Pirmosios birželio dienos 1967 metais – tai karštos vasaros pradžia, kuri gal niekuo neišsiskyrė nuo ankstesnių ar vėlesnių metų. Tik mokyklas baigiantiems abiturientams tie metai, tos vasaros pradžia buvo kaip visada ypatinga. Juk vidurinės mokyklos baigimo egzaminai – tik kartą gyvenime.
Tais metais „Švyturio“ korespondentų akys krypo į Palangos ir Kretingos vidurines mokyklas. Viena nuotrauka iliustravo kurorto mokyklos salėje griežtomis eilėmis sustatytus stalus ir lietuvių kalbos egzaminą laikančius abiturientus, kitoje – Kretingos vidurinės mokyklos abiturientė D. Morkūnaitė, laikanti rusų kalbos egzaminą. Sprendžiant iš žinutės teksto, tada abiturientai laikydavo net aštuonis (!) baigiamuosius egzaminus ir neturėjo jokio kito pasirinkimo. Atrodo, dėl tokio egzaminų kiekio nemirė nė vienas…
„Birželis, vasaros pradžia“, vienas garsiausių lietuviškų vaidybinių kino filmų, kurį tik po dviejų metų – 1969-ais, pastatė režisierius Raimondas Vabalas. Vienas geriausių lietuviškos klasikos filmų, pasakojantis apie niūrią sovietmečio būtį, gyvenimą be pokyčių. Tų dienų „Švyturys“ puikiai atspindėjo panašias nuotaikas.
Birželio 3 d. laikraščio pirmojo puslapio garbingiausioje vietoje rašoma, kaip Kretingos rajono darbo žmonės protestuoja prieš Lotynų Amerikos patriotų persekiojimus. Kur Kretinga, o kur Lotynų Amerika? Nei kuris kretingiškis ten buvęs, ką nors matęs, bet visiems privaloma tvarka reikėjo prisijungti prie panašių komunistų valdžios nurodytų „protestų“. Prievartinė propaganda ir tiek.
Panaši publikacija buvo ir keliomis dienomis anksčiau. Sugalvota klišė: „Jaunimo gyvenimas. Pas juos“. Suprask – ten, už geležinės sovietinės uždangos. Ten „pas juos“ viskas gali būti blogai ar dar blogiau, ypač jaunimui. Pirmoji žinutė – apie tuometinio Vakarų Berlyno mokyklinius vadovėlius. Juose neva klastojama istorinė tiesa, propaguojamas revanšizmas. „Nacistinės idėjos vadovėliuose, nacistinės dainos per pamokas, hitlerinių kareivių memuarai knygynuose, filmai, pateisinantys nacistinių galvažudžių piktadarybes – štai kaip čia ruošiami nauji neonacistai“, teigiama žinutėje. Vietoje „nacizmas“ įrašykime „rašizmas“ – ir turėsime šių dienų putinizmą.
Kita žinutė – apie savižudybes Amerikos universitetuose. Per metus JAV tarp 15-19 metų jaunimo užregistruojama 5 tūkst. savižudybių. SSRS laikais jokios panašios statistikos niekas neskelbė, netyrė, tad ir problema „neegzistavo“.
Suprantama, didžiausias Vakarų pūlinys – netgi ne savižudybės, o narkotikai. Jų paplitimo SSRS taip pat „nebuvo“, niekas apie tai nekalbėjo. O štai Švedijoje įvairiausi nusikaltimai tarpsta būtent dėl narkotikų paplitimo. Tai ypač skaudžiai atsiliepia Švedijos mokykloms. Rašoma, kad 1966 m. Stokholmo mokyklose buvo oficialiai užregistruoti 38 narkotikų naudojimo atvejai, o dabar jie plinta jau visose Švedijos sostinės mokyklose. „Kokia gi narkomanijos Švedijoje priežastis? Matyt, ta, kad Švedijos jaunimui ankšta ir tvanku gyventi „klestinčioje“ visuomenėje, jaunuolius slegia dvasinė tuštuma, tai, kad nėra taurių idėjų ir tikslų, galinčių įkvėpti jaunuomenę“. Panašiais spaudos kliedesiais turėjo tikėti „homo sovietikus“, kuriam komunistinė cenzūra, geležinė sienų uždanga kaip tik ir sukūrė to „ankšto gyvenimo“ situaciją. Užtat sovietikams „labai rūpėjo“ Lotynų Amerikos patriotų likimas…
Kitoks gyvenimas ramiai ėjo sava vaga. „Kūlupėnų tarybinio ūkio Šalyno skyriuje dalį šieno džiovino ant žaiginių. Žmonės įsitikino, kad tai puikus dalykas: pašaras pateko į daržines, nepraradęs vertingų maisto medžiagų“, rašoma žinutėje. Tad darbininkai stengiasi pagaminti kuo daugiau žaiginių, kad būtų kur šieną džiovinti.
1967 m. birželio 2-oji buvo įsimintina diena Kurmaičių gyventojams. Jie su gėlėmis rinkosi į pakelę, laukė, kol pasirodys autobusas su užrašu „Kretinga – Kurmaičių tarybinis ūkis“. Net dūdų orkestras buvo pakviestas, kad taip iškilmingai būtų pažymėtas naujo autobusų maršruto atidarymas. Pasirodžiusį autobusą net apkaišė gėlėmis, nuo šiol jis kasdien tuo maršrutu pradėjo vežioti žmones.
Skaitytojai dėl įvairių dalykų skundėsi „Švyturio“ redakcijai. Štai, buvo užfiksuota, kad gegužės 8 d. autobusas iš „Raudonosios vėliavos“ kolūkio išvyko net 14 minučių anksčiau, žmonėms teko pėsčiomis eiti net 8 kilometrus. Laikraščiui atsakė Kretingos ATK viršininkas A. Stankūnas nurodęs, kad sudarant naujus grafikus buvo padaryta klaida, kuri vėliau ištaisyta.
Kita žinutė – apie išsiskyrusią šeimą. Nors šeima neegzistuoja, tačiau P. Dvarionienė su tėvais gauna 1,2 ha sodybinį sklypą. Tad Imbarės kolūkio valdyba atsižvelgė į kažkieno skundą ir padėtį ištaisė – šeimai paliko vieną 60 arų sklypą.
Sovietiniais laikais Palanga buvo populiarus kurortas tarp rusų. „Švyturys“ publikavo žinutę su nuotrauka, kad vasaros pradžioje poilsiautojai iš Sankt-Peterburgo (tuometinio Leningrado) atvyko net aštuoniais autobusais.
Iškalbinga informacija apie Palangos prekybininkų pasiruošimą kurortiniam sezonui. Pasirodo, kad 1967 m. vasarą kurorte turėjo veikti 2 restoranai, 3 kavinės, 8 valgyklos, 6 bufetai, 2 kulinarijos parduotuvės, 23 paviljonai ir kioskai. Buvo planuojama, kad plėsis ir išnešiojama gatvės prekyba.
Be to, tais metais kurorto kempingas galėjo priimti 300 poilsiautojus, o palapinių miestelis talpino 520 turistų. Poilsiautojų pramogai buvo ir 6 vandens dviračiai.
Tačiau, kaip sakoma, kurorte buvo ir trūkumų, netgi labai nemalonių. Replikoje „Kas gadina nuotaiką“ G. Aušrys parašė, kaip malonu vėsų vasaros vakarą klausytis muzikos, dainų, žiūrėti šokių atvirame ore vasaros estradoje. „Tik labai nemalonu, kad nuolat reikia sukti nosį į kairę pusę? Mat už tvoros, dešinėje estrados pusėje, stovi san. mazgas, kurį ne visada pasistengiama sutvarkyti. Taip ir genda nuotaika gerus koncertus žiūrintiems žmonėms“.
Yra ir gana iškalbinga žinutė apie tai, kiek spaudos užsisakydavo ir į namus gaudavo kai kurie žmonės. Salantų zonoje rekordininkas – Lenino kolūkio brigadininkas Antanas Mačius, į namus gaunantis 16 laikraščių ir žurnalų. Kretingos mieste prenumeratos rekordininkai yra medikai. Gydytojas J. Pipinys prenumeruoja 25 egzempliorius, o gydytoja A. Krikščiūnienė – 23 laikraščius ir žurnalus.
Vasaros pradžioje neliko nepaminėti ir Kretingos kultūriniai įvykiai. Mieste koncertavo Lietuvos simfoninis orkestras, kartu dalyvavo ir violončelininkas Jurijus Falikas. Kretingiškių choras „Gintaras“ kartu su simfoniniu orkestru koncertavo Klaipėdos filharmonijoje, ten buvo atlikta K. Orfo oratorijos Carmina Burana“ pirmoji dalis. Be to, „Gintaro“ choras grįžo iš respublikinės apžiūros ir pavyzdinių kolektyvų kategorijoje apgynė trečiąją vietą. O dainos konkurse kretingiškių choras užėmė 2 vietą ir gavo 250 rublių premiją.
Tokia buvo 1967 m. vasaros pradžia, aprašyta laikraštyje „Švyturys“.
8,727 peržiūrų (-a)