Gegužės 26 d. Kretingoje šiemet minime net 3 jubiliejines sukaktis: lygiai prieš 130 metų mirė Kretingos dvarininkas grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 125 metus gimė Kretingos burmistras Stasys Piktuižis ir prieš 110 – kraštotyrininkas, muziejininkas, inžinerius Ignas Jablonkis.
Grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties sukaktis
1891 m. gegužės 26 d. mirė Kretingos dvarininkas grafas Juozapas Tiškevičius, XIX a. antroje pusėje išgarsinęs Kretingą vienu didžiausių Europoje privačiu Žiemos sodu, mišriu parku, pirmąja Lietuvoje elektrine ir telefono linija.
Paskutinius dešimt gyvenimo metų Juozapas Tiškevičius sunkiai sirgo širdies ir plaučių ligomis, negalėjo vaikščioti. Mirė dvare, po nesėkmingos plaučių operacijos, kurios metu nukraujavo gydytojui netyčia pradūrus plaučių arteriją. Pašarvotas buvo Palangoje.
Iš Karaliaučiaus universiteto pakviestas medicinos profesorius kūną užbalzamavo ir įdėjo į sarkofagą, nupirktą pas to paties vokiečių miesto verslininką Ekertą. Mirusiajam į rankas našlė įdėjo sidabro lydinio krucifiksą, kuriam kryžių pagamino Klaipėdos arba Karaliaučiaus juvelyras Bajeris (Rejeris?), pritvirtinęs prie jo nuo senojo kryžiaus nuimtą sidabrinį Nukryžiuotąjį, pagamintą apie 1850 m. Sankt Peterburgo juvelyro Aleksejaus Sosino dirbtuvėse.
Į šermenis ir laidotuves atvyko giminės ir diduomenė, Rusijos valdžios įstaigų ir Vokietijos muitinės pareigūnai, kariuomenės ir sienos sargybinių brigados atstovai, Palangos progimnazijos mokiniai ir pedagogai, Kretingos, Palangos, Darbėnų miestelių gyventojai. Darbėnų žydų bendruomenė atsiuntė inkrustuotą karūną-vainiką su hebrajiškais įrašais iš Šventojo Rašto bei miestelio rabino antspaudu ir garbingų bendruomenės atstovų parašais patvirtintą užuojautos raštą.
Gegužės 31 d. sarkofagas su palaikais buvo išvežtas į Kretingą. Katafalką visą kelią traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Karstą lydėjo šeimos nariai, artimieji ir mylimiausias grafo žirgas. Aprengtas paradine carinės Rusijos kavalerijos pulkininko uniforma, grafas gulėjo puošniame sarkofage, ant kurio buvo padėti gedulingi vainikai, uniforminė kepurė ir kardas. Karstas iš pradžių buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, specialiai jos prieangyje išmūrytoje nišoje. Sūnui Aleksandrui Tiškevičiui su našle Sofija Tiškevičiene 1893 m. pastačius šeimos koplyčią, sarkofagas buvo perkeltas į jos kriptą.
Grafui 1891 m. mirus, jam Kauno, Kuršo, Minsko ir Vilniaus gubernijose priklausė 27 dvarai su 437 000 ha žemės. Valdas 1896 m. pasidalino našlė, 5 sūnūs ir 3 dukros.
Kretinga nepamiršo savo globėjo Juozapo Tiškevičiaus. Jo išpuoselėtame dvare šiandien veikia Kretingos muziejus, kurio ekspozicijos mena ir grafų Tiškevičių šeimos istoriją, supažindina su Juozapo ir Sofijos Tiškevičių šeimos relikvijomis. Muziejaus administracijos rūpesčiu renovuoti dvaro rūmai, ūkvedžio namas, ratinė, malūno-elektrinės pastatas, didysis šiltnamis, restauruota grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus su joje esančiais grafų sarkofagais.
Prieš 125 metus gimė Kretingos burmistras Stasys Piktuižis
Lietuvos kariuomenės savanoris, Kretingos miesto savivaldybės burmistras, Šaulių sąjungos narys Stasys Piktuižis gimė 1896 metų gegužės 26 d. Kretingos rajono Dirgalio kaime ūkininko šeimoje.
Tėvai turėjo 26 ha žemės. Šeimoje augo 8 vaikai: 5 sūnūs ir 3 dukros. Baigęs keturias pradžios mokyklos klases, S. Piktuižis dirbo tėvų ūkyje.
1919 m. birželio 11 d. kartu su broliu Kazimieru Piktuižiu įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose.
1921 m. S. Piktuižis buvo paleistas į atsargą ir grįžo į tėvų ūkį.
1922–1940 m. – Šaulių sąjungos narys.
1928 m. S. Piktuižis už veiklą Lietuvos kariuomenėje apdovanotas Savanorio medaliu ir Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. už sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą – DLK Gedimino III laipsnio medaliu. Kaip kariui savanoriui S. Piktuižiui buvo paskirta 9 ha žemės prie Salantų, netoli Gaidžio kalno, tačiau šią dovaną jis perleido broliams.
1924 m. įsidarbino pardavėju Kretingos vartotojų bendrovėje, įsikūrusioje tuometėje Viešojoje aikštėje (dabar – Rotušės a.) Nr.16, keturių aukštų raudonų plytų pastate, 1911 m. Nuo 1930 m. dirbo parduotuvės vedėju. S. Piktuižis gyveno tos pačios bendrovės pastato trečiajame aukšte, kukliame kambaryje kartu su bendrovės darbuotoju Vladu Alminu, čia priėmė gyventi ir sesers sūnų, vėliau tapusį žymiu skulptoriumi, Antaną Mončį, 1932 m. atvykusį mokytis pranciškonų gimnazijon.
S. Piktuižis Kretingoje planavo statytis namą, buvo įsigijęs sklypą ir statybines medžiagas, deja, 1941 m. gegužės 27 d. buvo suimtas ir įkalintas NKVD areštinėje Šv. Antano rūmų rūsiuose, vėliau pervežtas į Kauno kalėjimą.
1941 m. birželio 22 d., Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei, S. Piktuižis kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais buvo paleistas laisvėn, grįžo į Kretingą.
Karo metais Kretingoje dirbo miesto savivaldybės burmistro padėjėju, vėliau – burmistru. Kadangi nevykdė okupacinės valdžios nurodymų, buvo suimtas, įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. Paleistas grįžo į gimtąjį Dirgalio kaimą.
1944 m. lapkričio 16 d. S. Piktuižis su jaunesniuoju broliu Aleksu, taip pat priklausiusiu Šaulių organizacijai, suimtas tėvų sodyboje, įkalintas Lazdininkuose, ūkiniame pastate, priklausiusiame ūkininkui P. Grabiui. Vėliau pervežtas į Šiaulių NKVD kalėjimą Nr. 5, kuriame ir mirė 1945 m. sausio 28 d. Mirties aplinkybės nežinomos. S. Piktuižio kūnas, kaip ir kitų žuvusių partizanų ar nužudytų bei mirusių kalėjime, galėjo būti užkastas Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse, kur 1996 m. visų atminimui pastatytas paminklas.
Prieš 110 metų gimė kraštotyrininkas Ignas Jablonskis
Lygiai prieš 110 metų Skuodo rajono Budrių kaime gimė inžinierius, kraštotyrininkas, muziejininkas, Kretingos rajono Garbės pilietis, Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės narys Ignas Jablonskis.
Mirė 1991 metais gruodžio 6 dieną Vilniuje, palaidotas Kretingoje.
Ignas Jablonskis mokėsi Budrių pradžios mokykloje ir Skuodo gimnazijoje. Inžinerinį išsilavinimą įgijo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje 1936 metais.
1937 metais pradėjo dirbti Rusnės vandens kelių rajono techniku, viršininko pavaduotoju. Laisvalaikiu vadovavo „Santaros“ draugijos Rusnės skyriui, propagavo lietuvybę. Už tai buvo ištremtas iš Klaipėdos krašto. Tremties įvykius jis aprašė rankraštiniame veikale „Pajūrio audrai siaučiant“. Apsigyveno Žemaičių Naumiestyje, 1939 metais atsikraustė į Kretingą. 1951 metais kartu su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Kurį laiką dirbo Klaipėdos statybos tresto Kretingos gamybinio skyriaus inžinieriumi, vėliau – Kretingos odos gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, rajono architektūros skyriuje.
Grįžęs iš tremties Ignas Jablonskis rinko medžiagą apie dubenuotus akmenis, braižė archeologinių akmenų brėžinius, išaiškino kai kurias senąsias gyvenvietes ir t.t..
1945-1949 m. – Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius. Vadovavimo muziejui metu Ignas Jablonskis suremontavo karo metais apleistą muziejaus pastatą, įrengė eksponatų saugyklą, paruošė pirmąsias ekspozicijas.
Savo laisvalaikį ir didžiąją gyvenimo dalį Ignas Jablonskis domėjosi kraštotyrine veikla. Tyrinėjo Kretingos ir Skuodo apylinkių praeitį. Archeologinių jo tyrinėjimų pradžia laikoma 1938 metai – analizuoti Puotkalių piliakalnis ir Tauzų pilkapiai. Ignas Jablonskis nubraižė šių vietovių planus. Pirmasis jo paminklotyrinis straipsnis išspausdintas 1938 metais „Lietuvos aide“, vadinosi „Puotkalių piliakalnis laukia tyrinėtojų“.
Archeologinėse ekspedicijose įgytos žinios leido Ignui Jablonskiui savarankiškai pradėti kasinėjimus. Jis buvo vienintelis archeologas neprofesionalas, kuriam Lietuvos istorijos institutas išduodavo leidimą tai daryti. Ignas Jablonskis rado ir seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – titnaginį strėlės antgalį, datuojamą mezolitu. Taip pat jis nustatė istoriniuose šaltiniuose minimos Kretingos pilies vietą – ją lokalizavo ant Ėgliškių piliakalnio, esančio į pietus nuo Kretingos, prie Danės upės.
Ignas Jablonskis domėjosi senąja kaimo architektūra, rinko duomenis apie XVIII-XIX amžiaus sodybas, jas aprašinėjo, darė planus ir brėžinius, rašė straipsnius apie Kretingos istoriją, Jurgį Pabrėža, žemaičių ir lietuvių kilmę.
Igno Jablonskio sukaupta archyvinė medžiaga ir rankraščiai saugomi Lietuvos istorijos instituto archyvuose, Kultūros paveldo centro archyve, Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Paskelbė publikacijų apie žemaičių XVII-XVIII a. trobas ir pajūrio žvejų ir valstiečių namus, jų apdailą, puošybą, kryžius, sukamąsias girnas, puodynes. Ignas Jablonskis parašė knygą “Budrių kaimas”, kuri išleista 1993 m..
Už veiklą kultūros, kraštotyros ir paminklosaugos srityse Ignui Jablonskiui buvo suteiktas Kretingos miesto Garbės piliečio, o vėliau ir Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės nario vardas.
Parengta, remiantis Kretingos muziejaus ir M. Valančiaus bibliotekos kraštotyrine medžiaga
185,556 peržiūrų (-a)