Balandžio 3–28 d. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje eksponuojama menininkės Vilijos Razmaitės tapybos darbų paroda „Kai jausmai nebetelpa many – jie nugula drobėse“. Pasak tapytojos, ši paroda lankytojams gali pažadinti užsnūdusius jausmus ir netgi mažose detalėse padėti rasti save.
Kūrybinė retrospektyva
Dar studijų metais Vilijos darbai būdavo eksponuojami galerijose, o pirmoji personalinė paroda įvyko 1992 m., praėjus pusmečiui nuo Dailės ir tapybos studijų baigimo Šiaulių pedagoginiame universitete. Retrospektyviai apžvelgiant menininkės trisdešimt metų apimantį kūrybos braižą, Lietuvoje ir užsienyje pristatytas personalines, kolektyvines parodas, galima pastebėti asmeninės brandos vystymąsi, kuris atsiskleidžia gamtos motyvuose, intymesniame ryšyje su žiūrovu, drąsesniame spalvų kolorite ir kt. Pasak parodos autorės, jos kūryboje palaipsniui atsirado daugiau laisvės ir drąsos, tuo pačiu ir gyvenime. „Neperšu žiūrovui grubiai savo matymo, o palieku erdvės kiekvieno stebėtojo interpretacijoms. Tai tarsi neverbalinė komunikacija su žiūrovu“, – sako ji.
Kūrybinis etapas Švedijoje
V. Razmaitė neabejoja, kad šešeri metai praleisti Švedijoje, kuomet galėjo vykdyti savo projektus, visą laiką skirti tapybai, kurti be jokio rėžimo iki išnaktų. Kartu tai buvo ir švedų kultūros pažinimas, kuris taip pat turėjo įtakos jos vidiniams virsmams, kūrybinei raiškai, kurią tapytoja apibūdina „sprogimais“ – kai sukaupta kūrybinė energija gali sukurti daug darbų per pakankamai trumpą laiką.
Anot Vilijos, Švedijoje yra nerašyta graži tradicija, kai šv. Velykų proga, dailininkai atveria savo studijų duris ir visi norintys, ir besidomintys visą savaitę lanko asmenines ir viešas galerijas. „Tai didelė šventė visiems. Žmonėms tai tarsi atsinaujinimo laikotarpis – tiek dvasiškai, tiek puošiant ir atnaujinant savo namų interjerą. Bet kartu švedai atsargūs. Pamenu, kai dirbdavau savo studijoje, žmonės visą šį kūrybinį laikotarpį vaikščiodavo pakrante šalia studijos, stebėdavo kaip dirbu, užeidavo aplankyti, pakalbinti. O pirmą atidarymo dieną, ateidavo jau su aiškiu tikslu – nusipirkti paveikslą, kurį jau buvo nusižiūrėję. Pasirinkdami kūrinį į namus, tuo pačiu jie įsileidžia ir menininką. Švedams svarbu iš ko jie perka kūrinį. Be abejo, užsukdavo ir tiesiog pastebėti darbų ir emociškai pasipildyti. Mane žavi jų noras pažinti autorių“, – apie švedų santykį su kūrėjais prisimena V. Razmaitė.
Dailės terapijos nauda
Šalia kūrybinės veiklos dailininkė nuo 2008 metų veda dailės terapijos užsiėmimus, kurie kaip teigia pašnekovė, padeda žmonėms įprasminti savo jausmus, mintis, įgalinti pamatyti skausmą, jį transformuoti ir jo sukurti savo prasmę. Be kita ko, menininkė pasidalina moksliškai ištirtais faktais, jog dailės terapijos metu yra įveiklinamas visas kūnas, ko pasekoje padeda reguliuoti kvėpavimą, širdies plakimą, raumenis.
„Štai kodėl mūsų kūnas kurdamas jaučiasi ramesnis ir susikaupęs. Ir kai jis nuramintas, mes labiau prisitaikome prie dabarties momento, galime paleisti praeitį ir negalvoti apie ateitį. Tai svarbu, nes nerimas ar depresija kyla dėl per įtempto ir nuolatinio galvojimo apie praeitį ar ateitį. Meno terapija teigiamai veikia mūsų smegenis“, – meno terapijos svarbą apibendrina V. Razmaitė.
Tapytojos, žiūrovo ir paveikslo akistata
Naujausioje parodoje „Kai jausmai nebetelpa many – jie nugula drobėse“ lankytojai kviečiami ne tik pasinerti į ekspresyvų, drąsų, laisvą tapybą drobėse, bet ir neskubant pabūti tarsi terapijoje, kuri padėtų rasti tvarką chaose. Juolab, kai parodos autorė pasakojo, kad jai ne kartą yra tekę matyti, kaip žmonės valandą laiko stovi ir žiūri į pasirinktą paveikslą, kaip apsiverkia stebėdami jos kūrinį.
Kiekvienas autorės kūrybinis procesas prilygsta gimdymui – „ kai nežinai koks gims kūdikis, bet žinai, kad bus išmylėtas su palikta erdve gimstančiajam keistis ir kisti“, – pasakoja moteris. Todėl į kiekvieną kūrinį autorė žvelgia kaip į užgimstantį stebuklą, kurį registruodavo: koks, kur, į kokius namus iškeliaudavo. Tad savąją kūrybą tapytojai nėra lengva įrėminti į konkrečią pinginę vertę, nes tai tarsi prilygsta vidiniam klausimui – „už kiek parduotumėte savo kūdikį?“. Todėl dažnu atveju yra atsižvelgiama į priemonių, medžiagų, įrankių kainas bei kūrybinį procesą.
Vis tik vienas iš svarbių dalykų, kurį išryškina V. Razmaitė, yra tai, kad žmonės kuo ilgiau džiaugtųsi įsigiję jos darbų.
4,436 peržiūrų (-a)