„Mano skulptūrų iš tiesų nėra“, – sako iš Darbėnų kilęs, Palangoje gyvenantis Andrius Petkus, kuriantis įspūdingus kūrinius iš sniego ir ledo. Menininkas žinomas visame pasaulyje, o jo darbai siekia tolimiausius žemės kampelius, kol… neištirpsta. Iš pašnekovo žodžio traukti nereikia – jis mielai pasakoja, kaip gimsta nuostabios ledo ir sniego skulptūros, žavinčios begales žmonių.
Sužavėjo medžiagos laikinumas
Andrius skulptūra žavėjęsis nuo vaikystės, todėl visai nenuostabu, kad pasuko menininko keliu ir baigė Vilniaus dailės akademiją. Bet, pasak Andriaus, dar studijų metais jam teko susipažinti su neįprastomis medžiagomis. Tai buvo ne akmuo, ne varis, ne molis, ne gipsas ir ne geležis. O sniegas ir ledas.
Kaip Andrius pasakoja: „Šios medžiagos skulptūroje tuomet, maždaug prieš 20 metų, buvo nauja banga, nematytas dalykas. Na, tiesa, kad tarpukario metais, kažkur archyvuose, yra senų fotografijų, kuriose matyti, kad kažkas padaręs iš sniego karietą ar dar ką, bet tai – pavieniai objektai išsimėtę visam pasaulyje. Tai buvo retas dalykas… Taigi, ledas mane labai sužavėjo, nes tai visai kitokia – peršviečiama ir laikina medžiaga“.
Vėliau Andrius dar trejus metus rengė ledo skulptūrų parodas Vilniuje Rotušės aikštėje, nes niekam daugiau tai nepasirodė taip įdomu, kaip jam pačiam. Ir kaip pats prisimena: „Nei augantis žinomumas, nei parodos nedavė pelno.“
Dabar skulptorius džiaugiasi, kad darbo jam netrūksta, bet nesipuikuoja, jog yra apkeliavęs praktiškai visą pasaulį, o jo darbų laukiama atokiausiuose žemės kampeliuose.
Apsistojo sniego viešbutyje
Praėjusį penktadienį menininkas grįžo iš Laplandijos. Kaip pats pasakoja: „Toks jau tas menininko darbas, mane prieš du mėnesius iškvietė. Tai buvo darbo iškvietimas. Taigi, darbavausi du mėnesius Laplandijoje“.
Antarktidoje yra įsikūrę sniego viešbučiai, kurie nuolatos rengia parodas, viešbučių sienos talentingiausių menininkų išskaptuotos ir išdailintos. Koridoriuose stovinčios milžiniškos skulptūros, restoranas, net ir pats baras yra iš ledo.
Menininkas pasakoja: „Skulptūros yra laikinos, ir kas kartą festivalių kūrybinė tema keičiasi. Kuo temos abstraktesnės, tuo man, kaip kūrėjui, suteikiama daugiau laisvės. Pasitaiko, kad atvykę jau vietoje kartu su užsakovais sprendžiame, kas gi vienur ar kitur labiausiai tiktų ir ką ketiname daryt. O kartais organizatoriai reikalauja ypatingo tikslumo. Pavyzdžiui, vienais metais paskelbus temą ,,Game of thrones“ („Sostų karai“ – aut. past.), buvo sudaryta sutartis ir su HBO (JAV kabelinės televizijos tinklas, transliuojantis populiarius serialus, taip pat – „Sostų karai“ – aut. pastaba), kad kuriant nebūtų nukrypstama nuo siužeto ir viskas būtų labai tikroviška. O šių metų tema – makro pasaulis, tad laisvės turėjau daugiau“, – pasakoja kūrėjas.
O vasarą menininkas keliauja į šiltus kraštus, kur kuria smėlio skulptūras.
Taigi, Andriau, jūsų darbai puošia visą pasaulį? „Iš tiesų apkeliavau praktiškai visą pasaulį, bet negaliu sakyti, kad mano darbai yra kažkur. Jų praktiškai niekur nėra. Taip, jie buvo, bet jų nebėra, – žaismingai atsako pašnekovas. – Man tai yra tarsi treniruotė. Kas kartą atėjęs į darbo vietą, šiuo atveju, kalbant apie sniegą, turiu akimis matuoti sniego storį, aukštį, apskaičiuoti, kokio gylio daryti pjūvius, kad visa nesubyrėtų arba neužkristų ant manęs ir mirtinai nesužalotų. Čia jau būti menininku neužtenka, tai – gryna matematika“.
Andrius iš sniego ir ledo dažniausiai kuria žmonių, gyvūnų siluetus. Todėl reikia ypač kruopščiai skaičiuoti: kaip vienas raumuo sukasi, kur pasisuka, kur įsitempia.
„Ir aš ne visada tai žinau, – atvirauja. – Tokiu atveju internete ieškau anatomijos nuotraukų. Ir šios anatomijos išmokau bedirbdamas – ne akademijoje, kurioje akademinė skulptūra apmirusi. Todėl tai vadinu treniruotėmis, nes per darbą, kai tau reikia pasiekti rezultatą, neturi kur dingti – tik mokytis ir išspausti, ką gali geriausio. Dabar po dvidešimties metų jau įsivaizduoju, kokio plonumo galiu daryti kaklą, kad galva nenukristų, bet visi pavojai išlieka.“
Sniego ir ledo savitumas
Andrius sako: „Kartais būna, kad į kokį nors skulptūrų festivalį pakviečiamas labai žymus profesionalus akmens skulptorius, jam pastatomas ledo luitas ir jis prakaituoja, dirba sunkiai ir ilgiau nei reiktų. Galiausiai pavyksta kažkas tokio, ko net neįmanoma suprasti, nes ten niekas neaišku. Ir žinau, kad tai – „profas“, bet jam trūksta patirties su kitokia medžiaga. Juk kiekviena medžiaga turi savo priėjimo būdą – man tai ir yra žavu, kad kiekvienai turi rasti priėjimą. Kai imu dirbti su ledu ar sniegu, krentu į tai šimtu procentu, dirbu išsijuosęs ir nieko kito neįsivaizduoju kaip tik išgauti šią skulptūrą. Jei imu dirbti su smėliu – lygiai tas pats. Jei nueinu į dirbtuves ir imu dirbti su geležimi, vėl pasineriu į darbą ir mano galvoje jau sukasi mintys, kokias po šitos dar kursiu skulptūras iš geležies, kokias formas naudosiu, ką išbandysiu… Tad tos savos medžiagos tikrai neturiu, man visos savaip gražios ir įdomios“.
Bežiūrint sniego skulptūrų nuotraukas, akį patraukia milžiniškas meškinas. Per kiek laiko gimė šis kūrinys? „Per dvi dienas“, – atsako. Net aikteliu. – O kokio ji aukščio? Pasirodo – 3,5 m aukščio ir 2,5 m pločio.
Andrius supratingai priima mano nuostabą ir paaiškina, kad sniegas tuo ir žavus – gali pasidaryti formą, arba gali jį krauti į krūvą ir nuo viršaus skaptuoti.
„Su sniegu labai lengva dirbti, o efektas – didelis. Jei tokį patį meškiną kurčiau iš kokio molio, užtrukčiau gal mėnesį ar net du, o štai iš sniego šis meškinas gimė vos per dvi dienas! Ir tai – vėl puiki treniruotė, nes kuo daugiau skulptūrų gali padaryti per trumpesnį laiką, tuo labiau įgundi“, – apie darbo specifiką aiškina pašnekovas.
Kalbai pasisukus apie ledą, skulptorius apibūdina, kuo ypatingas būtent jis: „Tai – peršviečiama medžiaga, todėl išgauti realistišką formą sudėtingiau, nes ledas viską iškraipo.“
Ir šalta, ir pavojinga
O ar nešalta dirbti su sniegu ir ledu?
„Būna visaip. Aišku, su paprasta apranga nepadirbsi, tikrai reikalingi šilti termo rūbai, apatinės kelnės, viršutinės. Svarbiausia yra aprangą sluoksniuoti. O toliau, jei dieną dirbi su didelėmis detalėmis ir į pagalbą pasiimi benzo pjūklą, pjaustai, pluši, tad reikia ir striukę atsilapoti. Visas sušyli. Bet jei dirbi pavyzdžiui ties smulkiomis detalėmis, veidu, ir 4 valandas rankomis su peiliuku krapštinėjiesi vienoj vietoj stovėdamas, tada jau ir kojytės, ir rankytės pašąla“, – paaiškina kūrėjas.
Šis darbas yra ir pavojingas, kaip pasakoja Andrius: „Vistiek dirbdamas įsijauti, stovi viena koja ant pastolių, kita atremta į ledo kampą, įrankiai aštrūs. Pavojus tikrai yra. Kartais skaptuodamas sieną ar didesnį objektą susimąstau, kad vis dėlto tai nėra stabili konstrukcija ir yra tikimybė, jog visa ant manęs gali užgriūti… Bet, ačiū Dievui, man jokių nelaimių nėra nutikę. Gal daugiau tokių dalykų pasitaiko Rusijoje, Sibire – ten žmonės dirba ir įkaušę. Tad tikrai iš kolegų esu girdėjęs, kaip nukrenta kaltas, bam į batą, ir styro išlindęs – pervėrė pėdą. Tokie atsitikimai šiame darbe yra neretas dalykas.“
Įspūdingų darbų autorius prisipažįsta, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be kūrybos: „Kūryba yra varomoji gyvenimo jėga. Gal ne visiems kūrybos reikia kaip vandens, bet man tai tikrai. Aš dirbdamas tiesiog kaifuoju, kaskart pasineriu į skulptūrą visa galva. Tai – ir mano nuovargis, ir atgaiva.“
76,564 peržiūrų (-a)