Gruodžio 13-oji diena yra reikšminga lietuvių tradiciniame kalendoriuje, ji įdomi ir savo kultūrine atmintimi. Ir dar kas svarbu: nuo šios dienos vakarai nebeilgės – saulutė porą savaičių leisis vis tuo pačiu metu.
Žinia, diena iki saulėgrįžos dar kiek sutrumpės, bet todėl, kad ji ryte vis „pramiegos”, patekės minute vėliau. O apskritai saulutė jau beveik pasiekė savo tekos kraštinę padėtį pietryčiuose. Dieną ji pakyla, pasak tarmiško žodžio, tik „per kačiargą“ ir greit nugrimzta mariosna. Pasakose ir sakmėse paaiškinama, kad saulę ten įkalina vandenų valdovas žaltys Žilvinas… O naktys gruodžio viduryje jau nebe tokios juodos, nes iškritęs pirmas sniegelis ar susidaręs gruodas jas prašviesina.
Ši diena kalendoriaus lapelyje pažymėta šv. Liucijos vardu. Tai III–IV amžių sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo ji krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš šventosios legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. Šv. Liucijos švente džiaugiasi visos tautos, gyvenančios Baltijos jūros skalaujamose šalyse. O jos vardas kilęs iš lotyniškojo žodžio lux – „šviesa“. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių.
Kaimo žmonės šiuo metų laiku ilgėliau vakaroja namuose, knebinėdami kokius nesunkius smulkius darbelius. Senovėje – prie balanos, žvakės, aliejaus lempelės. Arba į krosnį įmetę smalingesnę, ilgiau ir šviesiau degančią kelmo nuoskilą – „ugnies mitulį“. Tikėtina, kad kitados šią dieną buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos; tai Šviesos diena. Nuo jos iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų! Beje, tai tarpas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorinių sistemų, koks jis buvo XIX šimtmetyje. Per tas didžiųjų žiemos švenčių laukimo dienas mūsų vaikučiai galėtų savo rankelėmis pasigaminti Kalėdų eglutei puošmenų. Tebūnie jos sunarstytos iš šiaudelių, iškarpytos ar išlankstytos iš spalvoto popieriaus, suvertos iš kankorėžiukų. Rankų darbeliai – juk patys mieliausi. Be to, laikas ir sveikinimų atvirukus piešti, išrašyti, kalėdinių eilių bei dainelių pasimokyti. Tas šventės laukimas kartais įdomesnis, nei pati šventė…
Ši diena turi ir kultūrinės šviesos įvykių sukakčių: štai 1918 metais Lietuvos taryba nusprendė atkurti Vilniaus universitetą, o 1925 m. buvo atidaryta pastovi M. K. Čiurlionio darbų paroda, dabar tapusi jo vardo nacionaliniu muziejumi.
191 peržiūrų (-a)