai gėda prisiminus aną parodą, kurioje buvo labai daug kas nurodyta neteisingai“, – prisiminė J. Kanarskas.
Veidams indentifikuoti prireikė 5 metų
Vėliau jam teko nuotraukas inventorinti, gilintis, kas jose yra, kas kur stovi. Pavyzdžiui, kai kuriose fotografijose užfiksuotas būrelis žmonių, tačiau neaišku, kas jie. Identifikuoti veidus istorikui prireikė gerų penkerių metų.
„Teko ne tik atidžiai analizuoti nuotraukas, bet ir aiškintis, kur mokėsi grafų vaikai, kokias įgijo specialybes. Reikėjo domėtis ir tokiais dalykais, kurie lyg ir visiškai nesusiję su fotografijomis, tačiau gali suteikti daug informacijos. Viską apibendrinus galima buvo nustatyti, kad, tarkim, fotografijoje esantis vaikas yra būtent tas kurios nors grafo sūnus, o ne kitas“, – sakė J. Kanarskas.
Vėliau atpažinti žmonės nuotraukose sekėsi lengviau. Gerai išanalizavęs grafų šeimyną istorikas vaikus jau galėjo atpažinti ir pagal veido bruožus.
„Nors vieno berniuko dar nesu iki galo identifikavęs. Ar tai Antanas, ar kuris nors jo brolis. Paini nuotrauka, dar ir nelabai ryški. O, pavyzdžiui, atpažinti Juozapo vaikų vaikus yra dar sunkiai, nes apie juos turime labai mažai duomenų. Dauguma jų iš Lietuvos pasitraukė jau po Pirmojo pasaulinio karo, todėl neliko juos jungiančios aplinkos. Nuotraukoje, kurioje įamžintos Aleksandro ir Marijos Tiškevičių auksinės vestuvės, matyti, jog buvo suvažiavę visi vaikai. Pavyko identifikuoti visus sūnus, bet merginų nelabai“, – pasakojo J. Kanarskas.
Dažniau fotografuodavo sūnus, ne dukteris
Anot istoriko, galėjo būti taip, kad mergaites fotografuodavo rečiau, nes jos dažniausiai būdavo šalia tėvų. Berniukai išvykdavo mokytis, tėvai juos matydavo tik vasaromis, kai sugrįždavo atostogų, todėl jie siųsdavo namo savo nuotraukas.
„Turint daugiau nuotraukų, galima pamatyti, kaip vaikas keitėsi“, – aiškino J. Kanarskas.
Analizuojant fotografijas J. Kanarskui pavyko aptikti vieną niuansą – dauguma tapytų grafų portretų yra iš nuotraukų. Pasak istoriko, galima padaryti išvadą, jog pozuoti grafai ne itin mėgo.
„Daugeliu atvejų galima net nustatyti, pagal kokią fotografiją tapytas vienas ar kitas portretas. Dažniausiai buvo naudojamos grupinės fotografijos, iš kurių iškadruojamas vienas veidas“, – sakė J. Kanarskas.
Seniau kraštotyra valdininkams nerūpėjo
Antroji istoriko J. Kanarsko pristatyta paroda pasakoja jau apie vėlesnius laikus, apie Kretingos muziejaus kūrimosi istoriją, kuri irgi yra pakankamai įdomi.
„Pradėjus kurti tuometinį kraštotyros muziejų, jo vadovams reikėjo būti itin atkakliems. Tada valdininkams atrodė, jog tokie muziejai apskritai niekam nereikalingi. Todėl įrodyti, jog reikia rinkti įvairius eksponatus, juos saugoti, būdavo pakankamai sudėtinga“, – pasakojo J. Kanarskas.
Muziejaus bei grafo J.Tiškevičiaus jubiliejų proga eksponuojami ir kai kurie restauruoti eksponatai, iki šiol saugoti saugykloje: dvarininkų šeimos portretai, marmurinė mergaitės skulptūrėlė, skrynutė. Ji, kaip spėjama, buvo naudojama kažkokiam žaidimui sudėti.
Taip pat pristatomi liaudies meno kūriniai, kurių autoriai nežinomi.
Kretingos muziejus įkurtas 1935 m. liepos 12 d.
• Kretingos muziejaus įkūrimo idėją subrandino ir įgyvendino aktyvus visuomenininkas, pedagogas Juozas Žilvitis.
• Jo iniciatyva 1935 m. vasario 8 d. įsteigtas, o liepos 12 d. miesto savivaldybės pastato dviejuose nedideliuose kambariuose Viešojoje aikštėje įkurtas muziejus.
• Nuo 1980 m. muziejui vadovauja Vida Kanapkienė.
• Turėjęs ne vienus „namus”, 1992 m. muziejus persikėlė į buvusius grafų Tiškevičių rūmus.
157,240 peržiūrų (-a)