Kartenoje gimusį, Rubulių kaime ir Kretingoje augusį muzikos profesorių Algį Zaborą po 1990 metų atsivėrę platūs keliai į pasaulį nuvedė į Ispaniją, kur gražiame Granados mieste šiuo metu jis turi daug įvairios muzikinės veiklos. Mūsų pažintis siekia 1976 metus, kai abu pradėjome dirbti tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Iki 1990 metų mokėme studentus, o vėliau keliai išsiskyrė: Algis pasuko į tarptautinius muzikinės veiklos vandenis, šių eilučių autorius – į žurnalistiką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Zaboras jau buvo gana tituluotas ir plačiai išsimokslinęs muzikas: 1978–1980 m. choro ir orkestro dirigavimo žinias gilino Sankt-Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje-stažuotėje, kartu baigė ir simfoninio dirigavimo kursą. Praėjo dar kiek laiko – vyko į stažuotę Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, 1990 m. į J. Sibelijaus (Sibelius) muzikos akademiją Helsinkyje, o 1996 m. į Austriją – Salzburgo Mozarteum (Mozarteum University Salzburg).
Surašyti visus Lietuvos chorus, su kuriais dirbo A. Zaboras, užimtų nemažai vietos. Pažymėsiu, kad 20 a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais Algio vadovaujami chorai atliko A. Vivaldi kantatą „Gloria“. L. Cherubini „Requiem“, W. A. Mozarto „Reqwuiem“, M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“, C. Orff „Carmina burana“ ir kitus kūrinius. Daugelis stambių vokalinių–instrumentinių kūrinių Lietuvoje buvo atlikti pirmą kartą. Kurį laiką Algis buvo chorinės bendrijos „Aukuras“ prezidentas, parengė per 40 choro dirigentų.
A. Zaboras du kartus dirbo Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjėje: buvo Šiaurės Makedonijos nacionalinio operos ir baleto teatro vyr. chormeisteris, dirigento asistentas ir Meno tarybos narys.
Nuo 2010 m. A. Zaboras gyvena ir dirba Granadoje. Čia buvo mišraus choro „Federico Garcia Lorca“ vadovas, nuo 2011 m. – kamerinio orkestro „Juventudes musicales“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, dar įsteigė ir vadovauja chorui „Millenium“, yra Muzikos akademijos „Glinka“ fortepijono bei dirigavimo disciplinų dėstytojas, dirba su chorais „Canticum novum“, „Coro Ciudad de Granada“, „Coro Centro artistico de Granada“, yra tarptautinių muzikos festivalių „Inviernos de Granada“, „Cantemos“, „Milencuentros“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, kurį laiką dirbo Santa Fe Granadoje muzikos mokyklos direktoriumi.
– Gerbiamas Algi, ar dar išliko kokie ryšiai su Kretinga, kur žengei pirmuosius žingsnius į muziką?
– Nors mano genetinės šaknys Skuode, Kretinga mielas ir savas miestas, kur močiutes globojamas praleidau paauglystę. Kai kurių dalykų išmokau pirmoje vidurinėje mokykloje, tačiau už ką labiausiai Kretingą myliu, kad muzikos mokykloje pradėjau kelią į būsimą profesiją – beribį, bekraštį muzikos pasaulį. Dėkingas mokytojui B. Džiaugiui, kuris išmokė akordeonu groti. Tas instrumentas iki šiol liko pirmąja muzikos meile ir ištikimu draugu, su kuriuo nesiskiriu. Ryšiai su Lietuva išliko, nors jie gana trapūs. Atstumai dideli, tiesioginių skrydžių į Lietuvą nėra – o tai kliūtis, nors ir įveikiama. Pas mane mėgsta lankytis Lietuvos chorai, kasmet atvykstantys į mano organizuojamus Granados muzikos festivalius. Granada daugelį traukia, atrodo, lyg visi žinotų E. Hemingvėjaus mintį, kad jeigu būnant Ispanijoje tektų aplankyti tik vieną miestą, tai būtinai Granadą.
– Kodėl teko palikti Klaipėdos universitetą, atsisakyti muzikinės veiklos Lietuvoje?
– Tai platus klausimas, sukeliantis daug minčių ir prisiminimų, o dar ir nemažai interpretacijų. „Partir c’est en peaut mourir“, – sako prancūzai (išvykti – tai truputi numirti). Tačiau tik truputį. Truputį mirė man Lietuva, truputi numiriau jai ir aš. Keliolika metų jau netrumpas laikas tai pajusti ir tuo įsitikinti. Išvykti privertė rūsčios, negailestingos aplinkybės, kai nebuvo išeities ir kitų pasirinkimo galimybių. Tuomet Lietuva gyveno didelių permainų laikmetį. Tos didelės permainos palietė ir mano profesinę sritį, mano darbovietę – Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Tuo laikotarpiu labai sumažėjo studentų, norinčių studijuoti chorinį dirigavimą, sumenko pedagoginis krūvis, o tai tiesiogiai susiję su atlyginimu. Tos aplinkybės daugelį vertė elgtis drastiškai, negailestingai. Gal kada nors, kam nors bus noras Klaipėdos universiteto archyve pavartyti mano veiklos bylą, kuri kvalifikacinei komisijai pasirodė nepakankama perrinkti mane sekančiai profesoriaus kadencijai. Tada fakultete jau buvau išdirbęs 30 metų, buvau įsitikinęs, kad iš ten mane kojomis pirmyn išneš… O teko savo kojomis išeiti ir nebesugrįžti.
Dabar visa tai prisimenu lengvai ir su ironija. O tuomet buvo kitaip, buvo skaudu ir apmaudu. Galėjau tik semtis stiprybės iš Mamytės kažkada ištartų žodžių: „Jei Dievulis užvėrė duris, nenusimink, Jis atvers tau langą“. Taip ir įvyko, kai galų gale man atsivėrė labai platus langas. Priverstinis išvykimas neleidžia man jaustis kaip nors savo kraštą išdavus. Manau, nelikau aš jam skolingas, nei meilės, nei ekonominiu emigrantu netapau, nes buvau nabagas, išvykęs ieškoti duonos žiauberio ir dar išlikusios savirealizacijos galimybių.
– O kaip atsitiko, kad apie 2010 metus apsistojai Granadoje? Kas sužaidė – būtinumas ar atsitiktinumas?
– Ačiū muzikai, universaliai ir erdvinių limitų neturinčiai profesijai. Ji leidžia man bet kur dirbti mylimą darbą, gyventi sočiai, būti naudingu ir jaustis laimingu pasaulio piliečiu. Lemtingąją 2009 metų vasarą, pajutęs visišką laisvę ir nepriklausomybę, savo senučiu mersedesu ir prie jo prikabintu nameliu basčiausi po mano dar nelankytas Europos vietas. Maniau, šiltai peržiemosiu kur Ispanijoje ir grįšiu į Lietuvą, kur jau niekas nelaukė. Tačiau atsitiktinė pažintis su jaunu ispanu muziku, ką tik baigusiu smuiko studijas Londono muzikos akademijoje, pakeitė viską. Jis buvo iš Granados ir sužinojęs, kas jo naujas pažįstamas, pareiškė norą mokytis pas mane dirigavimo. Dar pasakė man, kad po kokių penkerių metų aš turėsiu ten viską, ko geidžia širdis. Neapsiriko jis, nepamelavo, tačiau ir penkerių metų man neprireikė. Dabar šis vienas iš keturių mano paruoštų dirigentų Ignacio Abalos yra Granados muzikos universiteto profesorius, simfoninių orkestrų, prestižinių koncertų ir programų dirigentas.
– Ar yra aplinkui Tave, ar Ispanijoje žinai daugiau lietuvių, dirbančių ar kuriančių muzikos srityje?
– Lietuvių Ispanijoje nemažai. Gal ne tiek, kiek Airijoje ar Anglijoje, ir dauguma jų dirba žemės ūkio darbus Valensijoje, Alikantėje ir kitur aplink. Granadoje mūsų vos keletas, nors kasmet kunigas Vilius iš Lietuvos atvyksta mums lietuviškas mišias laikyti. Granada mokslo, kultūros, turizmo miestas, jame maža galimybių nekvalifikuotam darbui.
– Kaip atrodo muzikos profesionalui Ispanija? Sako, kad lietuviai – daininga tauta, o ispanai? Gal jie daugiau šoka?
– Fiesta ir siesta… Šventė ir pietų pogulis… Na dar „manana“ – rytoj. Taip daugelis apibūdina ispanus. Neva jie mažai dirba, daug švenčia ir viską kaip tie pelėdžiukai rytdienai atideda. Na, dar – kad tai čigonų kraštas, šalis, garsėjanti tik savo pliažais, šiluma ir Viduržemio jūros meniu. Tai stereotipai, nors jie ir gajūs, nėra tikslūs. Jeigu taip galvoja daugelis, nesunku suprasti, kodėl Ispanija labiau gręžiasi į Lotynų Amerikos ir Afrikos kontinentus, su kuriais ekonominiai ir kultūriniai ryšiai labai tamprūs dar nuo Kolumbo laikų. Manymas, kad ispanai daugiau šoka, nei dainuoja, nėra teisingas, nors negaliu kalbėti apie visą pusiasalį, labiau apie Andalūziją, pietinę jos dalį su 7 milijonais gyventojų, kur yra Granada. Čia žmones ir šoka, ir dainuoja, ir piešia, tapo, dūdas pučia, kiekvienas renkasi pagal savo pomėgį. Profesionalusis menas, ir ypač muzikos, nėra ypatingoje valstybės globoje, tačiau mėgėjai tiesiog bujoja. Ypač tai daro pagyvenę žmonės, nenustygsta vietoje pensininkai. Mane ypač sudomino senukai su molbertais. Tapyba čia labai populiarus užsiėmimas, tai logiška Gojos, Velaskezo, Pikaso, Dali šalyje, kitaip ir būti negalėtų.
– Kokie nauji asmeniniai patyrimai atsirado Granadoje?
– Katalikiškoji Ispanija didelė, įvairi. Man pasirodė, kad daugiausiai čia galėjau pasisemti bendravimo kultūros, tolerancijos, geranoriškumo, atjautos, dosnumo. Čia pagyvenęs geriau supratau, kokie mes dar esame kitokie, kiek sovietmečio suluošinti. Būdamas čia jaučiu ramybę, mane lydi saugumo jausmas, o prie visų kitų pozityvių jausmų dar pridėjus malonų klimatą, gamtos grožį, gastronominį lobyną, gaunu itin vitaminizuotą laimės kokteilį.
Ispanų kalba man jau septintoji ir, anot Algimanto Čekuolio, jau esu kaip ir šioks toks daugiakalbis. Nauja kalba man kaskart kaip koks naujai išmoktas muzikos kūrinys, į kurį eini vedamas smalsumo ir galiausiai džiaugiesi jį interpretuodamas.
– Tai kaip su Lietuva? „Laimės kokteilio“ nėra prasmės atsisakyti?
– Grįžti į Lietuvą nei kas kvietė, nei turiu dėl ko. Viena laimė – mano numylėtoji Merkinė, kur kasmet randu atilsį nuo Ispanijos karščių. Jaučiuosi ten savas, laimingas, o kartais ir naudingas. Lietuvoje tokių kaip aš daug, yra ir geresnių. Džiaugiuosi didžiąją gyvenimo dalį atidavęs savo kraštui, jos kultūrai. Džiaugiuosi, kad Lietuva dainuoja, kad tęsiama Dainų švenčių tradicija, kuri yra nepaprastai svarbus ir stiprus tautiškumo ugdymo, pilietiškumo ir valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo veiksnys. Kai į savo, o ir kitų panašius likimus pažiūriu globaliau, raminu save galvodamas, jog žmonija visada turėjo dviejų tipų žmones. Sėslius, stabilius, krašto, jo dvasinių ir materialinių vertybių sergėtojus, ir kitus – mobilias biteles, kolumbus, kurie šen bei ten lakiodami, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau savo kraštan sugrįžta su naujomis idėjomis, patirtimi, gal ir kitokiais turtais. Turi būti ir vienų, ir kitų. Aš iš tų pastarųjų: galvoju – jeigu būčiau gyvenęs Kolumbo laikais, būčiau jo komandos narys.
383 peržiūrų (-a)