Prieš kelias savaites Lietuvą apskriejo sukrečiantis vaizdo įrašas, kuriame Palangos vaiko teisių apsaugos darbuotojai atskiria vaiką nuo mamos. Iki šiol nelabai aišku, kas ir kokiu tikslu šią vaizdo medžiagą įleido į socialinę erdvę, tačiau istorija kaip niekad aiškiai apnuogino valstybinės sistemos aparato ydas.
Visi puikiai žinome, jog įspraustas į kampą žmogus gali padaryti bet ką. Netoli Vilniaus policijai tokį žmogų teko net nušauti, nesigilinant, kodėl jis taip pavojingai elgiasi. Bet jeigu įsiaudrinusios pilietės neįveikė elektrošokas, vadinasi jos būklė buvo kritiška, nes vietoj kvalifikuotos pagalbos žmogus greičiausiai sulaukė pažeminimo. Kas dabar tos vargšės moters paklaus, kokia liga ji sirgo, kokios pagalbos reikėjo, kad taip neadekvačiai elgėsi? Niekas. Todėl galai į vandenį, o valdžios munduras skalbiamas kuo greičiau, kad visuomenė per trumpiausią laiką pamirštų panašių istorijų aptarinėjimus.
Po Palangos „vaikų teisių“ akibrokšto prakalbo apie sisteminį darbo broką pasisakė prezidentas Gitanas Nausėda ir kiti politikai, ekspertai. Institucijos pradėjo tyrimus ir aiškinasi situaciją, ar tarnybos tinkamai atliko savo darbą. Skaudi šeimos drama privertė prabilti ir pravirkti visuomenę. Tiek vaiko tėtis, tiek mama pasakojo apie skyrybas ir vaiko paėmimą. Aiškėja naujos sukrečiančios detalės. Situacija vystosi ir panašėja į Klonio g. istoriją.
Tai, ką mes matėme socialinėje erdvėje gruodžio 4-5 dienomis turi savo pavadinimą. Institucinis smurtas yra užslėpta smurto forma, kai pasinaudojant valstybės suteiktais įgaliojimais atliekami tam tikri žeminantys, diskriminuojantys veiksniai prieš auką arba tokie veiksmai pasireiškia kaip trukdymas, galimybės nesuteikimas pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Todėl Palangos pareigūnų veiksmai turi būti ištirti, bet neužmiršti ir nagrinėjami teisės fakultetų studentų auditorijose.
Nes man, prisipažinsiu, kaip piliečiui, neįdomu šiuo atveju, kuri pusė yra teisi. Aš mačiau įrašą ir jis mane sukrėtė. Daugiau jokie argumentai neveikia. Tokie įrašai neturėjo apskritai pasirodyti. Jie net neturėjo būti filmuojami ir kažkur archyvuojami, kad po kelių metų ar mėnesių vėl neatsidurtų kokio nors svieto lygintojo poste.
Bet, jeigu būčiau specialiųjų tarnybų agentas, tokių įrašų ieškočiau ir naudočiau juos pagal kitą paskirtį, pavyzdžiui, siekiant nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių klausimų, pavyzdžiui, už kokius pinigus sostinėje į karstą panašius namus pasistatė užsienio reikalų ministro šeimą?
Kas atsitinka, kai tokie vaizdai pasiekia socialinę erdvę? Matome dvi temas: iš motinos grubiai, naudojant smurtą atimamas vaikas ir pikti, neprofesionalūs pareigūnai, mušantys pagyvenusią moterį. Žiūrint tokius vaizdus pagrindinės smegenys išsijungia ir sprendimų priėmime pradeda dominuoti limbinė sistema, t.y. išsiskiria hormonai, kurie gesina bet kokią logiką bei skatina kelias labai svarbias žmogaus išlikimo funkcijas. Pirmoji svarbiausia, – tai savęs pratęsimas, kitaip tariant, mama-vaikas, šeima, kurią užpuolė žmogėdros. Antroji – priešai. O tie priešai yra pareigūnai, o dar plačiau – valstybė.
Žmogaus limbinė sistema būtent taip ir perskaito šią žinutę: „valstybė užpuolė moterį su vaiku“. Jokios kitos programos ar funkcijos galvos smegenyse nuo to momento nebeveikia. Jokie teisiniai argumentai, atsakantys į klausimą kuri iš pusių teisingai elgiasi, o kuri – ne, tiesiog neveikia. Bet kokia situacijos analizė neįmanoma, nes hormonai blokuoja bet kokį šaltą mąstymą ir argumentų girdėjimą.
Todėl, jeigu būčiau Lietuvos priešas, tuo greičiausiai pasinaudočiau. Tokia provokacija būtų idealiai tinkama kokiai nors kitai politinei aktualijai pridengti arba valstybei diskredituoti. Visuomenė, kaip organinis vienetas, dažniausiai elgiasi neprotingai, palyginus su pavieniais jos individais, nes tokių žinučių girdi labai daug. Jos blaško ir išveda iš pusiausvyros. Tai netgi darosi panašu į savotišką „dresūrą“, pagal senelio Pavlovo metodus.
Dabar, panašu, mes, kaip visuomenė, po patirto šoko jau grįžtame į normalią sąmonės būseną, tačiau mūsų pasąmonė tos patirties niekada nepamirš. Juo labiau tai ne pirmas kartas. Prisimename Klonio gatvę Garliavoje. Daugeliui visuomenės narių, kaip besistengtum juos auklėti ar įtikinėti, kad žalia yra raudona, o raudona yra geltona, pamokos nueina veltui, nes kai tik kas nors vėl parodo pareigūnų plėšiamą iš rankų vaiką, suveikia tie patys instinktai ir diegiamas įsitikinimas: sistema yra priešas. Toliau išvadas darykimės patys.
Istorija su plėšiamu iš motinos rankų vaiku yra tik pasekmės. Visi puikiai prisimename, kas vyko per pandemiją. Į kokias nesutaikomas stovyklas buvo susiskaldžiusi mūsų visuomenė: į tuos, kurie turi galią ir valdžią bei visus – likusius, kurie privalo tylėt ir vykdyt, kas jiems pasakyta. O jeigu žmonėms kyla klausimų, jie tuoj pat linksniuojami idiotas bei neišmanėliais. Ir tas pleištas tarp sistemos bei paprastų mirtingųjų tik didėja. Tai neabejotinai Kremliaus 5-os kolonos darbas.
Kuo tai gali baigtis, mokslas jau išsiaiškino. Štai pavyzdys.
2010 metais Hollywoodas pastatė psichologinį trilerį „Eksperimentas“. Filmas pastatytas remiantis liūdnai pagarsėjusiais Philipo Zimbardo kalėjimo eksperimento įvykiais. Stanfordo kalėjimo eksperimentą 1971 metais Stanfordo universitete atliko būtent šis mokslininkas. Pats filmas „Eksperimentas“ – tai psichologinis žmogaus reakcijos į primetamo socialinio elgesio modelio įtaką, tyrimas. Savanoriai atliko sargybinių ir kalinių vaidmenis ir gyveno eksperimentiniame kalėjime. Kaliniai ir sargybiniai greitai prisitaikė prie savo vaidmenų ir, priešingai nei tikėtasi, ėmė kilti labai pavojingų situacijų. Tytimo metu buvo nustatyta, kad kas trečias „sargybinis“, kuris įprastame gyvenime buvo normalus žmogus: kaimynas, draugas, o gal giminaitis, turėjo sadistinių polinkių. Jie kalinius stipriai traumuodavo ir jausdavo malonumą. Dėl etinių priežasčių eksperimentas buvo nutrauktas anksčiau laiko. Kitas panašus eksperimentas 1963 metais buvo atliktas Jeilio universitete, kuris iki šiol nešioja Stanley Milgramo pavadinimą.
Piktnaudžiavimas patikėta galia, siekiant asmeninės naudos, yra ko gero viena juodžiausių žmogaus sielos ydų. Mokslas yra nustatęs, jog žmonės, turintys galią bei smurtaudami prieš silpnesnius jaučia pasitenkinimą panašiai kaip lytinio akto metu. Galima tai vadinti sociumo savireguliacijos ar išlikimo instinktais, kai visuomenė neišvengiamai fragmentuojasi į galią turinčius ir priklausomus nuo pirmųjų. Tačiau, žinodama ar nujausdama tai, žmonių civilizacija sugalvojo ir kontrolės įrankius, tokius kaip Konstitucija bei įstatymai. Tačiau pastarųjų 3 metų naujausių laikų istorija sako, jog kai sprendimų priėmime dominuoja galios jautimas ir emocijos, nepadeda jokios teisinės sutartys ir net paprasčiausia moralė, kuri, kaip kažkas iš valdžios yra pasakęs, jau nebėra šių laikų dimensija. „Vaiko teisės“ yra tik viena iš indikacijų, kaip ir viruso greičiu per pasaulį plintanti pedofilija. Tai reiškia, jog mes kaip visuomenė sergame ir reikia nebijoti tai pripažinti. Kitaip nepasveiksime.
Gintaras Mikšiūnas
239 peržiūrų (-a)