Visą savaitę pasaulį šiurpino „Hamas“ atakos Izraelyje. Apie tai – pakankamai daug informacijos ir emociškai nuspalvintų komentarų, todėl nieko čia per daug nei pridursi, nei atimsi. Visa reikalinga informacija sukramtytai pateikta tiesiai klausytojui į ausis. Kiek aš save pamenu, ten, Artimuosiuose Rytuose visais laikais kariavo, tačiau prieš 20, 50 ar 70 metų nebuvo nei socialinių tinklų nei telefonų su internetu, nei išvystyto žiniasklaidos tinklo. Todėl dabar, kai vaizdai skaitmeniniai, žinome daugiau, todėl ir pavojai atrodo arčiau, baisiau, liečiantys kiekvieną asmeniškai.
Įdomiau tai, kas vyko mūsų kraštuose šių įvykių fone. Ne veltui sakoma, jog kovidinis ir pokovidinis laikmetis vadinamas mažuoju sovietmečiu. Kodėl? Todėl, kad grįžo seni geri dalykai, tokie kaip draudimas skleisti asmeninę nuiomonę, kitokią nei leidžiama. Pavyzdys – R. Žemaitaičio komisija Seime. Objektyvi tiesa vėl nebėra reliatyvi konstrukcija. Ji pateikiama kaip nekintamas monolitas. Dabar cenzūra vadinama minkštosiomis poveikio priemonėmis. Kietosios buvo sovietmečiu, kai sodino į kalėjimus ir mėtė iš darboviečių. Minkštosios – todėl, kad neskauda. Kaip bulvių maišų žmonių į kameras niekas nemėto. Mes patys priimam sprendimus kaip galvoti ir kaip vertinti. Žiniasklaida ir socialinių tinklų burbulai mus užveda ant neva vienintelio teisingo kelio per politkorektiškumą bei “bendruomenės gairių” paisymą. Todėl gorbačioviškas pliuralizmas bei viešumas atrodo kaip graži 90-ųjų pasaka, kurios niekada nebuvo. Jaunimas tiesiog neturi galimybių šių ir anų laikų palyginti, todėl nežino ką prarandame.
Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su 100 žmonių. Jie parskrido komerciniu skrydžiu verslininko Gedimino Žiemelio bendrovės lėktuvu. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas socialiniame tinkle Faceboock paklausė: „Gal premjerė I.Šimonytė buvo sušaukusi ekstra Vyriausybės posėdį, kuriame aptarė Lietuvos piliečių, atsidūrusių karo veiksmų zonoje, gelbėjimo planą? Gal siuntė skubiai lėktuvą, kaip Lenkija, savo piliečius prezidento lėktuvu parskraidinusi jau sekmadienį. Bet ar rūpi I.Šimonytei ir valdantiesiems konservatoriams Lietuvos žmonės?“ Nuo savęs pridurčiau: jiems rūpi, kad mūsų smegenyse mintys būtų ideologiškai teisingos, o ar žmonės saugūs – nėra svarbu.
V. Vasiliauskas toliau rašo, jog grįžusieji pasakoja, kad prasidėjus karui bandę skambinti į Lietuvos ambasadą Izraelyje, tačiau galėjo pabendrauti tik su autoatsakikliu, Užsienio reikalų ministerija irgi nieko negalėjo pasiūlyti. Lietuviai kariaujančiame krašte pasijuto apleisti, pamiršti ir stumdomi. Tai yra ne tarnybinis aplaidumas, o sistema ir požiūris.
Kaip tyčia socialiniame tinkle Faceboock it virusas ėmė sklisti rekomendacijos paskaityti kolegės žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knygą „Palestina. Laisvė yra labai graži“ apie palestiniečius ir septynis dešimtmečius trunkančią kasdienę jų kovą už išlikimą. Pristatant autorę ir knygą žurnalas „Moteris“ rašo: „Pasaulio žiniasklaida tai patogiai nutyli arba vadina šiuos žmones teroristais“. Per dvejus gyvenimo Palestinoje metus G. Steikūnaitė užrašė daug palestiniečių gyvenimo istorijų. Per artimiausias kelias dienas ko gero būsime liudytojais fakto, kai šis straipsnis iš „Moters“ žurnalo internetinės versijos tiesiog bus išimtas dėl to paties politkorektiškumo.
Kitas kolega žurnalistas Liudas Dapkus portale Delfi rašo: „Baigėsi tai, ką pasaulis kelis dešimtmečius vadino Artimųjų Rytų taikos procesu. Prasideda etapas, kuriame žodžiams apie taiką nebus vietos. Gali būti, kad nebeliks ir daugiau sąvokų, o „Hamas“ atsidurs istorijos vadovėliuose šalia kitų antisemitų, nacių ir žmogėdrų“.
L.Dapkus toliau rašo: „Žurnalisto prigimtis – smalsumas, o kertinis etikos principas – išklausyti abi puses. Tą visais laikais ir dariau. O dabar matau, kaip šita mūsų demokratijos pasaulyje nukalta taisyklė prisideda prie kitų sunkios ligos simptomų. „Kas serga? Ogi komunizmą nugalėję, klestinčias visuomenes sukūrę ir galutinę liberalizmo brandos stadiją pasiekę Vakarai. Tai – saulėlydis, kuris kartais būna įspūdingas, tačiau po to būtinai atslenka tamsa“.
Žurnalistas primena, kad 1947 metais Jungtinės Tautos tame regione padėjo uždelsto veikimo bombą: pasiūlė įkurti žydų valstybę Izraelį, šalimais paskyrė žemių Palestinos valstybei ir numatė Jeruzalės – nepriklausomo miesto – statusą. Jokių buferinių zonų. Eikite ir taikiai sau gyvenkite. Iki to meto jokios Palestinos nėra buvę per amžius. Tas žemes valdė babiloniečiai, persai, graikai, romėnai, Bizantija, islamo kalifatai ir galų gale britai.
“Tai – civilizaciniai akligatviai, kylantys iš ydingo mąstymo, kad kažkas visiems gali nubraižyti gėrio ir teisingo gyvenimo būdo apmatus, primesti, ką valgyti, ką skaityti, su kuo bendrauti ir kaip mąstyti. Rožiniai akiniai nukris tik tuomet, kai vyras baltu raiščiu įrems rūkstantį vamzdį į tavo kaktą”, – taikliai pastebi kolega.
Sunku būtų nesutikti ir su tokiais kolegos žodžiais: „Per amžius civilizacija glausdavosi už sienų, o barbarai klajojo stepėmis. Kol miestai būdavo stiprūs, jie samdydavo klajoklius, kad šie kovotų už juos. Kai miestai išsigimdavo ir nusilpdavo, barbarai juos sulygindavo su žeme. Tie laiškai iš Harvardo ir rypavimai dėl Gazos – tai mūsų laikų kvietimai dar plačiau atverti vartus tiems, kurie kantriai laukia progos ateiti.“
Tai tiek apie karus. Grįžkime prie Lietuvos reikalų. Praėjusią savaitę Seime pateiktas 2024 m. valstybės biudžeto projektas, kuriame neva didžiausias dėmesys skiriamas švietimo susitarimo įgyvendinimui ir trims iki šiol nuosekliai Finansų ministerijos išskirtoms prioritetinėms kryptims: žmonių pajamų didinimui, saugumo stiprinimui bei investicijoms Lietuvos ateičiai. Gražios antraštės, bet istorija kartojasi. Skaityti tarp eilučių išmokome. O tai reiškia, jog praktikoje ir realiame gyvenime viskas bus atvirkščiai.
Streikuojanti Andriaus Navicko vadovaujama Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga daro streiko pertrauką iki lapkričio pabaigos. Mokytojai atsitrenkė į abejingumo sieną, o Vyriausybė dar kartą pademonstravo socialinį nejautrumą. Valdžios žinutė paprasta: nutilkit ir gyvenkit, geriau tikrai nebus.
Vyšnia ant torto – ketvirtadieninis VERT sprendimas. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pripažino, kad jūrinio vėjo jėgainės statybų konkurso laimėtojas yra jungtinės veiklos pagrindu veikiantys UAB „Ignitis renewables“ ir OW OFFSHORE, S.L. Pavasarinis jūrinio vėjo konkursas baigtas. Pagaliau pajūrio kraštas ekonomiškai atsigaus. Ar reikėjo laukti pusę metų, kad paskelbti visiems iš anksto jau žinomą sprendimą?
Gintaras Mikšiūnas
4,190 peržiūrų (-a)