Ta proga kalbiname Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotoją Julių Kanarską.
– Gerbiamas Juliau, gal galėtumėte papasakoti šio unikalaus rinkinio istoriją.
– Šis įspūdingas gintaro dirbinių rinkinys, surinktas Palangos grafo Felikso Vincento Tiškevičiaus. Grafas, gimęs Lentvaryje tėvų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių dvaro rezidencijoje, bet užaugęs Kretingoje. Šiam miestui jautė begalinę simpatiją. Vėliau, grafui suaugus, jo tėvai, kaip jauniausiam sūnui, paliko Palangos dvarą. Kaip, žinoma, vietoje senojo Palangos dvaro jaunasis grafas ėmėsi statyti dabartinius Palangos rūmus, kuriuose šiuo metu įkurtas Gintaro muziejus. Ir bestatant tuos rūmus, kasant pamatus, vykdant kitus kasinėjimo darbus buvo rasta įvairių senienų – gintaro bei gintaro dirbinių. Manoma, kad taip Feliksas Vincentas Tiškevičius ir susidomėjo kolekcionavimu. Kai kuriuose šaltiniuose yra minima, kad didelė dalis šių dirbinių greičiausiai buvo rasta vienoje vietoje, todėl šioms radyboms ir prigijo pavadinimas „Palangos gintaro dirbinių lobis“. Paskui kolekcija buvo papildyta dirbiniais, rastais prie Šventosios. Feliksas Vincentas dar buvo susidomėjęs pramoninio gintaro, kurį galima būtų kasti, paieškomis. Todėl ta kasyba vyko Palangos, Šventosios apylinkėse. Taip pat jaunasis grafas ėmėsi supirkinėti įvairius gintaro dirbinius, kuriuos rasdavo paprasti žmonės. Taip į šią kolekciją pateko ir radiniai iš vėlyvesniųjų laikotarpių. Pirmieji, Palangos rūmų statybvietėje, rasti dirbiniai priskiriami neolito laikotarpiui, tai yra naujajam akmens amžiui, vėlesnieji dirbiniai, rasti kapinynuose, priskiriami vėlyvesniajam geležies amžiui. Iš ankstyvųjų dirbinių daugiausiai buvo papuošalai, gintariniai pakabučiai, taip pat įvairios paskirties gintaro dirbiniai. Vienas įspūdingiausių radinių gintarinis dubenėlis, kurio tiksli paskirtis nėra žinoma, bet, manoma, kad jis galėjo būti naudojamas aliejui, kūno kremui, sausiems, biriems produktams ar papuošalams. Archeologas Balys Tarvydas 1937 metais aprašęs šią kolekciją knygelėje „Senovės gintarinių papuošalų rinkinys“, dubenėlį pavadina pelenine. Nors iš tiesų tai tikrai ne peleninė, o dubenėlis. Iš vėlesnių radinių, geležies amžiaus, jau yra verpstukų, karolių. Verpstukai buvo naudojami verpimui, juos užmaudavo ant verpstės ir per tokį verpstuką eidavo siūlas. Moldovoje, Ukrainoje tokie panašūs verpstukai naudojami iki šiol, nebūtinai gintariniai, gali būti ir iš akmens.
Taip pat šioje kolekcijoje yra visokie pakabučiai, karolių fragmentai, vėrinių dalys, sagių detalės. Yra dirbinių, kurie pradėti gręžti, bet nebaigti, sakykime tokie pusiau ruošiniai arba nebaigti dirbiniai, yra žmogaus figūrėlės pavidalo pakabutis, yra dirbiniai, kuriuose skylutės padarytos šonuose, taip pat nemaža dalis taip vadinamų sagučių, kurių viduryje išgręžtos skylutės, kaip sagai, nors tos tikrosios jų paskirties mes iki galo nežinome, galėjo tarnauti ir buičiai, ir kaip papuošalas.
– Kodėl būtent Kretingos muziejus gavo šią dovaną iš grafienės?
– Feliksas Vincentas Tiškevičius Kretingoje praleido visą vaikystę, čia užaugo. Tad ir jo žmonai Antaninai Sofijai Kretinga buvo labai artima, juolab Kretingos rūmuose gyveno grafo brolis Aleksandras, kurio sūnus Kazimieras tuo metu buvo Kretingos apskrities valdybos narys ir dalyvavo perimant šią gintarinę dovaną. Matyt savotiškai suveikė pažintys, giminystės ryšiai, kad grafienė dovanojo būtent Kretingai, o ne Kaunui. Tikiuosi, kad iš kretingiškių pusės buvo padarytas didžiulis įdirbis, kurio mes pilnai nežinome. O 1936 metais tą rinkinį nusižiūrėjo Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, dabartinis Čiurlionio muziejus, kuris tuo metu rinkosi medžiagą savo ekspozicijai ir dar neturėjo turtingų archeologinių dirbinių, kuriuos galėtų eksponuoti, todėl to muziejaus atstovas važinėjo po visą Lietuvą ir ieškojo ką iš kur galima būtų perimti. Dauguma muziejų sutiko perleisti savo turėtus eksponatus, išskyrus Kretingą ir Biržus. Tada Vytauto Didžiojo muziejus sugalvojo, kad reikia pasidaryti šio rinkinio kopijas ir paprašė deponuoti. Ir viskas pas juos Kaune taip ir liko, paskui prasidėjo karas, vėliau šis rinkinys buvo perduotas Karo muziejui, nes Kultūros muziejus šiuos dirbinius buvo suinventorinęs kaip savo eksponatus ir dalis Čiurlionio muziejaus eksponatų buvo demonstruojama Palangos gintaro muziejuje, tai yra buvo grįžę į pirmąją savo vietą, į savo rūmus, iš kurių ir prasidėjo jų kelias. Dabar, mūsų mero A. Kalniaus iniciatyva buvo sutarta, kad šis rinkinys atkeliaus į Kretingos muziejų ir bus išeksponuotas.
– Tai nuo 1937 – ųjų metų šis rinkinys, iškeliavęs iš Kretingos, pasidaryti kopijoms, pagaliau į ją sugrįžta? Ar kopijos bent buvo padarytos?
– Ne, ne! Grįžo originalai, kopijos, taip ir nebuvo padarytos.
– Kokia šios kolekcijos vertė?
– Moksliniu, muziejiniu, archeologiniu požiūriu tai unikalus rinkinys, kurio praktiškai daugiau niekur nėra. Jis turi didžiulę muziejinę bei mokslinę vertę. Žinoma, turi ir materialinę vertę, rinkinys įvertintas virš 104 tūkstančių eurų, bet jo vertė išties tikrai daug didesnė.
1937 metais iš Kretingos muziejaus išvežtas 141 dirbinys, Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, Kaune inventorizuoti 138 vienetai ir šiuo metu į Kretingos muziejų atkeliavo 136 unikalūs bei išskirtiniai gintaro dirbiniai, kuriais ir kviečiame pasigrožėti.
– Ačiū už pokalbį.
Video medžiagoje kalba Kretingos miesto meras A. Kalnius, Kretingos muziejaus direktorius R. Žiubrys ir Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas J. Kanarskas.
3,816 peržiūrų (-a)