Šiuolaikis žmogus istoriją mato kaip įvykių, karų, ekonomikos ar atradimų chronologiją. Tačiau tikintis žmogus istorijoje pirmiausia įžvelgia Dievo apvaizdos ranką. Tėvas Ambraziejus visuomet stengėsi prisiminti, jog yra nuolatinėje Dievo akivaizdoje. Savo dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose užsirašė: „visada minėti žodžius, kuriuos Dievas pasakė Abraomui „Vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas“ (Pr 17, 1)“. Šia mintimi persmelkti jo pamokslai ir pasiryžimai.
Šiandien, pandemijos akivaizdoje, tėvo Ambraziejaus mintys kaip niekada aktualios: žmonės gyvena baimėje, nė vienas nežinome ar sulauksime rytojaus, o Jurgis Pabrėža nuolat tai sau primena ir pasiryžta visus darbus atlikti taip, tarsi tuoj turėtų mirti, taip pat pasiryžta visas, net mažiausias pareigas atlikti iš Dievo meilės ir aukoti jas Dievo garbei. Savo pasiryžimuose rašo: „kiekviena diena gali būti paskutinė. Kad mirtis būtų lengva, visą gyvenimą daryk gerus darbus ir maldingai gyvenk“.
Napoleono kariuomenės žygis per Lietuvos teritoriją paliko gilius pėdsakus bei pasėjo vietos gyventojų tarpe daug epidemijų ir ligų. XIX a. pradžios žmonėms teko išgyventi įvairias pandemijas: pirmoji choleros epidemija Europoje buvo 1817–1823 m. Istoriniai šaltiniai rodo, kad 1831 m. cholera pasiekė Lietuvą. 1848 m. rugpjūtį J. A. Pabrėža S. Daukantui rašė, kad „cholera jau ir Žemaitijoje pasirodo, o pagaliau ir Kretingoje, bet beveik tiktai vienus žydus, o ypatingai žydų moterišką lytį užpuldinėja. Tačiau Kretingos cholera daug kitonišką turi paveikslą, kadangi žmogus, ūmai įgauna didį šaltį kojosna, rankosna: tuojau krinta ant žemės, pajuosta ant veido ir veik apmirusiu lieka. Tačiau iktolaik mažai kas numirė, gelbsti tokius drūčiai trindami su spiritu ir tokiu būdu sugrąžina jiems gyvastį ir sveikatą“. Lyg ir viltinga sakinio pabaiga, tačiau toliau laiške vardijamos netektys: „Šį metą pavasariop mūsų kun. Enrikas Skačkauskas, provincijų Tėvas, su šiuo pasauliu atsisveikino. Vakar gi vakare buvęs Kretingos kamendorius kun. Žeglinskis, visus metus ant skaudulių (vočių) neperkenčiamai sunkiai kojose sirgęs, persinešė į amžinastį. Večiuose gi Motiejus Rimavičius, žmogus labai senų metų, pernai pasimirė“.
Karantininis laikotarpis pasėjo žmonėse nepasitikėjimą, įtarinėjimus, susvetimėjimą… Popiežius Pranciškus šiomis dienomis sako, kad „paprastai, išgirdę ar pamatę brolio ar sesers klaidą, nesikreipiame į juos, bet skubame visiems apie tai papasakoti, apkalbėti. Tačiau apkalbos uždaro duris ir atitolina brolius. Tai labai žalinga liga, sunkesnė net už dabartinę pandemiją“, o jau prieš 200 metų Jurgis Pabrėža apsisprendė niekada neįtarinėti kitų, o jei iš neatidumo tai įvyktų, iš karto atsiprašyti. Taip pat pasiryžo neklausyti įtariančių ir tuoj pat įspėti, kad apkalbos yra nuodėmė. J. Pabrėža kalbėjo ir apie tai, kad reikia atitaisyti apkalbomis sugriautą artimo šlovę, mini, kad „tas, kuris negrąžina nuplėštos šlovės, išrišimą ir šv. Komuniją priima šventvagiškai“. Iš to matome, koks jautrus jis buvo artimo meilės srityje.
Kai kurie tėvo Ambraziejaus pasiryžimai, atrodo, yra pritaikyti išskirtinai karantino laikotarpiui, pavyzdžiui „nevaikščioti pas parapijiečius ir neviešėti pas juos“, arba „klausant išpažinčių turėti užsidėjus nosinaitę“. Manome, kad profilaktinis kaukės dėvėjimas yra XXI amžiaus naujovė Lietuvai, o Jurgis Pabrėža tai įvertino dar XVIII a. pabaigoje. Jis suvokė, kaip tai svarbu ir net buvo padaręs pasiryžimus „už kiekvieną neužsidengimą nosine klausant išpažinčių, po bausmės disciplina“, o „už kiekvieną nereikalingą išėjimą į parapiją – vieną dieną pasninkauti“.
Jurgis Pabrėža, kaip ir šventasis Pranciškus, apsisprendė Dievą pasirinkti savo tėvu ir visuomet turėti vilties tik Jo gailestingume. Apsisprendžia visose ligose, nuoskaudose ir varguose pirmiausia kreiptis į Dievą psalmės žodžiais: „Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti!“ (Ps 31, 2).
Klausant šių citatų gali atrodyti, kad Jurgis Pabrėža gyveno visiškoje askezėje ir nebendravo su žmonėmis. Tai labai neteisinga mintis. Tėvas Ambraziejus buvo pagarsėjęs pamokslininkas, rūpestingas nuodėmklausys ir dvasios tėvas. Jo pasiryžimuose randame daug punktų, apibrėžiančių subtilų santykį su žmonėmis, pavyzdžiui: „neperspėti kito tada, kai jo širdyje yra pyktis ar neapykanta. Palaukti, kol jo pyktis praeis“, „pačiam niekada nebūti supykusiu ant artimo“, „pamoksluose vengti šiurkštumų“, „niekada nekalbėti su panieka ar ironiškai“, „būtinai laikyti tvarkoje mintis, saugotis ne tik blogų minčių, bet ir nenaudingų bei tuščių“, „būti kantriu ir švelniu, nes tik savo kantrumu laimėsite sielas“ (Lk 21, 19).
Būtent koronaviruso pandemijos metu Lietuvos respublikos Seimo paskelbti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metai yra stiprus vilties ženklas šių dienų pasauliui.
Jolanta Klietkutė OFS
102,396 peržiūrų (-a)