Vytautas Kupšys. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Gruodžio 7 – osios vakarą Kretingos kultūros centro salės scenoje suspindo Kalėdinis miškas. Brolis ir sesutė Ledinukai, statydami Senį Besmegenį bei planuodami gerus darbus, turbūt, nesitikėjo, kad viskas staiga pakryps netikėta linkme ir kad prireiks ne tik miško žvėrelių, vaikų, bet ir salės žiūrovų pagalbos.. O kas gi ten išties nutiko vis dar galite suskubti ir pamatyti šį savaitgalį vyksiančiuose spektakliuose “Ledinuko Kalėdos”. Spektaklį režisavo K. Moncevičienė ir Kristina Lauciutė Dimienė, vaidino vaikų ir jaunimo teatras “Atžalynas” bei “Egidijaus Radžiaus teatro” aktoriai. Pjesę parašė ir kolektyvams dovanojo aktorius bei režisierius Vytautas Kupšys, kurį šiandien ir kalbiname.

– Gerbiamas Vytautai, esate režisierius, aktorius, pjesių autorius, rašote eiles, grojate gitara bei dainuojate. Ko mes dar nežinome apie Jus?
– Ar žinojote, kad banditus vaidinu? (juokiasi). Esu darbėniškis, iki smegenų gilumos. Ir visada, kas benutiktų, save laikysiu darbėniškiu, nes labai myliu savo tėviškę, savo kraštą, savo šaknis ir savo vaikystės miškus, kurių jau beveik nebėra – iškirsti, iškapoti, nauji baigia užaugti. Dėl kūrybinės pusės, tai, turbūt, viskas yra išvardinta, nelabai bus ką pridėti.
– Esate iš Darbėnų, čia gimęs ir augęs?
– Taip, Darbėnuose gimiau ir augau. Beje, „Švyturio“ laikraštyje dirbo mano klasioko mama L. Maziliauskienė, kol aš ėjau į mokyklą. Tai, kas yra susiję su Darbėnais, su namais man yra labai miela ir šilta iki šiol. Dabar ten tvarkausi sodybą, gana dažnai tenka grįžti. Penkerius metus rūpinausi mama, kuri nugyveno tikrai gražų amžių, buvo beveik šimtametė. Deja, pernai ją pakirto kovidas. Tad toks gyvenimas. O šiaip, kitą rudenį bus 40 metų, kai esu Panevėžio J. Miltinio teatro aktorius. Visos veiklos, ką bedaryčiau, atsiremia į sceną, į teatrą, nes tai man visa ko pagrindas, o viskas kitkas tėra hobis, tam tikro periodo protrūkiai, galbūt, kartais net ekstremalūs. Viską ką darau, stengiuosi daryti maksimaliai. Yra pjesių, kurias parašiau per keturias paras. Tais laikas dar nebuvo jokių kompiuterių, viskas rašyta ranka, o paskui perspausdinta. Dainos taip pat – pirmą koncertą ir jame skambančias 17 dainų sukūriau per pusantro mėnesio, nors šiaip niekada dainų nebuvau kūręs. Taip, Darbėnuose, kol mokiausi mokykloje, esu gana nemažai dainavęs ir visur, kur tik buvo galima – dainuodavau. Lankiau Kretingos muzikos mokyklą, Darbėnų mokykloje nuo choro iki solisto – visur dainuodavau.
– Esate aktorius ir režisierius, kaip gimė idėja rašyti pjeses, kurti dainas?
– Čia greičiau būtų klausimas kaip aš aktoriumi tapau (juokiasi). Visada norėjau rašyti ir tik rašyti. Per matematikos pamokas mano sąsiuviniai būdavo eilėraščiais aprašyti. Iš tiksliųjų mokslų buvau vienas iš blogesnių mokinių, o iš istorijos, literatūros, geografijos – vienas geriausių. Va, tokie kontrastai buvo. Rašyti pradėjau gana anksti, esu nemažai sunaikinęs ar pametęs eilėraščių, apsakymų. Žinoma, kai ką dar turiu, esu bandęs ir knygą rašyti. O aktoriumi tapau per savo brolį Edvardą – jis buvo J.Miltinio dramos teatro aktorius, jo pasakojimais susidomėjęs klausydavausi. Tarp mūsų 13 metų skirtumas, tai nuo jo aistros ir aš užsidegiau ir va taip netyčia pasukau į teatrą. Svajojau rašyti, dainuoti, o va gavosi kaip gavosi.
– Tai, kad labai gerai gavosi – esate nuostabus aktorius, sukūręs labai daug vaidmenų teatre, turbūt, beveik 100 būtų. Ar neapmaudu, kad žmonės gatvėje ar žiūrovai, kurie tiek dažnai nesilanko teatre, Jūs atpažįsta, kaip serialų aktorių, tarkime dabar kaip Kraftą iš serialo „Rimti reikalai“?
– Čia jau dabar nieko nepadarysi. Teatras, sakykime, yra gana siauro žmonių rato objektas, čia ne televizija, ne kinas. Aišku, šiek tiek apmaudu, nes darbo į vieną spektaklį kartais įdedama tiek, kiek per visą gyvenimą dirbdamas televizijoje ar nusifilmavęs viename filme, neįdėsi. Žinoma, viskas labai priklauso nuo požiūrio: jei žiūrėsi atsainiai, tai visur bus atsainiai, jei suprasi, kad tai rimtas, sunkus darbas – tai atitinkamai ir požiūris bus kaip į atsakingą darbą. Išties, aktorystė yra žiauriai sunkus, sekinantis, labai daug pastangų reikalaujantis bei sveikatos kainuojantis darbas. Bet, turbūt, visi darbai, jei nori padaryti gerai, reikia įdėti daug dūšios, sveikatos. Galbūt, aktorystę dauguma įsivaizduoja rožinėm spalvom, kol neparagauja tos karčios druskos. Teatras yra šimteriopai sunkesnis darbas, nei kinas ar televizija. Kartais pagalvodavau, kad suvaidinus didžiulį vaidmenį teatre, įdėjus daug sveikatos – geriausiu atveju, kad ir anšlaginis spektaklis, jį pamatys 10000 – 15000 žiūrovų, dar nuvažiuosi į gastroles, viename, kitame mieste ir tiek, o televizijoje užtenka prasisukti, kaip dabar jaunimas daro – ir tu jau žinomas. Dabar daug kas nori aktorystės vien dėl televizijos, o įvaldyti šią profesiją, turėti po kojomis jos pagrindus, kad sugebėtum įsijausti, perprasti esmę – va čia jau sudėtingiau. Kodėl apie kai kuriuos aktorius yra sakoma – vaidina kaip gyvenime, o apie kitus sakoma – vaidina ir matai, kad tik vaidina. Vadinasi yra skirtumas, vieni sugeba, moka, o kiti taip nemoka ir negali, nes nėra įvaldę šios profesijos. Gal talento trūksta, o gal darbo. Juodo kruvino darbo, be jo tikri dalykai nepasidaro.
– Pjesė „Ledinuko Kalėdos“ skirta tik vaikams ar ir suaugusiems, kurių sieloje vis dar tebegyvena vaikas?
– Visos mano pjesės, skirtos vaikams, yra ir suaugusiems. Kitaip, turbūt, nelabai ir parašytum. Žinoma, „Ledinuko Kalėdos“ yra labiau vaikiškos, nes skirta Kalėdiniam laikui ir buvo parašyta moksleivių teatrui. Bus linksma ir vaikams, ir tėveliams.
– Šioje pjesėje, Kretingos kultūros centre, vaidins ir vaikų bei moksleivių teatras „Atžalynas“, ir E. Radžiaus teatras. Visi esame labai dėkingi už šią Jūsų dovaną, kurią skyrėte savo krašto žmonėms. Galbūt ir Jums pavyks atvažiuoti į kažkurį vieną iš šių spektaklių, kurie bus rodomi visą gruodžio mėnesį?
– Tai kad esate labai užsnigti (juokiasi). Pasižiūrėjau per kameras, tai mano Darbėnai pasislėpę po kokiu pusmetriu sniego. Žinoma, juokauju, bet jei rimtai – tai gruodis gana įtemptas mėnuo, turiu ir spektaklių, ir filmavimų Vilniuje, tad iki Naujųjų metų tikrai niekaip nepavyks atvažiuoti. Tad kol nenutirps sniegas į Darbėnus nevažiuosiu, nes man reikėtų viską nukasti atvažiavus (juokiasi). Netgi gruodžio 31 – ąją vaidinu, šį mėnesį tikrai daug spektaklių susidėjo. O Kretingai ir kretingiškiams linkiu gražaus spektaklio ir nuoširdžiausi linkėjimai abiems kolektyvams, kurie jame pasirodys.
– Ačiū Jums labai už šiltą ir nuoširdų pokalbį.
Kalbino Jurga Valery

Scena iš spektaklio „Ledinuko Kalėdos“. Jurgos Valery nuotr.

 3,299 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes