Brangiausias pasveikinimas su pergale – mylimos žmonos Rūtos! RKL nuotr.

„Kretingos“ krepšinio komanda gegužės 2-ą dieną tapo RKL čempionais, komandos treneriui Arimantui Mikaločiui suteiktas geriausio trenerio apdovanojimas, komandai – geriausios organizacijos. Tad smalsu, kas slepiasi pergalės užkulisiuose ir koks gi buvo tas kelias iki jos.


Į treniruotes – pakeleivingomis mašinomis
Iš arčiau susipažinkime su čempionų komandos treneriu Arimantu Mikaločiumi.
„Baigiau Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją Kretingoje, nors esu kilęs iš Jokūbavo, – pasakoja Arimantas. – Ten pabaigiau 10 klasių, o tuomet pradėjau mokytis Kretingoje. Krepšinį lankiau jau nuo kokios penktos klasės, tuo metu būrelis buvo tik įkurtas. Treneriai į Jokūbavą važinėjo iš Kretingos. Tuos, kuriems labiau sekdavosi, kviesdavo žaisti ir Kretingoje. Taigi, man pasisekė, mane pakvietė į Kretingą, nuo tada į miestą vežiodavo tėvai“.
Arimantas atvirauja: „Iš tiesų tėtis ir buvo tas pirmasis žmogus, kuris supažindino ir parodė man krepšinį. Šį sportą atsimenu nuo tada, kiek pats save pamenu. Tėtis mus su broliu veždavosi į varžybas, sirgdavome tribūnose, kieme žaisdavom krepšinį, nuolat bumbsėdavau su kamuoliu. O vėliau tėvai ne visada turėjo galimybių mane nuvežti į treniruotes. Iš mūsų kaimo buvome dviese su draugu. Mes eidavome ant kelio ir gaudydavome mašinas – tranzuodavome. O po treniruotės lygiai taip pat ir grįždavome tuos 10 kilometrų. Dabar man atrodytų nesuvokiama tranzuoti į treniruotes, bet tuo metu tokį didelį norą turėjome“.
Po mokyklos bandė stoti į Policijos akademiją. Vien todėl, kad ten nepavyko, pradėjo studijuoti Kūno kultūros ir sporto pedagogiką Klaipėdos universitete. Po metų turėjęs galimybę perstoti, jau nebenorėjo. „O dabar apskritai į nieką nekeisčiau savo specialybės“, – džiaugiasi pasirinkta profesija.

Pradėjo kaip laikinas treneris
Būdamas pirmo kurso studentas Arimantas žaidė „Kretingos“ komandoje, bet po metų patyręs nykščio traumą turėjo liautis. Beveik tuo pačiu metu komandą paliko ir tuometis treneris Remigijus Malakauskas, antrakursiui ir pasiūlęs dirbti treneriu, sakydamas: „Laikinai pavaduok, kol negali žaisti“.
„Tad taip laikinai dešimti metai eina“, – juokiasi Arimantas, neslėpdamas, kad tie 10 metų nebuvo lengvi.
„Ir pats buvau jaunas, daug ko nemokėjau. Juk dirbti treneriu pradėjau vos dvidešimties – buvau pats jauniausias komandoje. Nors dabar komandoje dar yra keli vyresni, bet be jų, galima sakyti, iš jauniausio tapau vyriausiu. Per tiek laiko pasikeitė ir mano požiūris į krepšinį, į komandą ir apskritai į gyvenimą. Ilgai balansavome ant iškritimo ribos, bet štai – ne tik neišmetė, o dar laimėjome“, – šypsosi pašnekovas.
R. Malakauską Arimantas vadina savo mentoriumi, negailėjusiu pamokymų ir knygų: „Iki dabar einu pas jį patarimų, vien šį sezoną susitikome tris kartus. Po kai kurių pralaimėjimų ypač sunku būdavo, bet jis mane padrąsindavo ir nuolat ragino eiti toliau eiti ta linkme, sakydamas: „Sėkmė aplanko tuos, kurie dirba“.
„Iš tiesų iš pradžių praktiškai neturėjome rėmėjų, keitėsi ir pavadinimas, neturėjome normalaus logotipo, jokio marketingo. Tačiau per tiek metų pamažu ėmė atsirasti ir rėmėjų, nors jie nėra patys didžiausi, bet mums kiekviena maža parama yra svarbi. Ir dabar, rungtyniaujant su Vilniaus „Rivile“, žinojau, kad buvome komanda su vienu iš mažiausių biudžetų, todėl ta pergalė dar džiugesnė. Kai žinai, kad priešininkas turi keliskart didesnį biudžetą ir vistiek laimi, supranti, kad ir taip įmanoma“, – atvirai kalba auksinis treneris.
Kyla klausimas, iš kur pas Arimantą tiek energijos? „Nė pats nežinau, – juokiasi. – Dar dirbu sporto mokykloje su trimis vaikų komandomis, turime pasiekimų, važinėjame ir po Ameriką, Prancūziją, Vokietiją… Beje, ir pats žaidžiu krepšinį, sekmadieniais turiu kokias penkias treniruotes per dieną ir taip gal jau vienuolika metų, laisvų dienų nėra. Man nepatinka sėdėti. Jei važiuojam su šeima prie jūros, tad tinklinį turim žaist ar kažką kitą. Nežinau, ta energija kažkaip nesibaigia. Ir kol dar nesibaigia, tol darau. Gal dalis yra tame, kad man patinka matyti laimingus žmones, todėl ir save apsupu optimistiškais ir laimingais žmonėmis.“
Arimantas į sportą įtraukia ir šeimą: „Jie negali nesportuoti, net uošvius įtraukiu. Dabar, sėdėdami tribūnose ir balsu palaikydami komandą, man prisipažino, kad prieš penkerius metus nė nežinojo, kas tai yra, kad krepšinis gali būti įdomus.“

Pergalė – dešimtojo sezono proga
O kaip treneris, A. Mikaločius labai reiklus: „Jei darai tą darbą, negali būti viena koja šen, kita ten. Turi atiduoti visą save, stengtis ir dirbti, tada net ir pralaimėjimai ne tokie liūdni būna. Apskritai siekiu, kad komandos nariai būtų atsidavę darbui. O po treniruotės kaip įmanoma labiau stengiuosi būti tiesiog geras žmogus, kad kiekvienas jaustųsi kaip šeimos narys. Rengiame išvykas, renginius, uždarymus, į kuriuos krepšininkai ateina su šeimomis ir vaikais, pasibūname. Tuomet ir salėje lengviau susikalbėti. Per tiek metų su komandos nariais susikalbu iš pusės žodžio. Per rungtynes – didelis triukšmas, visi rėkia, nieko nesigirdi net šaukiant, bet komandos nariai atsisuka į mane ir vis tiek viską supranta. Po treniruočių stengiuosi su kiekvienu bent trumpai pašnekėti, kas kuo gyvena. Iš tiesų kadangi komandą jau turiu 10 metų, tai – jubiliejinis sezonas. Niekam labai tuo nesigyrėme, bet tik tarp komandos narių prasitariau, kad dešimtas sezonas, o mes neturėjome nė vieno medalio. Tad pasakiau, kad medalį turime gauti. O mes net laimėjome!“
„Iš tiesų ir pusfinalyje, ir finale turėjome kritinę situaciją, bet turime patyrusių žaidėjų, kurie mus ramino ir nuramino. Mes susikaupėme ir tęsėme žaidimą. Tik iki rungtynių pabaigos likus dviems sekundėms patikėjau, kad tikrai mes laimėjome. Iš Kretingos buvo atvažiavę apie 60 mus palaikančių žmonių, tad net ir po rungtynių pabaigos dar valandą niekas netilo, džiaugėsi ir fotografavosi. Liūdno veido nemačiau“, – šypsosi Arimantas.

Jau iš pat ryto – 300 žinučių
„O pirmadienį ryte atsikėliau, tad vien messinger‘yje radau 300 žinučių. O ką jau kalbėti apie žinutes telefone ir skambučius, net ir Seimo narys Antanas Vinkus skambino pasveikinti, – pasakoja treneris. – Daug kas rašė: „Pagaliau, kiek buvo galima laukti, pagaliau Kretinga!“ ir panašiai. Tad tikrai supratau, kad ne man čia tokia pergalė, o visai Kretingai. Galiu sakyti, kad kuriu tą sporto bendruomenę. Mažame mieste gyvename, tad norisi, kad jame būtų mažiau tos kritikos, pavydo, o daugiau vieni kitus palaikytume, kaip bendruomenė. Nors, žinoma, tos kritikos visada bus, tai neišvengiama, bet linkiu nepavydėti to, ko su darbu gali pasiekti pats. Nes ši pergalė tikrai buvo sunkus darbas visus 10 metų. O atėjus laikui – taip, žinoma, ir ta laimė nusišypsojo ir sukrito. Bet iki to buvo nepertraukiamas darbas.
Ir aš pats niekada nepavydžiu niekam, net kai pralaimime, būna, kad paskambinu priešininkams, pasveikinu, pasakau, kad geras, chebra, buvo žaidimas, gerai sužaidėm ir pan. Ir mus po šios pergalės net kitų miestų komandos sveikino. Vienas iš pavyzdžių – Plungės komanda, savo Facebook puslapyje pasidalijusi sveikinimu. Tai tikrai džiugina širdį ir rodo, kad esame vertinami ir gerbiami kitų komandų.“
Baigdamas pokalbį Arimantas prasitaria ne vieną kartą ketinęs išvykti – gaudavęs pasiūlymų dirbti treneriu kituose miestuose, net užsienyje, bet pasiryžęs atiduoti visas jėgas savo miestui. Ir šis atsidavimas Kretingai pasiteisino su kaupu.
„O po šio laimėjimo atsiveria naujos galimybės. Todėl nemanau, kad turėčiau būti kur nors kitur“, –užtikrintai sako pašnekovas.

 175,992 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes