Mokytojo dienos proga kalbamės su kretingiške, Pranciškonų gimnazijos absolvente, teatro studijos „Atžalynas“ auklėtine, o dabar Vilniuje kūrybines veiklas bei gyvenimą kuriančia edukologe Silvija Stonkute-Šumskiene apie išmoktas pamokas, įgytas patirtis, sutiktus mokytojus, įkūnytus vaidmenis…
– Esate kilusi iš Kretingos, mokėtės Pranciškonų gimnazijoje, vėliau studijavote edukologiją Vilniuje, iki šiol tęsiasi platus kūrybiškų veiklų spektras. Tačiau sugrįžkime į Jūsų mokyklos metus, kai dar buvot mokinė. Kas pirmiausia išnyra prisiminus Kretingą, mokyklą, laisvalaikį?
– Grįžti į Kretingą visada yra labai gera. Niekada man Kretinga dar nebuvo tokia graži, kaip dabar. Žinoma, nebeturiu čia daug draugų, bet tie, kurie likę, yra labai brangūs. Smagiausi prisiminimai man išlikę iš teatro studijos „Atžalynas“ laikų. Ją lankiau nuo ketvirtos iki dvyliktos klasės. Visai neseniai teko lankytis ir visada virpa širdis lipant į tą trečią Kultūros centro aukštą. Nuo pat pirmo nedrąsaus karto iki pat šiol… Nes žinau, kad bus labai labai gera sutikti ten esančius žmones.
Mokykloje, nors ir buvau aktyvi, vesdavau renginius, bet neradau savęs iki galo. Neturėjau labai stipraus ryšio su klasiokais, kokį turėjau su draugais iš „Atžalyno“. Bet, nepaisant to, man gimnazijoje buvo gera ir labai norėčiau kada grįžti, pasivaikščiot koridoriais, sutikti mokytojus dar kartą.
– Viename interviu esate minėjusi, kad mokykloje buvote kukli, paklusni, nedrįstanti išsiskirti iš minios mokinė. Kas turėjo įvykti, kad baimė virto drąsa veikti?
– Vienareikšmiškai – teatras. Tokiai mergaitei, kaip aš, teatras buvo labai svarbus nuo pat vaikystės. Buvau nedrąsi, auklėta būti gera, kuklia, ramia, mandagia ir „nesišsišokti“. Gal tai nebuvo blogai devyniasdešimtaisiais, tačiau šiais laikais turbūt yra kiek kitaip. Tad teatras buvo tas postūmis kovoti su savo baimėmis ir eiti į sceną, skaityti eilėraštį, vesti renginį ir t.t. Tačiau po tiek metų vis tiek dar yra viduje baisu ir nedrąsu, tiesiog išmokau gyventi su tuo ir tą baimę valdyti.
– Kaip šiuos teigiamus vidinius lūžius patirti moksleiviams?
– Nenoriu nuvertinti kitų menų ar sporto užsiėmimų, tačiau teatro užsiėmimai, kuriuose teisingai sudėlioti akcentai, yra labai svarbūs jaunam žmogui. Antra – tėvai. Tėvų palaikymas ir pavyzdys yra svarbiausia. Ir trečia – mokytojai, kurie pastebi, paskatina, pastūmėja ir tada belieka tik pačiam žmogui norėti ir daug dirbti.
– Prisimenant studijas, daugelis gali akcentuoti įgytas žinias, tačiau kiti dėmesį sutelks į kurse vyravusią atmosferą ar panašiai. Jūsų atveju, kas ypatingai įstringa iš teatro edukologijos studijų laikotarpio?
– Žmonės. Sutikau daug gerų ir nepamirštamų žmonių. Pradedant nuo kurso draugų, kurie liko draugais visam gyvenimui, baigiant universiteto administracija. Jaučiu didžiulę meilę ir pagarbą dėstytojams. Jie mokė ne tik amato, jie mokė dirbti komandoje, dėl ko aš niekada neturėjau problemų nei viename darbo kolektyve. Mokė mylėti meną, mokslą, būti smalsiais ir aktyviais. Niekada nesigailėjau studijavusi būtent teatro edukologiją, o ne aktorinį. Jaučiu, kad čia man suteikė tvirtesnį pagrindą po kojomis.
– Šią vasarą susitikote su auklėtiniais, kurie mokyklą baigė prieš penkerius metus. Ar bendraudami su jais šiandien atpažįstate, atrandate dalelę savęs juose?
– Jie daug drąsesni nei aš. Jie keliauja po pasaulį laisviau, neprisiriša prie namų, tačiau visada nori grįžti į juos. Jie drąsiau savęs ieško nei aš. Labai džiaugiuosi savo buvusiais auklėtiniais ir klausydama jų istorijų truputį pavydėjau. Norėčiau dabar būti dešimt metų jaunesnė ir keliauti aplink pasaulį.
– Penkerius metus nebedirbate mokytoja. Galbūt nostalgiškai kirba noras vėl rasti laiko mokytojo veiklai?
– Net neabejoju, kad kada nors grįšiu mokyti. Jaučiu, kad tai mane šaukia ir tik laiko klausimas, kiek ilgai atsispirsiu tam. O jei kas nors paklaustų, kodėl išėjau iš mokyklos? Buvau jauna ir norėjau dar kažką gyvenime išbandyti. Taigi, pabandysiu ir grįšiu, kad mokiniams per ilgas repeticijų valandas galėčiau porinti apie patirtis ir kaip tai pritaikyti scenoje.
– Dirbdama su mokiniais į ką labiausiai fokusavotės?
– Visada su mokiniais būdavau labai nuoširdi ir paprasta, nebijodavau pasakyti, kad kažko nežinau, kad nesuprantu vieno ar kito dalyko ir mielai ieškosiu atsakymo kitai pamokai. Žinoma, mano dėstomas dalykas yra smagus ir jam paprastai nereikia ruoštis laikyti egzaminus, daryti labai sunkius namų darbus ir t.t. Tereikia ateiti ir būti čia ir dabar. Stengdavausi klausytis, kuo jie gyvena, kokios muzikos klauso, kokius filmus ar serialus žiūri. Net ir dabar vyras sako: „paklausykim, kokios muzikos jaunimas dabar klauso“. Kai aš pati vis dar mėgstu „Queen‘us“ ir „Hiperbolę“.
Kitas įstrigęs dalykas iš mano dėstytojo lūpų buvo apie mokytojo charizmą – energija ir meilė savo darbui. Abiejų dalykų man nestigo, tad jaučiu, kad čia ir yra visa paslaptis.
– Nuo 2010-ųjų su kolegomis esate sukūrusi improvizacijos trupę „IMPRO 241“, šiuo metu esate Laisvės TV laidos „Tiek žinių“ vedėja. Tad scenoje, ekrane esate išbandžiusi daugybę vaidmenų. Tačiau nusikeliant į tikrąjį gyvenimą, ką reiškia būti mokinės, mokytojos, dėstytojos vaidmenyse?
– Nuoširdžiai šiuo metu labiausiai pasiilgau mokinės vaidmens, labai norėčiau kažko mokytis, studijuoti ir vėl patirti tą žinių džiaugsmą. Tačiau dabar mano didysis mokytojas yra mano sūnus. O kaip būti mama, mokausi kasdien jau beveik dvejus metus. Manau, kad mokytojos ar dėstytojos vaidmenys pakankamai panašūs. Tik skiriasi auditorijos ir dėstymo stilius.
Pamenu, tuometinis kolega ir mano darbdavys Arūnas Valinskas pasiūlė prisijungti prie jo kuriamo teatrinės improvizacijos kurso TV laidų vedėjams. Prisipažinsiu, kad buvo labai įdomu, nes kūrėme viską patys. Diskutavome, kas svarbu kadre ir kuo improvizacija gali padėti. Turėjau daug laisvės ir atsakomybės, kas įpareigojo. Studentai ateina konkrečiai mokytis amato pas tave. Daugiau žinių, daugiau praktikos.
– Kiek pačiame Jūsų mokyme, dėstyme yra asmeninės improvizacijos? Jūsų atveju, improvizacija įgimta ar vis tik išmokta?
– Nemažai. Man patinka stebėti paskaitos, seminaro dinamiką ir jei matau, kad dabar vienas ar kitas suplanuotas metodas netinka, visada galiu pabandyti kažką kita.
O improvizuoti gali ir tikrai improvizuoja savo gyvenime kiekvienas. Vieni daugiau, kiti mažiau. Kaip dėstytoja ar mokytoja, pradėjau improvizuoti ne iš karto. Reikia labai labai daug kartų padirbėti pagal išmoktą planą, kad po to ateitų tas lengvumas ir improvizacija. O kalbant apie teatrinę improvizaciją, tai kaip raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti. Kol auginu sūnų, raumuo ilsisi, bet po truputį grįžtu į treniruotes pati.
– Ar galima sakyti, kad šiandienos Lietuvos mokyklai reikia, pavyzdžiui, ne reglamentų, o improvizacijos; ne rimties, o žaismės?
– Nepasakysiu nieko stebuklingo – reikia balanso tarp jūsų išvardintų dalykų. Tikiu, kad šiandien mokykloje mokytojas ir mokinys yra vienas kitą labai gerbiantys ir palaikantys partneriai, turintys vieną bendrą tikslą – gerą procesą ir gerus rezultatus.
– Ar turite savo gyvenimo mokytojų? Ką jie įnešė į jūsų gyvenimą?
– Yra keletas žmonių, be kurių mano kelias būtų kardinaliai kitoks. Pradedant nuo „Atžalyno“ vadovų Algimanto Verbuto, kuris studijoje pasitiko mažą mergaitę ir tarsi sukūrė man teatro pamatus, ant kurių jau Auksė Antulienė ugdė kūrybiškumą, jautrumą ir taip lipdė mano meninę asmenybės dalį.
Palikus Kretingą, universitete pasitiko dėstytojas Vytautas Kontrimas, kurį galiu įvardinti kaip ne tik profesijos, bet ir apskritai gyvenimo mokytoją. Ir galiausiai kiek netikėtu mano mokytoju tapo Arūnas Valinskas. Iš mokyklos perėjau dirbti pas jį. Televizijoje atidžiai jį stebėjau visuose filmavimuose, sėmiausi iš jo žinių apie televiziją, jam gal net nepastebint. Ir visada, kad ir naktį prikelta prisiminsiu jo šimtus kartų kartotą frazę – „reiklumas sau“. Tuom ir vadovaujuosi.
– Kaip manote, ar visada žmogui būtina turėti mokytoją? Gal netgi kiekvienas pats sau gali būti mokytojas?
– Stebiu savo sūnų, kaip jis žaidžia, atranda naujus dalykus. Galiu visą dieną kantriai ir nuobodžiai mokyti jį ištraukti kamuoliuką iš dėžutės. Ir jam niekaip to nepavyksta padaryti. Po poros dienų matau, kad jis puikiai tai daro vienas pats. Tad pasakykite, ar jam reikėjo mokytojo, ar viskas įvyko netyčia?
– Ačiū už pokalbį.
Alma LAUŽONYTĖ
70,061 peržiūrų (-a)