Seime skinasi kelią numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Daugelį neramina didėjantis „medicininis spaudimas“ žmonėms. Ar tikrai mūsų kūnai taps (o gal jau tapo) valstybės nuosavybe? Kur ir kaip atsisakyti “numanomos” donorystės?
Ar po gražiais lozungais „tu privalai dėl kitų“, „būkime socialiai atsakingi“, „rūpinkimės kitais“, „tikėkime mokslu“, slypi paprasčiausias verslas?
Socialiniuose tinkluose pasklidusią informacija, esą nuo liepos 1 dienos keisis organų donorystės tvarka, todėl reikia skubiai pildyti „atsisakymą“, nedelsdama ėmė gesinti viena iš įstatymo, kuriuo siūloma keisti esamą donorystės tvarką, autorė parlamentarė Jurgita Sejonienė.
„Tai klaikus melas“, – praėjusį ketvirtadienį žurnalistams tvirtino Seimo narė, pažymėdama, kad nuo liepos 1 dienos šalyje nesikeičia valios išreiškimo dėl organų donorystės po mirties tvarka. Maža to, ji ėmėsi brutalios cenzūros. Dėl neva tyčia skleistos klaidinančios informacijos, ji esą kreipsis į Žurnalistų etikos tarnybą.
„Viešojoje erdvėje pasirodė labai daug neteisingos informacijos, labai apgalvotai skleidžiamos bei gąsdinančios žmones, kad nuo liepos 1 d. žmogus nebegalės atsisakyti nebedonuoti, kad visi žmonės po mirties bus laikomi donorais. Tai yra visiškai netiesa“, – sakė J. Sejonienė.
Tačiau ar teisi pati parlamentarė? Žmones įaudrino pats faktas, jog įstatymas dar nepriimtas, o elektroninė Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) sistema, jau sujungta su “Elektroniniais valdžios vartais”. Ji sukurta taip, lyg naujasis įstatymas jau veiktų. Žmonėms, kurie apie tai diskutuoja socialiniuose tinkluose esą susidaro regimybė, jog įstatymo priėmimas liko tik formalumas. Visas techninis darbas jau padarytas? Sistema paleista?
Atsidarykime nuorodą. Ir ką mes matome?
Virš nuorodos puikuojasi užrašas: “Norėdami elektroniniu būdu užpildyti sutikimą arba nesutikimą tapti audinių ir (ar) organų donoru po mirties, prisijunkite prie sistemos per Elektroninius vartus.
Šių eilučių autorius taip ir padarė. Prisijungiau prie NTB sistemos per Elektroninius valdžios vartus“ ir paspaudžiau „ATSISAKAU“. Tai reiškia, jog po mirties mano organai bus sudeginti ar garbingai palaidoti ir joks medikas valstybės vardu negalės mano kepenų, širdies ar inkstų kažkam parduoti. Mano motyvas paprastas. Juk žmogus – ne biologinis robotas, kuris turi tik mėsą ir kaulus. Mūsų kūnai – tai sielos namai. Jie yra neliečiami. Numanoma donorystė yra prievarta, primenanti, jog žmogaus kūnas – kažkam gali būti pelno šaltinis.
Seimūnams dar nieko neaišku, o sistema jau veikia?
Socialiniuose tinkluose bioetikos ekspertai ragina tai padaryti ir neskubėti iki liepos 1 d. Ši data, iki kurios neva reikia suspėti, greičiausiai buvo mitas ir nesusipratimas. Tačiau visuose mituose yra didelė dalis tiesos.
Seimo narė J. Sejonienė tvirtina, jog kol kad dar nieko neaišku. Neva iniciatyva parlamentui dar tik pateikta ir iki jos įsigaliojimo lauktų diskusijos komitete ir bent keli balsavimai Seime. „Esu teikusi įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlome keisti dabar galiojantį aktyvaus sutikimo modelį į švelnųjį, numanomo sutikimo modelį, kalbant apie organų donorystę ir transplantaciją. Kad kiekvienas žmogus, kuris nėra išreiškęs aktyvaus nesutikimo, būtų laikomas potencialiu donoru. Bet visais atvejais dėl donavimo būtų atsiklausiama jo artimųjų. Kad artimųjų valia būtų, ar sutikti donuoti organus, ar ne“, – sakė J. Sejonienė.
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) direktorė Audronė Būziuvienė birželio 23 dieną, toje pačioje spaudos konferencijoje Seime antrino: „Dabar jau manome, kad visuomenės supratingumo didinimui reikėtų ilgesnio laiko, turėtume daugiau laiko kalbėtis su visuomene. Esą nereikia bijoti, niekas Lietuvoje donorystės ir transplantacijos srityje, kas susiję su sutikimu ar nesutikimu bei donavimu, nuo liepos 1 nesikeičia. Ir šiais metais tikrai niekas nepasikeis. Turėsime ilgesnį perinamąjį laikotarpį, tai galima sakyti, kad ir kitais metais niekas nepasikeis, kol mes neišdirbsime tvarkingo ir visiems aiškaus modelio“, – sakė ji.
Šaršalas socialiniuose tinkluose neišgaravo
Tačiau šaršalas socialiniuose tinkluose po šių dviejų garbingų damų pasisakymo, niekur neišgaravo, o dar labiau užvirė. Pasak pačios A.Būziuvienės, nesutikimus organų donorystei po savo mirties per parą pateikė daugiau nei 500 žmonių NTB neva taip pat sulaukė kreipimųsi su klausimais, kaip tai padaryti ir kas keisis nuo liepos 1 dienos?
Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė tai, jog televizijų žinios ir panoramos, lyg būtų susitarta iš anksto, ketvirtadienio vakarą apie tai neištarė nė žodžio. Lyg būtų bijoma, kad žmonės masiškai nepultų atsisakyti numanomos donorystės ir, kad, gal būt, priešiškos jėgos nenulaužtų NTB svetainės. O gal Kremliaus agentai žmones klaidina? Ką gali žinoti?
Klausimų kyla daug
Kaip teigia įstatymo autoriai ir ta pati J. Sejonienė, įteisinus numanomo sutikimo modelį, žmonėms nebereikėtų pildyti ir pasirašyti nustatytos formos sutikimo, norint po mirties tapti organų donoru. Esą įtvirtinus siūlomus pakeitimus, visi veiksnūs asmenys, kurie nebus pasirašę nesutikimo, bus laikomi potencialiais donorais, jei nėra išreikštas nesutikimas ir tam pritaria mirusiojo asmens artimieji. Pateikdama projektą Seimo narė J. Sejonienė sakė, kad šiuo metu organų donorystėje taikomas informuoto sutikimo modelis nėra efektyvus.
Kada galima organų donorystė? Esą vien tik tai, kad žmogus mirė, nereiškia, kad jis automatiškai tampa/taps organų ir/ar audinių donoru. Donorystės procesas įmanomas tik reanimacijos skyriuje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai nutrūkus kraujotakai ir kvėpavimui (neplakančios širdies donorystė) t.y. nustačius mirties faktą.
Artimieji, net ir tais atvejais, kai žmogus yra pasirašęs donoro kortelę ir išreiškęs savo norą po mirties tapti donoru, gali pareikšti savo nesutikimą – ir organų donorystės procesas nevyks, tikina įstatymo autoriai.
Praėjusiais metais potencialiais donorais tapo 117 žmonių. Jiems buvo nustatyta smegenų mirtis ar negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas. Tik 46 mirusių žmonių artimieji pritarė donorystei ir jie tapo efektyviais donorais. 35 žmonių artimieji nepritarė donorystei ir organų donorystės procesas buvo sustabdytas. 36 žmonės po savo mirties negalėjo tapti organų ir/ar audinių donorais dėl savo sveikatos būklės t.y. turėtų kontraindikacijų organų donorystei.
Kaip bus toliau?
Niekas šiais laikais mūsų neklaus, norim, ar nenorim. Prievartos medicina mūsų kūnus daro pajamų šaltiniu, skelbia sąmokslo teorijų šalininkai.
Kaip ir visur ekonomikoje, taip ir čia veikia rinkos dėsniai bei ekonominiai skaičiavimai, kurie, dažniausiai ir slypi už viešųjų ryšių komunikacinės širmos. Tad jeigu nepareikšim atsisakymo per NTB svetainę ir Elektroninius valdžios vartus, galėsim kaltinti tik save. Nepamiršime vieno, jog organų verslas – vienas pelningiausių pasaulyje.
Išsitraukime, protingieji kurmiai skaičiuotuvus, ir paskaičiuokime. Remsimės oficialia “Delfi” portalo informacija.
Esą Jungtinių tautų organizacijos duomenimis, sveiko žmogaus kūnas, jeigu visi jo organai būtų parduoti, rinkoje kainuoja 45 milijonus eurų! Ne, jums nepasirodė, jei sveikai gyvename, jei esame pakankamai jauni ir nesergame, mūsų kūno kaina yra būtent tokia. Pardavę savo organus galime pasistatyti rūmus egzotiškame kurorte? Bet mes patys neturime teisės to padaryti, nes užsidirbti iš organų pardavimo gali būti nelegalu.
Vien nelegali apyvarta žmogaus organais sudaro daugiau kaip pusė milijardo Eurų per metus. Ko gero legalios sumos nuo šios mažai atsilieka. Pasaulis dar nepamiršo prieš daugiau kaip dešimtmetį šiurpą kėlusios Kosovo išlaisvinimo armijos bylos. Prekyba žmonių organais buvo pagrindinis šios karinės organizacijos pajamų šaltinis.
Italijos naujienų portalo https://espresso.repubblica.it/ duomenimis, 2019 metais Sirijoje, Libane, Irake, Šiaurės Afrikos valstybėse šis “verslas” sudarė iki 1,7 mlrd. JAV dol. pelno. Toliau rašoma, kad rinkoje, pavyzdžiui, neprarūkytų plaučių kaina siekia 150 tūkst., kepenų – apie 100-150 tūkst Eurų. Kaulų čiulpai – 20 tūkst. eurų už gramą! Jeigu šiuos skaičius matote teisingai, Jums tikrai nesivaidena.
Nieko neaišku …
Laikraštis „Karštas komentaras“, kilus šaršalui socialiniuose tinkluse, jog reikia būtinai iki liepos 1 d. išreikti atsisakymą būti donoru, pateikė NTB klausimus. Viena iš jų taip ir skamba: ar būtina tai padaryti iki šių metų liepos 1 dienos?
Iš pateiktų atsakymų kaip ir aišku, jog atsisakymą galima parašyti bet kada ir nėra prievolės jį parašyti būtinai iki liepos 1 dienos. Tačiau, kaip rašo laikraštis, šiame įstatyme slypi kur kas didesnės grėsmės: visų pirma – nežmoniška nuostata, kuri sako, kad tėvai už savo nepilnamečius vaikus negali parašyti atsisakymo nuo donorystės! KODĖL? Kodėl tėvai, būdami teisėti vaiko atstovai, yra apribojami tokiuose svarbiuose dalykuose?
Tuo tarpu kituose įstatymo punktuose esą atsiranda keistos formuluotės, kad esant kažkokioms aplinkybėms, sutikimą dėl vaiko pavertimo donoru, sutikimo klausiama tėvų? Arba kitų vaiko atstovų? Trūksta logikos?
Kitas grėsmingas dalykas yra draudimas bet kokių komercinių sandorių ir už tai grasinama baudžiamąja teise. Tačiau nedraudžiama išvežti donorų organus į užsienį, jei tai daro NTB ar kiti medikai.
Ką daryti dėl vaikų?
Laikraštis „Karštas komentaras“ rašo, jog tėvai turėtų vienytis ir reikalauti iš Seimo narių, jog jie įteisintų galimybę tėvams parašyti atsisakymą už savo vaiką ir tas atsisakymas turėtų galioti iki vaiko pilnametystės. NTB aiškinimas, kad „vaikas „užaugs ir tik tada galės parašyti atsisakymą dėl donorystės, skamba labai grėsmingai.
Daug rimtesnis argumentas turėtų būti toks: vaikas užaugs ir sulauks pilnametystės ir tik tada galėtų apsispręstų tapti donoru ir, pagal Seimo narės Agnės Širinskienės siūlymą oficialiai išsiimtų trokštamą donoro kortelę. Pilnametis asmuo gali dovanoti tik kraujodaros kamienines ląsteles, kurios išgaunamos iš kraujo ar kaulų čiulpų. Transplantacija iš nepilnamečio gyvo asmens gali būti atliekama tik broliui, seseriai ar tėvams ir tik tais atvejais, kai nėra tinkamo suaugusių kraujodaros kamieninių ląstelių donoro. Tokių atvejų nuo 2018 metų buvo 14.
Svarbu suprasti, kad jeigu gydytojai su žmogumi nėra aptarę gyvosios donorystės galimybės, nes jų pačių tėvams, vaikams, broliams ar sesėms nėra reikalinga inksto ar kamieninių ląstelių transplantacija, tuomet gyvosios donorystės galimybės ir nėra.
Negydys, jei nenorės
Šiame numanomos donorystės modelio stūmimo į visuomenę kontekste įdomiai atrodo dar viena Seimo narės J. Sejonienės iniciatyva. Konservatorė siūlo leisti medikui atsisakyti teikti paslaugas, jei pacientas kelia grėsmę sveikatai, užgaulioja, ir tai nėra būtinoji pagalba.
Kaip skelbia portalas Lrt.lt , parlamentarė registravo kelių įstatymų pataisas, kurios leistų atsisakyti teikti paslaugas arba nutraukti jų teikimą, jei pacientas kelia grėsmę sveikatos priežiūros specialisto sveikatai, nederamu ir nepagarbiu elgesiu žemina jo garbę garbę ir orumą.
Tik įdomu, kaip bus nustatoma ta „garbė ir orumas“. Interpretacijų laukas platus kaip vandenynas. Įsivaizduokim atvejį: žmogus atsisako vartoti jam išrašytus vaistus. Toks incidentas gali būti traktuojamas kaip įžeidimas. Nes medikas yra profesionalas, o -mogus netiki mokslu. Tada toks, pavyzdžiui, šeimos gydytojas atsisako tokį nedrausmingą pacientą toliau gydyti. Tas pacientas, neduok Dieve, miršta dėl ligos. Jo organai sėkmingai parduodami, nes, greičiausiai, jis nėra užpildęs „atsisakymo“ NTB svetainėje. Na gerai. Dėl švento reikalo galima paaukoti kokią ląstelę. Ir kam tada atitenka milijonai? Ar mirusiojo artimieji gaus už tai nors centą?
Kol kas tik klausimai ir migloti atsakymai į juos.
Parengė Gintaras Mikšiūnas
8,256 peržiūrų (-a)