Susiaurėjusi Vilniaus g. atskleidžia ne tik projektavimo – ir švietimo problemas

Jau ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji supranta, jog renovuota Vilniaus g. sukels daug nepatogumų, o ypač – vairuojantiems transporto priemones. Nes gatvės važiuojamoji dalis žymiai susiaurinta. O ką tai reiškia? Ogi tai, kad projekto darbus atliko arba darželinukai, arba, geriausiu atveju, pasireiškė koks pirmaklasis moksleivis. Tokio projekto geras architektas net norėdamas neparengtų.

Jei gatve negalima normaliai pravažiuoti, ypač pro tuos žiedus, tai kam ir darbai buvo vykdomi, kam leidžiami pinigai? Juk čia – ne vaikų žaidimų aikštelė. Tai – pagrindinė miesto gatvė. O šia gatve dabar net arkliais kinkyti vežimai vos prasilenktų. Kokia išvada? Ogi paprastas dalykas – nekompetentingi vadovai, projektuotojai… Akivaizdus įrodymas, kad mūsų švietimo mokymo sistema eina velniop. Kokie dabar ruošiami specialistai?
Kai mokslas tapo mokamu, taip ir prasidėjo visokio plauko specialistų antplūdis. O tie, kurie turi pinigų daugiau nei reikia, tokie ir nusiperka tuos diplomus tiesiogine to žodžio prasme. Nežiūrint į gabumus. Atsėdi tuos mokslo metus (arba ne), „gauna“ įskaitas, „išlaiko“ egzaminus ir galų gale gauna diplomą. Gal net nesimokę, juk mokslas – mokamas. Bet vargiai ar dalis iš jų nors žino, ką reiškia diplome parašyta specialybė. Todėl ir turime tokius asus specialistus, kurie nė velnio neišmanydami sėdi kokioje savivaldybėje kaip diplomuoti specialistai ir užima vietą, skirtą gabiems žmonėms, kurie galbūt žymiai geriau susitvarkytų su užduotimis. Ir kaip tokie „gabūs“ patenka dirbti į savivaldybę? Niekaip nesuprantu. Kokių ryšių ryšių pagalba jie užima atsakingas vietas (etatus), kurie gali nebent debesis projektuoti. Štai ir turime tokius projektuotojus (architektus) ar kitokio plauko specialistus.
O po to dešimtmečiais yra tęsiamos tokios statybos, renovacijos – broko šalinimas ir t.t.
Švietimo ir mokslo reformos nuvažiavo į lankas. Nė velnio nesuprasi, ką jie ten reformuoja. Ar mokyklų naikinimas yra reforma? Tą sugebėtų bet kas padaryti. O dabar?
Patriotizmo ugdymas dingo, nyksta kultūra, prapuola mūsų etninės šaknys, baigia nudžiūti. Nebesimato, kad kas skelbtų tautinius tolerancijos idėjas, įtaką. Kaip mus veikia kultūriniai faktoriai, dvasinis universalizmas – estetinė ir etinė sistema, vienijanti gyvenimo ir kūrybos tikslus. Dingsta lietuvių kalba. Kalba – tai ženklų sistema, kuri atlieka pažintinę, ekspresinę, komunikacinę funkciją. Tai – juk pagrindinė žmonių bendravimo ir minčių reiškimo, formavimo priemonė. Valstybinės kalbos apsauga ėmė rūpintis valstybės institucijos, pvz. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Mokslų Akademijos. O kaip ja rūpinasi? Vis dažniau girdime vaikus kalbant angliškai. Visokiuose „faktoriuose“ užkniso anglų kalba, nes lietuviškai, matote, nebemadinga. Užmirštama, kad yra tokia Lietuvos Respublikos valstybinė kalba!
Valstybinės kalbos nevartojimas antspauduose, spauduose, blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose viešuose užrašuose užtraukia arba baudą įmonių, istaigų, oranizacijų vadovams. O kas dabar matosi? Ar gauna kas tas baudas? Kokių tik įmonių, įstaigų pavadinimų nebūna. Liežuvis į mazgą susirišti gali, kol perskaitai kokios įmonės pavadinimą.
Ko dabar mokosi vaikai? Kiek man žinoma, net šokti darželinukų žada nebemokyti. Kur dingo kultūros tradicijos, kurios ir išreiškiamos per dainas, šokius? Šokiai, dainos stimuliuoja kiekvieną nacionalinę kultūrą. O dabar kai kas dar laiko, kad pas mus vyksta nacionalinis pabudimas. Kur jis, jei viskas naikinama? Kaip čia išeina? Gal greitai kaip papuasai apie laužą pradės darželinukai darželyje lakstyti apie nupieštą vaivorykštę (kurią kai kas iš jų pavogė), nes šokti vaikams bus uždrausta. Gal ir šnekėti bei skaičiuoti bus privaloma darželiuose angliškai? Kur dingsta kultūrinės tradicijos?
Kultūra, kurios funkcionavimas užtikrina materialinį, dvasinį vertybių kūrimą, panaudojimą, perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Kultūroje įtvirtinama specifinė žmogaus, gamtos, visuomenės vienovė, kur pagrindinis vaidmuo skirtos žmogaus veiklai.
Lietuvių kultūros istorija – archeologija, etnografija, pramonė, amatai, architektūra, liaudies menas, švietimas – mums turi būti, kaip mažųjų kultūrų dvasinio pajėgumo iškilimas, o ne smukdymas. Jei į viską numosime ranka, prarasime savo tradicijas, savo etnines šaknis. Ir kur mes berasime idealą, nes jo pažinimas ir jo siekimas yra įmanomas pereinant visas laiko ir būties pakopas. O mes tomis pakopomis sėkmingai ritamės atgal, prarasdami savo tradicijas. Pasimetėme erdvėje bei laiko harmonijoje. Turime suprasti praeitį, dabartį ir ateitį. O be praeities niekada nesuprasime ateities, todėl negalime sau leisti prarasti savosios kultūros, savo protėvių tikėjimo. Protėvius turime gerbti, neniekinti jų palikimo, kad nepakliūtume į kelią, kuris gali nuvesti mus į vergovę vakarams arba saviems goduoliams.
Juk prieš 30 metų per referendumą absoliuti dauguma pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Valios išsakymas buvo laisvas, nesusijęs su baime ar prievarta, kai pastaroji vis labiau pradeda reikštis, ypač prie dabartinės valdžios. Ir niekas tada negalvojom, kad vietoj tos vienybės po kiek metų mūsų protus ir širdis aptemdys artimo artimui neapykanta, intrigos. Kas tada atsitiko? Kur mes einame? Nepraraskime tradicinių vertybių! Nenutautėkim! Tai svarbiausias dalykas esamu metu. Likime visi lietuviais, nes mūsų tėvynė – Lietuva. Neskaldykim jos, nepardavinėkis gobšuoliams. Laikykimės tradicijų, nepraraskim savo šaknų. Neprisiimkim kvailų ir neprotingų sprendimų Lietuvai. Mažiau drastiškų apribojimų žmogaus teisėms!
Kuo valstybė didesnė, tuo administracija sudėtingesnė. O Lietuva juk maža valstybė, tad kam tiek administratorių? 140, o užtektų pilnai ir 60-70, ne daugiau. Juos juk mes išlaikome.
Bet grįžkime prie kultūros, bendravimo, kuris yra irgi kultūros dalis. Nebeliko gyvo bendravimo tiek, kiek anksčiau. Daugiausiai visi reiškiasi „feisbuke“. O ten ir pasimato visas grožis. Patyčios, keiksmai, niekinimai, žeminimai ir t.t. Visu gražumu atsiskleidžia kultūra. Tokia mada. Bemėgžiodami užsienį baigiame nusiristi nuo didelio stataus skardžio į bedugnę. Kalbos kultūra atsiskleidžia visu gražumu. Nepriklausomai net nuo išsilavinimo. Nors ir turime ikimokyklinio ugdymo įstaigas, bendrojo lavinimo ir aukštesniąsias mokyklas, profesinio mokymo, papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigas, bet negalima garantuoti, ar kas jomis rimtai pasinaudojo, nes kultūra mūsuose ritasi į pakalnę. Silpnėja meno ir estetikos auklėjimas. Smarkiai keičiasi visuomenė, kuri, be to, dar yra skaldoma į gerus ir blogus. Tai valdžios vaisius, ji pati kalta, nes daug nekompetentingų joje sėdi. Jiems patiems dar daug reikia mokytis. Tad ko čia norėti, kad koks architektas „nusiprojektavo“, kad koks vadovas nusivadovavo taip, kad patys nebesusigaudo, kur lazdos priekis, o kur jos galas. Nemokėjimas bendrauti su tauta, didžiulė arogancija. Patarlė, kad mokytis niekada nevėlu, mažai kam rūpi, ypač pasiekusiems valdžią. Jie jau save laiko vos ne dievais.
Trūksta kultūros. Kultūra yra universalus visuomenės atminties mechanizmas, vienintelis praeities išlaikymo būdas. Istorinė atmintis yra pagrindas istorinės sąmonės, kuri atsako į klausimą. Kas mes esame šiandien, kas buvome vakar, iš kur mes kilę, ką nuveikėme kaip tauta? Ir žmogus gali būti socialiai kūrybiškas tiek, kiek jis suvokia savo istoriškumą ir subjektyviąsias jo sąlygas – savo laisvę, atsakomybę. O pastarosios daug kam iš valdžios ir trūksta. Kaip ir šiuo atveju dėl tos Vilniaus gatvės rekontrukcijos, dėl netikusio projekto priėmimo ir įvykdymo. Be to, su daugybe broko. Pinigai, mano manymu, kaip į balą.
Kas iš to, kad gražiai atrodo? Bet visai nepatogu. Ar tai nieko nesako tiems projektuotojams? Siūlyčiau jiems patiems dažniau pasivažinėti šia gatve ir kuo didesne transporto priemone. O ypač tai pritiktų daryti žiemą, kada bus plikledis ar daug sniego. Tada pamatys, ką pridirbo. Taip sakant, pasimokytų iš savo klaidų. Nors, kas nekvailas, mokosi iš svetimų klaidų.
Pasivažinėję dažniau Vilniaus gatve visi įgaus figūrinio važiavimo mašina įgūdžių. Ir normaliomis gatvėmis galės beveik užsimerkę važiuoti. Tai – vienintelis projektuotojų pliusas. Ir neduok Dieve, jei dar sugalvos Rotušės aikštę renovuoti tie patys projektuotojai, kurie tvarkėsi Vilniaus gatvėje. Plaukai šiaušiasi pagalvojus.
Tiesa, gatvę sutvarkė, bet ar požemius, komunikacijas, kaip vandentiekis, lietaus kanalizacija, fekalinė kanalizacija ar nors sutvarkė? Ar avarijos atveju vėl reikės raustis, kaip tiems archeologams? Štai šitaip ir gaunasi, kada nėra su kuom kai kam galvoti. Viskas nemokšiškai, atmestinai, neprofesionaliai. Brokas ant broko. Kaip vadovavo – taip ir dirbo.
Tiesa, kur dar Sporto ir sveikatingumo komplekso statyba. Kiek metų dar skiriama šiam objektui? Broko pašalinimui. Tai bent įsivėlė savivaldybės „specialistai“, o išsipainioti nelabai ir išeina. Kaip Pastauninko parko takuose, kurie po kiekvieno lietaus išplaunami. Ir niekas nesugeba sutvarkyti. Kaip seniau sakydavo senoliai, „trūksta vieno raišo vokiečio“, ir bus viskas tvarkoje. Taigi, supraskit kaip norit vadovai! Mažas atlyginimas ir įžeista savimeilė gali numarinti kieno nori pareigos jausmą. Ką ir padarė buvę statybininkai tiek Vilniaus gatvėje, tiek Sporto ir sveikatingumo komplekso statybose. Taip sakant – koks atlyginimas, toks ir darbas.
Ar tai nieko neprimena jums, ponai valdininkai? Ogi man primena – bumerangą. Lipimą ant to paties grėblio. Nes nėra doro vadovo, kuris gaudytųsi, nėra kompetentingo specialisto savivaldybėje šiems darbams. Štai tau ir rezultatas. Negi visoje Lietuvoje nebėra normalių specialistų, išmanančių savo darbą? Netikiu.
Norbertas KONTRIMAS, Kretinga

 453,432 peržiūrų (-a)