1933–ųjų birželio 18 dienos pavakarę Laukžemėje nuaidi vienintelis šūvis, mirtinai kliudęs vežimu iš Palangos grįžtančio eksprelato Konstantino Olšausko širdį. Suklinka vežimą važnyčiojęs berniūkštis, išsigandusios nuo medžių pakyla varnos ir virš laukuose sustojusio vežimo ima tvenktis paslaptingai tiršta migla. Prieš 90 metų nušauto tarpukario dvasininko bei visuomenės veikėjo gyvenimą bei mirtį iki šiol gaubia nežinia. Tad kas gi toks buvo Konstantinas Olšauskas?
Gimęs Burbaičiuose, Plungės valsčiuje, mokėsi Plungėje, Tauragėje, Liepojoje, baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje ir gavęs teologijos magistro laipsnį 1892 metais buvo įšventintas į kunigus. Gyvendamas Liepojoje, gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos, kurią platindavo tiek vietiniams, tiek persiųsdavo toliau – į Rygą bei Sankt Peterburgą ten gyvenantiems lietuviams. Tapęs Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, jis ir toliau platino draudžiamą literatūrą, kurios parsivežti važiuodavo į Palangą, kur ir susipažino su mokytoja Stase Danilevičiūte – Ustijanauskiene, kuri buvo laikoma jo meiluže ir judviejų sūnaus motina. Kilus įtarimams dėl nederamų jo ryšių bei nelegalios švietėjiškos veiklos buvo perkeltas į Rozalimą, kur įsteigė senelių prieglaudą ir išplėtęs klebonijos valdas, slapta mokė vaikus lietuviško rašto, o suaugusius ragino burtis į blaivybės draugijas.
Dirbdamas Kaune išgarsėjo kaip aktyvus švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas, įsitraukęs ir aktyviai dalyvavęs tautiniame bei visuomeniniame lietuvių judėjime, įkūręs Šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri rūpinosi darbininkų kultūriniais reikalais, taip pat buvo vienas iš „Saulės“ draugijos steigėjų, jai vadovavo bei su Juozu Tumu buvo išvykęs į JAV, kur rinko aukas šios draugijos kursams bei veiklai vystyti. Jo dėka, visuomenės lėšomis Kaune buvo pastatyti „Saulės“ rūmai – pirmasis Lietuvoje švietimo ir katalikybės centras.
K.Olšauskas buvo vienas pirmųjų Lietuvos dvasininkų, gavusių asmeninę audienciją pas tuometį popiežių Benediktą XV.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ištremtas iš Kauno, apsigyveno Vilniuje, kur ėmė darbuotis draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Tuo metu jis buvo kaltinamas pasisavinęs didelę dalį šios draugijos lėšų.
1916 – 1918 metais įsiliejo į slaptais sudarytą grupę (tuo metu vadintą Lietuvių Tautos Taryba) ir rūpinosi, kad Vilhelmas fon Urachas, Uracho hercogas, Vilhelmas II, Viurtembergo grafas, Urachų dinastijos atstovas, būtų paskalbtas Lietuvos karaliumi (Lietuvos Tarybos 1918 metų liepos 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą taip niekada ir neatvyko, karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos „karaliavimo“ trukmės Vilhelmas fon Urachas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“).
Taip pat buvo Vilniaus konferencijos delegatas bei vienas pagrindinių derybininkų su Vokietija dėl Lietuvos valstybingumo. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, K. Olšauskas – pirmasis Lietuvos derybininkas, kurį šalies valdžia 1918 metais, gruodžio 15 dieną pasiuntė į Belgija pas Antantės karinius vadovus prašyti pagalbos Lietuvos vyriausybei. Tačiau jis savavališkai nuvyko į Paryžių ir mėgino susitikti su JAV delegacija, prašydamas priimti Lietuvos delegaciją į Taikos konferenciją, nepretenduojant į lygiateisius jos narius. Tokių įgaliojimų neturėjęs K. Olšauskas sukėlė painiavą.
Nuo 1928 m. K. Olšauskui teko pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos, nes buvo apkaltintas buvusios meilužės Stasės Ustijanauskienės nužudymu, kuri, tariamai, jį persekiojo bei šantažavo. Neginčijamų jo kaltės įrodymų taip ir nebuvo surinkta, bet buvo nuteistas kalėti pusšeštų metų. Po dviejų metų buvo pripažintas kaip politinių intrigų auka, amnestuotas ir paleistas.
Nuo 1931 metų iki gyvenimo pabaigos eksprelatas K. Olšauskas gyveno savo dvare Laukžemėje, kurį buvo nusipirkęs 1913 m. kartu su daktaru Ipolitu Stonkumi. Tačiau dėl prieštaringos nuomonės apie jo veiklą ir ten jam buvo keršijama – kažkas padegė jo gyvenamąjį namą. 1933 m. birželio 18 dieną Laukžemės kaime nušautas grįžtantis namo iš Palangos. Palaidotas Plungės kapinėse, kapą ženklina akmeninis kryžius, nežinia kieno pastatytas XX a. viduryje paslaptingomis aplinkybėmis.
„Patvirkęs kunigas ir dar žudikas, nugalabijęs ne tik savo tikrą sūnų, bet ir kadaise mylėtą moterį, nacionalistas, nusiteikęs prieš darbo žmones“ – taip sovietmečio ir net tarpukario kairioji spauda apibūdindavo vieną garsiausių to meto dvasininkų ir visuomenės veikėjų K. Olšauską. Apie šį žmogų parašyta ne viena knyga, sukurpta ne viena dešimtis straipsnių, netgi 1984 metais sukurtas meninis filmas „Devyni nuopuolio ratai“.
Teigiama, kad buvusio prelato nužudymas sukėlė didelį rezonansą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie tai rašė spauda, buvo skelbiami radijo pranešimai. Nužudytąjį atkakliai ginti stojo išeivijos inteligentai, vis pateikdami naujus jo nužudymo motyvus ir galimus žudikus. Tad oficiali versija, kodėl lemiamą šūvį į vieną garsiausių tarpukario Lietuvos veikėjų paleido ūkininkas Jonas Žilius, kuris kaip ir turėjo motyvą bei prispaustas turimų įrodymų prisipažino, kartais ima klibėti… Lenkų žvalgyba? Povandeninės ikikarinės Lietuvos peripetijos? Masonų ložė? Neįvykdyti įsipareigojimai Reichstagui? Tad kas išties buvo šiose vietovėse gyvenęs bei didžiulį dvarą valdęs Konstantinas Olšauskas? Ir kodėl iki šiol neįminta viena didžiausių to meto paslapčių?
Pagal spaudą
7,388 peržiūrų (-a)