Apie tvarumą jau šneka visi, kas netingi. Tema net sakyčiau šiek tiek nuvalkiota, prigęsusi, bet juk išties reikia kažką daryti, vien šnekų nepakanka. Pamenu savo močiutę – ji gyveno labai taupiai, rūpinosi daržiuku, rinko vaistažoles, augino vištas, karvutę, avis. Iš avių vilnų apmegzdavo ne tik anūkus, bet ir marčias. Mama irgi kaime gimusi buvo, bet į miestą išvykusi, jame liko, mokėjo megzti, adyti, lopyti, daržoves, uogienes konservuoti – tad intuityvi tvarumo misija jos mintyse bei rankose gyvavo. Kažin kiek šiandien vis dar moka kažką savo rankomis pasigaminti, susitaisyti? Įdomu kiek dar moteriškių geba kojines suadyti ar vaiko pramuštas kelnes sulopyti?
Tikiu, kad yra, bet jau vienetai. Juk patogiau naujas nusipirkti. O sugedusios buitinės technikos praktiškai niekas neberemontuoja – juk daug pigiau šiek tiek dėvėtą ar net naują įsigyti. Ir keliauja laivų konteineriais neberemontuotini kompiuteriai, televizoriai į trečiąsias šalis, kur nusėda ir beveik neištirpsta. O kosmoso šiukšlės, nebenaudojamos kosminės atliekos? Sako jų jau tiek orbitoje prisikaupę, kad kelia nemenką grėsmę ne tik ten esantiems palydovams, bet ir kosminėms stotims su visais į atvirą erdvę išėjusiais kosmonautais. Betgi grįžkime į Žemę. Taip, ji kartais neapsikentusi sukelia kokį potvynį, vėtrą ar cunamį, nušluodama nuo savo kūno parazitus. Kas jie? Ogi mes patys. Negerbdami Žemės, į kairę bei dešinę švaistydami jos resursus, beatodairiškai vartodami ir vis dar nepasotinami. Žmogus – toks padaras, kuriam visko maža. Pamenate pirmąsias kovido dienas? Atrodė, kad iš prekybos centrų minia išneš viską su visomis lentynomis. Jei ne apsauga, turbūt, būtų išnešus. Šniojo viską: nuo niekada nematytų kruopų (nes visos žinomos jau buvo išgraibstytos) iki tualetinio popieriaus, kurio bendrovei prieš metus dauguma buvo veto uždėjusi. Kartais taip greitai viskas pasimiršta, ypač, kai baimės akys didelės. Stojo gamyklos, traukiniai, lėktuvai. Ir regis Žemei lengviau kvėpuoti tapo. Ėmė girdėtis paukščiai, pražydo sodai, nusišypsojo dangus. Ir net ėmė atrodyti, kad planeta visai puikiai susitvarkytų ir be žmogaus. Tiek su korona, tiek su teršalais ar kenkėjais. Tik va tas žmogus be žemės jau niekaip. Jam vis kažką statyti ar griauti reikia, kažką gręžti, kirsti, rausti. Įleisk kiaulę į bažnyčią – ant šventoriaus užlips. Tai ir žmogus panašiai – kad tik išmelžt, išsunkt, iščiulpt.. Tiesa, kalbintas miškų urėdijos padalinio vadovas pradžiugino pasakęs, kad miškuose šiukšlių mažėja, kad visuomenė tampa sąmoningesnė ir nebėra abejinga šiukšlinimui bei gaisrams. Duok Dieve, kad Tau, Kūrėjau tai į ausį nueitų..
Apie tvarumą girdžiu jau apie dvidešimt metų, turbūt, nuo tada, kai į Europą legaliai atėjome. Vis pasigirsdavo iš kokio europarlamentaro žinutės apie tvarumą, taupymą, sąmoningą visų resursų naudojimą, kol viskas išsiliejo lyg upė – mėginame pereiti ant mažiau taršių automobilių, pradėjome rūšiuoti šiukšles, nusitiesė dviračių takai, iš prekybos centrų dingo vienkartiniai plastikiniai indai, apmokestinti tapo vienkartiniai maišeliai ir t.t. Betgi – kertami miškai, pučiasi drabužių pramonė, pasauliniai gigantai brenda į jūras, dirbtinis intelektas sparčiai mokosi perspjauti žmogų. Progresas turi savo kainą. Turbūt niekas nebenorėtų grįžti į balanos ir vyžų laikus, beveik absoliučiai daugumai smagu visus dalykinius reikalus susitvarkyti telefonu, bet kuriuo paros metus, neišėjus iš namų. Atprantame rašyti laiškus, skaityti knygas, prenumeruoti laikraštį, išsivirti obuolių sūrį ar pagauti nubėgusią pėdkelnių akį. Ir vis tiek beveik niekur nespėjame. Visas gyvenimas sukasi taip greitai, kad regis imi tikėti, jog Žemė greičiau aplink Saulę suktis pradėjo. Kas yra tvarumas? Pirmiausia, turbūt, tyla savyje, kai nurimsta visas šurmulys aplinkui ir vidumi imi girdėti tylą, gamtą, pastebėti metų laikus, kai išgirsti šalią esantį žmogų. Pokytis prasideda viduje, ne išorėje. Ar įmanoma kažką duoti pasauliui, jei esi tik vienas žmogus? Sakoma: išgelbėk žmogų – ir išgelbėsi pasaulį. Vadinasi vienas žmogus yra viena daugiamilijoninio pasaulio dalis. Ir jei ta viena, net pati mažiausioji šio pasaulio dalelė ims gyventi švaresniame ir taikesniame, su savimi ir aplink save, pasaulyje – taps bent šiek tiek švariau aplinkui. Ir net jei kaimynas už tvoros nei rūšiuos, nei matys, nei girdės – Tavo pasirinkimas gyventi kitaip darys įtaką Tavo vaikams bei artimiesiems. Ir jau, žiūrėk Tu – ne vienas.
Jurga Valery
995 peržiūrų (-a)