Viename iš prestižiškiausių fotografijos konkursų pasaulyje “International Photography Awards” šiais metais nugalėtoju tapo fotomenininkas iš Palangos – Paulius Makauskas. Konkurse iš viso dalyvavo daugiau nei 13 tūkstančių fotografų iš daugiau 120 šalių. Menininko serija „Naujos jūros“ pirmąją vietą iškovojo analoginės fotografijos kategorijoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Naujos jūros“ – šiuo metu dar tik kuriama Pauliaus Makausko analoginės fotografijos serija apie žmogaus daromą įtaką gamtai. Ryškios, netikėtų spalvų menininko fiksuojamos jūros primena apie vykstančius, jau nebesustabdomus pokyčius. Fotografas šiuo metu ruošiasi parodos atidarymui, kuris įvyks 2021 metų pavasarį.
Pats menininkas seriją pristato taip:
„Vis atsimenu sapną. Stoviu iki juosmens vandenyje. Jaučiu, kad visas vanduo yra kokteiliniai, smulkūs ledo kubeliai. Nešalta, tik neapleidžia kažkoks netikrumo jausmas. Spraudžiuosi tolyn, gylis nekinta. Temsta, saulės nėra, tik blanki mėlyna šviesa atsispindėjusi nuo giedro dangaus apšviečia kraštovaizdį. Kiek akys užmato, į visas puses dirbtinis ledo gabaliukų telkinys. Lėtai priešais mane iš vandens išnyra juodas medžio siluetas. Kartu su paukščiu viršūnėje. Jis ištiesia sparnus – jie tankiai apkibę ledo kubeliais. Suvokiu, kad tai paskutinis likęs paukštis visur. Žinau, kad tai tik sapnas.
Dažniausiai sapnai pasimiršta ir išnyksta patys. Sausros, potvyniai, milžiniški tornadai, ledynų tirpsmas, masinis gyvūnų rūšių nykimas, užteršti vandenynai. Tai atrodo kaip tolimos, sunkiai suvokiamos sapniškos abstrakcijos, vykstančios kažkur antraštėse už tūkstančių kilometrų. Gal tai netikra, gal praeis. Pasiekę kritinę ribą, dėka savo vis atsinaujinančio genialumo – neabejotinai išgelbėsime save patys. Taip, kažkas kenčia, bet juk dauguma gyvena kaip gyvenę (ir aš aišku), tikrai nelaksto apimti isterijos. Viskas bus gerai.
Po trumpo optimistinio blyksnio mane visada apimdavo bejėgiškumo jausmas. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena iš labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Tik idėjos vizualiai ką nors nuveikti ekologijos labui tiesiog subliūkšdavo. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu.
Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Morton mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada kaip visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą. Paradaksoliai prisiminiau mikroplastiką, vos pastebimas daleles, bet tuo pačiu esančias visur vandenyne. Įsivaizdavau jas kaip sintetinį įvairiausių spalvų planktoną, nematomai klajojantį iš vienos vietos į kitą. Taip radau atspirties tašką. Prie jūros praleidau labai daug laiko, todėl man buvo lengviau pamatyti, kad baltos bangų keteros erdvėje ir laike tįsta į neaprėpiamą, baltai pilką lapą. Man beliko jį užpildyti šviesa.
Pagrindinis Visatos principas yra reliatyvumas arba visa ko tarpusavio priklausomybė. Kai tai sąmoningai suvokiau, atlikimo procesas įgavo lengvumo. Manasis popierius – jūra, bangavimo intensyvumu apsprendžia rezultatą (vaizdą) lygiai tiek, kiek ir aš. Analoginėje skaidrėje šviesos įspausto vaizdo nebekoreguoju kompiuteriu. „Kontroliuojamo atsitiktinumo“ principu nebevalau ryškinimo metu atsiradusių dulkių, šuns plaukų, netiesinu vandens paplauto stovo „nukreivintos“ horizonto linijos. Nesiekiu nuasmenintos estetikos kaip ir dualizmo idėjoje „žmogus tai padarė gamtai“. Žmogus juk gamtos dalis. Taigi gamta keičia pati save. Tik jau nebe spontaniškai – kaip milijardus metų iki šiol.
Aš vaizduoju dabartinį kismo procesą – ne galutinį apokaliptinį tašką ateityje. Jūros kis dar ilgai po to, kai mūsų nebebus. Drumzlinas vanduo greičiausiai nuskaidrėja, kai yra paliekamas ramybėje. Tik galbūt jau pasiekėme lūžio tašką, kai tik bejėgiškai galėsime stebėti nenuspėjamus gamtos pokyčius. Galbūt tam, kad kurtume visai naują ateitį, turėsime susitaikyti su tragišku dabartinio gyvenimo būdo žlugimu. Man tai optimistiška, vilties teikianti mintis, įkvepianti gerokai labiau, nei spaudos vis griausmingai tęsiama akimirka, kad kažkas kažkada neišvengiamai sugrius.
Todėl ši fotografijų serija tyli ir meditatyvi. Tarsi erdvė ramiai apmąstyti ir pajausti. Galiausiai, tikiuosi, ji simbolizuoja ne tik naujas jūras. Tai vizija apie dabartinių žmogaus susikurtų sistemų ir santvarkų ribotumą, bet tuo pačiu galimybę – naujiems ir tvariems modeliams kurti, kuriose visiems gyventi būtų gerokai saugiau.
Taip rašiau ir mąsčiau pradėjęs kurti šią fotografijų seriją prieš metus. Nuoširdžiai net neįsivaizdavau, kad drastiški pokyčiai užklups taip staiga. Bet tuo pačiu dar aiškiau suvokiau nedalomas gamtos jungtis. Pauzė, kuri buvo niekaip neįmanoma, atsitiko. Visiems, kurie dabar stojasi iš naujo – matyti per nuskaidrėjusį orą visai nesunku.“
102,283 peržiūrų (-a)
Palangoj vyksta daugiabuciu iviniojimo i plastikini putoplsta masiskai ir jau kencia realiai nuo pelijimo ir uznuodijimo zmones. Jeigu foto menininkas pradetu gilintis ir zala daroma pastatam ir zmonem fiksuoti ji uzsipultu tiek vieni tiek kiti pakurstyti pirmuju nes dar daug glusu zmoniu visuomeneje ant tiek kad nusispjaut visiem ant visko,beja ir pastarieji verti demesio