Su kretingiške gide, žurnaliste Diana Jomantaite–Jonaitiene pokalbiu pakeliavome po Kretingos turistų lankytinas vietas. Apie kultūros sąvoką, kuri lydima pagarbos žmogui, improvizaciją darbe bei kokią Kretingą ji mato ateityje.
– Balandžio 15 dieną minima Tarptautinė kultūros diena. Kokios sudedamosios dalys Jums atspindi KULTŪROS sąvoką?
– Och, koks sudėtingas klausimas, sakyčiau filosofams skirtas (šypsosi). Pastebėjau, kad vidinė žmogaus kultūra dažnai visiškai nesusijusi su išsilavinimu. Mano šimtametė močiutė yra baigusi tik keturias klases, bet jos diplomatinių gebėjimų ir inteligentijos pavydėti galėtų diplomatai ir kultūros darbuotojai. Galima lankytis spektakliuose, renginiuose, skaityti knygas, bet po to imti ir socialiniuose tinkluose kažką supeikti, sukritikuoti ar net nemandagiais žodžiais išplūsti – ir kur toji vidinė kultūra? Vadinasi, kultūrinių renginių neužtenka lankyti, matyti – reikia juos apmąstyti ir kažką iš jų pasiimti, tuomet atsiras ir vidinė kultūra.
Ir apskritai, kultūra yra ne tik menas, biblioteka, muziejus. Kultūra plačiąją prasme man reiškia pagarbą – žmogaus darbui, iniciatyvoms, pasirinktam tikėjimui, pagarbą tradicijoms, savo miestui, savo gimtajai žemei.
– Kokius pagrindinius objektus, vietas siūlytumėte aplankyti atvykusiems pirmą kartą į Kretingą?
– Visada sakau, kad Kretingai vienos dienos neužtenka. Vis dėlto, jei pirmai viešnagei keliautojai turėtų tik porą valandėlių ar pusdienį, siūlyčiau aplankyti bent jau tuos objektus, su kuriais susijusi Kretingos, kaip miesto, pradžia ir vystymasis. Tai būtų Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios kompleksas kartu su Lurdu bei tvenkiniais ir Kretingos muziejus, kuris yra įkurtas grafų Tiškevičių dvare.
Jei keliautojai turėtų prabangą mūsų krašte praleisti dieną ar dvi, būtinai rekomenduočiau užsisakyti ekskursijas po miestą, aplankyti Kretingos pradžią – Ėgliškių piliakalnį, leistis į pažintį su Kartenos piliakalniu, Dauginčių atodanga, vyskupo M. Valančiaus gimtine Nasrėnuose. Be galo žavūs yra Darbėnai ir Salantai, o kur dar Senosios Įpilties ir Imbarės piliakalniai, Erškėtynas, Baltų mitologinis parkas… Galėčiau sudaryti turbūt savaitės veiklos planą keliaujantiems ir norintiems pažinti Kretingos kraštą.
– Esate baigusi žurnalistiką. Kokias pagrindines sąsajas atrandate tarp žurnalistikos ir gidės specialybių?
– Ir geras žurnalistas, ir geras gidas turi būti užsigimę istorijų ieškotojai. Gero straipsnio neparašysi, geros ekskursijos nesukursi, jei neturėsi geros istorijos. Be to, žurnalistai ir gidai turi būti puikūs pasakotojai – tik vieni pasakoja raštu, o kiti – žodžiu. Aš rinkti istorijas ir pasakoti mėgau nuo vaikystės, tik prireikė laiko suprasti, kad vis dėlto noriu būti gide, o ne žurnaliste. Kita vertus, rašymas niekur nedingo. Ir nebedirbdama laikraštyje, aš toliau rašau – apie tai, kas man įdomu ir patrauklu, paskaityti gali visi mano facebook puslapio sekėjai.
– Pasidalinkite, kokiomis akimis Jūs keliaujate po pažintines keliones?
– Smalsiomis. Esu iš tų keliautojų, kuriems viskas įdomu. Kadangi nemėgstu lyginti, keliaudama aš nenusiviliu – kad, štai, Italijoje kalnai gražesni, negu Ispanijoje. Kiekvieną aplankytą vietą vertinu ir ja džiaugiuosi čia ir dabar, nelygindama. Keliaudama mėgstu ne tik žiūrėti – mėgstu ragauti, patirti, o labiausiai man patinka iš vietinių išgirstos istorijos. Esu istorijų kolekcionierė.
– Kokią Kretingą matote dabar, prieš 20 metų, po 20 metų? Ką svarbu išsaugoti ir ką svarbu pakeisti?
– Prieš 20 metų Kretingos aš nepažinojau. Bent tuomet man taip neatrodė (šypsosi). Dabar Kretingą pažįstu ir ji man su kiekviena diena vis gražesnė bei įdomesnė. Po 20-ies metų, tikiuosi, Kretinga vis dar bus lankoma turistų, važiuos jie pas mus autobusais ir traukiniais, miestas vilios kokybiškais ir profesionaliais renginiais, bet tuo pačiu bus išsaugojęs tą žodžiais nenusakomą Kretingos dvasią. Tikiuosi, kad po kelių dešimtmečių Kretinga nebus praradusi savo veido, emocinio krūvio ir bus vis dar kretingietiška.
– Kiek Jūsų gidės profesijoje dominuoja improvizacija, žinios, asmeninės patirtys?
– Visa tai, ką išvardinote yra labai reikalinga. Visų pirma žinios. Visko žinoti neįmanoma, bet reikia žinoti be galo daug. Ir ne tik istorinių faktų. Reikia žinoti, kur skaniausia kava, kur geriausios sūpuoklės vaikams, kurios kavinės terasoje mažiausiai pučia vėjas ir taip toliau. Geras gidas, mano asmenine nuomone, turi mokėti improvizuoti. Man, kaip turistei, nėra nieko baisiau, kai gidas kaip kokius žirnius išbeldžia mintinai išmoktą tekstą, be jokios dvasios.
Mėgstu improvizuoti ir improvizuoju, todėl mano ekskursijos visada kažkuo skiriasi. Jei to nedaryčiau, pati mirčiau iš nuobodulio (šypsosi). Improvizacija reikalinga ir dėl pačių turistų – reikia pagauti jų nuotaiką, nusiteikimą, charakterį. Vienaip ekskursija vyksta vaikams, kitaip mokytojams, kolektyvams, skirtingų profesijų atstovams. Asmeninė patirtis irgi be galo svarbi – ji nuspalvina bendravimą, pasakojimą, ekskursijos eigą. Man labai patinka ekskursijose pasakoti asmeniškai iš žmonių sužinotas, ne vikipedijose perskaitytas istorijas, faktus.
– Ką Jumyse augina, kaip keičia, transformuoja gidės profesija?
– Augina smalsumą, meilę savo kraštui, kantrybę. Pastarosios itin prireikia sezonui įsibėgėjus, kuomet ekskursijų daug, o energija pamažu senka.
– Ar neatrodo, kad mokyklose ne itin daug kalbama apie gido profesiją? Galbūt reikėtų jai skirti daugiau dėmesio?
– Nedrįsčiau taip teigti, kadangi nežinau visų mokyklose vykdomų veiklų. Pati esu dalyvavusi ne viename vienos ar kitos ugdymo įstaigos užsiėmime, kuriame mokytojų bei mokinių pageidavimu pristačiau gido profesiją. Paprastai mokyklose pristatomos tos profesijos, kurias galima įgyti universitete, kolegijoje ir panašiai. O štai tokios gido studijų programos nėra – yra turizmo vadyba ir kt. Tačiau kaip įdomu – Lietuvoje gidu netapsi be aukštojo išsilavinimo. Taigi gidai, kuriuos sutinku savo gyvenime ir darbe dažnai pirmiausia būna mokytojai, dėstytojai, esu sutikusi gidą politiką ir gidą psichologą. Aš pirmiausia tapau žurnaliste, po to gide. Dabar dirbu Kretingos muziejuje kultūrinės veiklos vadybininke. Apibendrinant – mano nuomone ir gerai, kad taip yra. Kuo žmogus turi įvairesnės darbinės ir gyvenimiškos patirties, tuo įdomesniu gidu gali būti. Tad gal ir nieko tokio, kad gido profesija mokyklose nėra pristatoma taip aktyviai, kaip kitos profesijos.
6,681 peržiūrų (-a)