Rugpjūčio 27 dieną, ne tik Kretingos rajoną, bet ir visą Lietuvą sukrėtė neteisėtas mergaitės pagrobimas. Apie suaugusio žmogaus sprendimą, žalą vaiko psichikai bei situacijos baigtį, kalbamės su Mykolo Riomerio universiteto profesoriumi Gediminu Navaičiu.
– Gerbiamas Gediminai, kaip manote, kas vyrus paskatina žengti tokį žingsnį?
Nėra vienintelio teisingo atsakymo, turime apžvelgti keletą svarbių veiksnių, lemiančių tokį poelgį.
Pirma, Lietuvoje sąlyginai mažai pasitikima teisėsauga ir dažnai ne vienas žmogus teisėsaugos priimamus sprendimus nelaiko teisingais. Toks požiūris, nors nepriimtinas, bet suprantamas – akivaizdu, kad jei vyksta kokia nors byla, tai gana retai abi pusės lieka patenkintos. Vadinasi vienas ar kitas gali manyti, kad buvo nuskriaustas. Tokią situaciją įsivaizduoti gali kiekvienas skaitytojas – teisinės sistemos sprendimas jo netenkina, ką daryti?
Galima tikėtis aukščiausio lygio atsidavimo Valstybei ir tuo pačiu jos teisinei sistemai. Priminsiu Sokratą, kuris geriau pasirinko mirties bausmę, nei, kaip jam siūlė, pabėgimą iš Atėnų. Jis pasakė, kad jei gyveno ir vadovaudamasis savo šalies įstatymais, tai turi jiems paklusti iki galo. Todėl ir įėjo į istoriją, nes priėmė tokį sprendimą. Vargu ar mes visi esame pasiruošę pasiekti tokį griežtą, moralinį reikalavimų sau, lygį.
Problema tame, kad žmogus, susidūręs su, jo nuomone, neteisingu sprendimu, dažnai nebežino kaip toliau veikti, kokias jis turi galimybes. Jis tiesiog negauna pilnos apimties konsultacijos ką jis galėtų daryti toliau, kaip jis galėtų ginti savo teises.
Atkreipčiau dėmesį, kad dažnai kalbėdami apie vyrų – moterų lygybę, minime, jog nepakankamai moterų yra politikoje arba versle, vadovaujamose pareigose ir siūlomos kvotos ir kiti sprendimai. Tačiau apie – vaiko teisių apsaugos socialinės tarnybos, mokyklas – kažkodėl nekalbama, tarsi nepastebime, kad jose vyrai nėra pakankamai atstovaujami. Ir kas tada atsitinka? Tiek šios tarnybos, tiek teisėsauga, kurios pradinėje grandyje moterų yra daugiau nei vyrų, neretai suvokiamos vien kaip moteris ginančios organizacijos. Manoma, kad jos vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, kurios „atkeliauja“ iš sovietinių ar prieškario laikų ir siūlo teikti absoliučią pirmenybę motinai. Šiandieną, lygių teisių visuomenėje, kai abu tėvai atsako už vaikus, kad abu vienodai turėtų rūpintis, tokių nuostatų laikymasis, tikrai, yra atgyvena.
– Poros skyrybų atveju, vaikas gana dažnai tampa tarpusavio kovos įkaitas. Kaip tai atsiliepia vaiko emocinei brandai, vaikui augant, bręstant ir jau užaugus?
Apie vieną pavyzdį iš Antikos laikų užsiminiau, tai paminėsiu ir kitą – mitą apie argonautus, vykusius atgabenti aukso vilnos. Mito herojė Medėją padėjo argonautų vadui Jasonui įvykdyti istorinę misiją ir gauti Aukso vilną. Būdama karaliaus dukra, Medėja atsisakė karalystės, atsisakė savo tėvynės ir išvyko su Jasonu, pagimdė jam vaikus, o jis susirado kitą moterį. Jasono išdavystė, tikrai, yra išskirtinė. Medėjos pyktis suprantamas, tačiau kerštas šeimoje yra tarsi dviašmenis kalavijas. Medėja, atkeršydama Jasonui, nužudo judviejų vaikus. Keršydama ji nubaudė ne tik išdaviką vyrą, bet ir save, ir niekuo dėtus vaikus.
Kartais žvilgsnis į Antiką sukelia minčių ir apie dabartį. Dar kartą galime prisiminti bendriausią, visiems žinomą, principą – vaikų interesai yra prioritetas ir tėvai turi siekti kuo geresnės jų apsaugos. Kai tėvai konfliktuoja dėl vaikų ugdymo, gyvenamosios vietos ir panašiai, tai net į tą paprastą klausimą – ar vaikams bus geriau – atsakinėja apimti pykčio vienas kitam, o negalvodami apie vaikų interesus. Ir čia, galbūt, pastebėčiau, kad yra tam tikras mūsų įstatymų atsilikimas nuo realybės. Pas mus tėvai gali sudaryti įvairias sutartis, kurios bus patvirtintos teismo. Tarkime, kad vaikas galėtų gyventi tiek pas vienus, tiek pas kitus (nesakau, kad to reikia kiekvienu atveju). Tačiau mūsų įstatymuose labai aiškiai yra pasakyta vaiko gyvenamoji vieta, tik su vienu iš tėvų. Šis, gyvenamosios vietos nustatymo teisinis principas, jau neatitinka teiginio, kad abu tėvai vienodai atsakingi ir vienodai dalyvauja vaiko gyvenime.
Priminčiau, kad vaikas nori būti lojalus abiem tėvams. Retais atvejais vaikas yra priešiškas vienam ir pozityviai nusiteikęs kitam. O jei dar įsipina kiti suaugusieji, giminės, artimieji, tai tada vaikas stengiasi pasišalinti, ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai iš tos suaugusiųjų priešpriešos. Jis tarsi sukuria tokią poziciją: „Aš nesikišu Aš nedalyvauju“. Ir kai su ta pozicija jis ateina į savo šeimos gyvenimą: aš nesikišu, čia ne mano reikalas – tai labai lengva numatyti kad jo paties šeima nebus sėkminga.
– Šiuo atveju savo dukrytę pagrobęs vyras gyveno šiek tiek kitokį gyvenimą: buvo atsidavęs gamtai, tapatinosi su ja, galbūt, savotiškai neigė civilizaciją. Kaip manote ar jis taip pasielgė desperatiškai, tikrai neberadęs kitokio būdo, ar visgi tas savotiškas savo nuomonės turėjimas gali būti pavojingas?
– Iš to ką aš žinau ir ką daugmaž mes visi žinome, per mažai informacijos, kad galėtume spręsti ar nagrinėti konkretaus poelgio motyvus. Bet pagrįsta prielaida, kad tas žmogus kritiškai vertino tiek visuomenę, kurioje gyveno, tiek Valstybę. Netgi nuo jos atsiribojo įvairiais būdais, atmesdamas tam tikras taisykles, įpročius, tradicijas ir panašiai. Tokie žmonės dažniausiai nėra laimingi, nes gyvendami tarp kitų, kuriuos laiko neišmanėliais, nesuprantančiais jaučiasi prastai. Daugelis mūsų linkę tikėti, kad gebėjimas priimti visuomenės taisykles, jos gyvenimo normas yra viena iš sėkmės sąlygų. Abejojantis ar verta paisyti raudono šviesoforo signalo nesielgia protingai. Todėl nuolatinis priešiškumas aplinkiniams galiausiai pavirsta į agresiją, priešiškumą kartais ir pačiam sau.
– Lietuvoje daug visokių bendruomenių, organizacijų, bet juk nereiškia, kad visos jos priešiškai nusiteikusios ir agresyvios aplinkai?
– Čia yra tam tikras visuomenės privalumas – įvairovė. Kiek mes galime priimti tą įvairovę ir kada ji jau peržengia tam tikras ribas, klausimas tikrai sudėtingas. Šiuo atveju akivaizdu, kad ribos yra peržengtos, nes žmogus savo poelgiu aiškiai pasakė, kad kita Valstybė yra geresnė, nei Lietuvos Valstybė.
– Kaip manote, kokia bus šios situacijos baigtis?
– Greičiausiai nepalanki vaikui. Iš tos informacijos, kurią mes turime dėl šio žmogaus pilietybės, matome, kad padėtis teisiškai sudėtinga. Galbūt būt reikėtų užtikrinta tėvui, kad grįžęs į Lietuvą jis bus atleidžiamas nuo bausmės?
Jei situacija teisine prasme yra sudėtinga, deja, tikėtina, kad bus ilgai sprendžiama. Jei įsivaizduotume, tai po kokių dviejų – trijų metų priimamas sprendimas grąžinti tėvą ir dukrą į Lietuvą, toks sprendimas jau gali tapti žalingas vaikui. Nuo tokių užtęstų sprendimų dažniausiai nukenčia vaikai. Žinoma, mes dabar lengva ranka galime balsuoti ir prie kavos puodelio ginčytis kas už tėvą, kas už motiną, bet akivaizdus faktas – mergytė buvo žindoma ir tai buvo staigiai nutraukta. Vaiko fizinei ir psichologinei sveikatai bei savijautai tai jau padarė neigiamą poveikį, nekalbant apie tai, kad įspūdžiai psichikoje lieka visam gyvenimui. Užaugus ji gali net nesuprasti iš kur ateina nepasitikėjimas žmonėmis, baimė, kad artimas žmogus ją paliks. Ji dabar juk nesupranta, kad ne artimas žmogus, tai yra mama, ją paliko, o ji buvo nuo jos jėga atskirta. Todėl baimė, kad ją paliks artimas žmogus bus tarsi neįsisąmoninta ir gali smarkiai paveikti jos gyvenimo kokybę jai užaugus.
– Ačiū Jums labai už pokalbį.
Kalbino Jurga Valery
6,281 peržiūrų (-a)