Klaipėdos miesto poilsio parke įsikūrusio didžiausio Baltijos šalyse nuotykių ir laipynių parko Minimelts  šeimininkui Mindaugui Žiliui ši veikla ne verslas, o galimybė žmonėms pasiūlyti tai ką pats labai mėgsta: leisti laiką gamtoje, bendrauti su šeima, pramogauti, o tada ateina ir visa kita.

„Kai sekasi darbe – tau sekasi visur. Tu neparsineši rūpesčių namo – tu laimingas namie, laiminga tavo šeima, turi kokybiško laisvo laiko artimiesiems ir draugams“,- tikina M.Žilys. Į šias gyvenimiškas verta įsiklausyti.

Kaip gyvena šiandienos verslininkai, o ypač jūs, atstovaujantis tokiai neeilinei veiklai kaip laipynės?

Pramogų organizavimas Minimelts nuotykių parke yra tik viena iš mūsų bendrovės veiklos sričių. Didžiausias Baltijos šalyse tokio tipo laipiojimo medžiais parkas, skaičiuoja jau antrą dešimtmetį.

Ar sudėtinga rasti darbuotojų?

Keitėsi darbuotojai, užaugo kelios nuotykiautojų kartos, smagu pasidžiaugti ir tais, kurie dirba bendrovėje nuo seno arba periodiškai papildo darbo kolektyvą prasidėjus aktyviam darbo sezonui.

Vienuoliktą sezoną vasarą startuos ir vaikų dieninė stovykla. Su ja užaugo ne vienas mūsų būsimas darbuotojas, tad galima sakyti, kad darbuotojus sau ruošiame patys, ir ne dirbdami, o pramogaudami (juokiasi)…

Kartais juokaujama, kad vadovauti – vienas lengviausių darbų…

Prieš pradedant darbus šioje įmonėje, 10 metų dirbau personalo ir juridinio skyriaus viršininku VĮ “Klaipėdos regiono keliai”. Žinote, vadovauti garbingo amžiaus, su išugdytu žinių ir praktikos bagažu asmenims bei vadovauti Z kartos darbuotojams – visiškai skirtingi dalykai.

Kaip visur reikia diplomatijos ir atskiro individualaus priėjimo prie kiekvieno, tačiau dabartinė jaunimo karta, sakyčiau yra labiau pažeidžiama. Jaunimas – tai neretai visiškai netoleruojantys darbinių pastebėjimų ar lengvos kritikos žmonės. Dažnai mes, darbdaviai, kuriame jaunimui mini bandymų poligonus, kuriuose jaunuoliai išbando ir/ar atranda save ir taip švelniai mokome.

Vasaros metu papildome kolektyvą ir mokslo metus baigusiais nepilnamečiais.

Koks tas geras vadovas ir kaip juo tampama?

Jei seniau visi vadovų mokymai buvo orientuoti į vadovų lyderystę, tai dabar – į komandinį darbą. Ir tai turi ir savų pliusų, ir savų minusų. Darbuotojui atsiranda galimybė slėptis už kolegos ir neprisiimti atsakomybės pačiam. Todėl jaunas kolektyvas neretai stokoja savarankiškumo, nes su tokiomis savybėmis ir prastais darbiniais įgūdžiais, deja, ateina iš savo šeimų.

Nepilnamečius mokyti darbinės veiklos sudėtinga?

Mes, darbdaviai, juk neišmokysime darbuotojo bendravimo įgūdžių ar neįdiegsime tokių charakterio savybių, kurių jis neturi. Ir ypač per trumpą laiką. Tad kodėl mokymų pradedantiems negalėtų organizuoti pati Valstybinė darbo inspekcija. Darbuotojas, ateidamas į darbą, atsineštų ne tik sveikatos pažymą, bet ir tokių kursų baigimo pažymėjimą.

Kartkartėm grįžtu prie pamąstymo ir apie Darbo knygučių grąžinimą: darbdavys neretai mato netikslias ir sukurptas CV, tad padidėja netinkamo darbuotojo įdarbinimo rizika.

Vėl gi, nepilnamečių darbuotojų materialinės atsakomybės klausimas reglamentuotas visiškai nepakankamai. Tad neretai ir dėl šios aplinkybės darbdaviai atsisako įdarbinti pilnametystės dar nesulaukusius darbuotojus.

Ar jūsų veikla perspektyvi?

Pramogos po atviru dangum pas mus dėl sezoniškumo netrunka ilgai, tik mirkt ir žiūrėk vasara jau prabėgo. Tad turime nuolat galvoti apie naujas galimybes, šalutines veiklas, tad tarpusezoniu koncentruojamės į kitas galimybes. Kasmet auga mūsų ledų žirniukų Minimelts pardavimai, o nauji prekybos partneriai mus atranda jau iš visos Lietuvos. Nuolat vykstame į savo ledų prezentacijas, tarptautines parodas.

Kokia buvo jūsų veiklos pradžia?

Pradžią galimai veiklai davė savivaldybės sprendimas tokio parko atsiradimui Klaipėdoje. Tuo metu Lietuvoje buvo viso labo keturi tokio tipo parkai – Jonavoje, Druskininkuose, Alytuje ir Vilniuje. Tad teko vykti pas jų operatorius, susitikti su rangovais, žinoma, kaip ir visuose versluose – prisiimti rizikas pačiam. Kiek sumažinti projekto įgyvendinimo rizikas padėjo Invegos laidavimas.

Ar tai šeimos verslas?

Galima vadinti ir taip. Tai kaip šeimos verslas, nes prie ledainės darbo gelbsti žmona, su vaikų stovykla bei parko lankytojais padeda darbuotis dukra su žentu, bet yra ir darbuotojų, kurie mums – taip pat tarsi šeima.

Nežinau ar tai kiek susiję su Covid-19, tačiau jau po pirmos viruso bangos, vis daugiau žmonių renkasi pramogas gryname ore, be ypatingų kontaktų. Vis daugiau tėvų atveda savo atžalas išmėginti šias pramogas, atsiranda daugiau suaugusiųjų, kurie renkasi mūsų pasiūlytą naujieną – laipynes su svorio apraišais ant kojų. Taip jie tvirtina kojų ir nugaros raumenis.

Diskutuojant prasitarėte vardan ko mes gyvename ir dirbame?

Gyvename ir dirbame dėl stabilumo bei tarpusavio santykių.

Kaip darbas ir pasitenkinimas juo susijęs su santykiais?

Kai sekasi darbe – tau sekasi visur. Tu neparsineši rūpesčių namo – esi laimingas namie, turi kokybiško laisvo laiko šeimai ir draugams. Viską buvo pakoregavusi pandemija, bet laimei tai jau praeitis ir galime grįžti prie bendravimo, kelionių. Pandemija parodė kokie aplinkiniai mums svarbūs. Tada radome daugiau laiko gilinimuisi į save, knygas.

Koks jūsų laisvalaikis? Kaip pramogaujate?

Laisvalaikis – krepšinis, nes turiu savo komandą BC Minimelts, Klaipėdos krepšinio mėgėjų lygoje. Kelionės – įprastai bent du kartus per metus. Jau daugiau kaip penkiolika metų kasmet su šeima vykstame į Žydrąją pakrantę, nuo Ligurijos iki St. Tropez. Esu autokelionių entuziastas, tad 3000-5000 km į vieną pusę manęs visai negąsdina.

Beje, esu apvažiavęs ir išbandęs visus artimiausius laipynių parkus. Labiausiai nutolęs nuo Lietuvos – parkas Ispanijoje.

Motociklai, senoviniai automobiliai – taip pat mano aistra, tad tokie kasdieniai pasikrapštymai bent kiek sustabdo įprastą kasdienį dienos bėgimo tempą ir leidžia savotiškai pamedituoti. Šiuo metu mano vakarinis ritualas – saviugdos knygų skaitymas prieš miegą. Domiuosi Mažosios Lietuvos istorija, net turiu svajonę – įkurti šiai temai skirtą muziejų.

Įtariu, kad kažkada svajojote tapti krepšininku?

Buvo didelė svajonė būti krepšininku, tačiau mažas ūgis stipriai kišo koją… Visi prioritetai visada buvo ir bus aukštaūgiams… Deja…

Dar lankant vidurinę mokyklą labai norėjau būti krepšininku, net mano kūno kultūros mokytojas prašė trenerio, kad į mane atkreiptų dėmesį, pakviestų prisijungti… Tas protegavimas padėjo tik trumpam,  krepšinio treniruotes lankiau tik vienus mokslo metus. Treneris Pancerovas statydavo mane ir panašius tik mėtyti  baudas, o vadinamieji seniokai žaisdavo intensyviai. Alinantis pasiruošimas varžyboms, o pasitenkinimo tuo ką darai neteko pajusti… Mečiau. Nuo sporto perėjau prie susižavėjimo motociklais, ardžiau juos, remontavau. Dabar būdamas suaugęs suprantu, kad pritrūko ir tėvų spaudimo – būtų liepę, būčiau nemetęs. Tėvai leido rinktis pačiam, o liberalumas ne visada gerai. Lygiai kaip ir su mano karjera futbole, 1978 m. jau net žaidžiau už pirmą Klaipėdos futbolo komandą, ir gyvenimas galėjo kitaip pasisukti… Krepšinį, futbolą mėgstu ir dabar, bet kaip mėgėjas…

Gal dar pavyktų?

Niekaip… Esu komandos vadovas ir žaidžiantysis treneris.

Kas jums gyvenime svarbiausia?

Gyvenime vadovaujuosi posakiu: „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi” – tuomet viskas aplinkui klostosi kuo puikiausiai.

Didžiausia svajonė?

Dabar labiausiai, kaip ir visiems, norisi taikos pasaulyje, ramybės, balanso. O visa kita kiekvieno mūsų rankose.

Ar jus galima vadinti sėkmingu?

Sėkmingas žmogus, mano manymu, – nesiskundžiantis žmogus. Kad ir kaip sunku, stengiuosi su viskuo susitvarkyti pats ir išorei to netransliuoti. Užkrečiamais lai lieka tik geriausi pavyzdžiai.

Sakoma, kad žmonės, kuriems tik sekasi mažiau įdomūs, o eiliniai žmonės turi turėti viltį, kad ir jiems pasiseks?

Taip manote? Žinoma, pasiseks – kiekvienam savu laiku!

Agnė Benetytė

 404 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes