Jau 30 metų, kai Lietuva yra nepriklausoma ir demokratinė valstybė, besilygiuojanti į gilias demokratijos tradicijas turinčias Vakarų šalis.
Kuriose jau nieko nebestebina visuomenėje priimta norma – atsistatydinimas kilus menkiausiam įtarimui, kad politikas asmeninei naudai galėjo pasinaudoti savo pareigomis ar statusu.
Toks politinio gyvenimo standartas Vakaruose visiškai suprantamas – šitaip saugoma demokratinių valdžios institucijų reputacija, o kartu ir visuomenės pasitikėjimas jomis. Atsistatydinant, o kartu ir aukojant asmeninę karjerą, visuomenei siunčiama žinia, kad suklydo atskiras politikas, tačiau visa institucija ir toliau galima pasitikėti.
Lietuvoje, kilus skandalui, savanoriškas politiko atsistatydinimas yra vis dar retas reiškinys. Prilygstantis šalnoms vasarą. Nors, tiesą pasakius, dėl klimato atšilimo gamtai einant iš proto, tokie pokštai vis dažnesni.
Lietuvoje vos ne už rankos nutvertas ir už posto, savo riebios algos bei įtakos įsikibęs politikas pirmiausiai šaukia – aš nekaltas? Tai – provokacija. Kur įrodymai? O kai ir jie ima rastis – bando slėptis už nekaltumo prezumpcijos. Teisėsaugai jau pareiškus įtarimus – už teismo. Teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį dar ginasi, kad jis – neįsiteisėjęs.
Šitaip elgdamasis jau svirduliuojantis politikas jau kenkia ne sau – jis daro žalą visai šalies demokratinei sąrangai. Laiku nepasitraukęs kyšio paėmimu įtartas teisėjas didina visuomenės nepasitikėjimą visa teismų sistema. Balsavimo dėl apkaltos procedūroje besitikintis išgyventi, ar net jau kalėjime sėdintis Seimo narys visą Seimą juodina dešimtmečiui į priekį.
Pernai per Lietuvą nušniokštęs taip vadinamas „čekiukų“ skandalas, lyg audra javų lauke, išguldė visų šalies savivaldybių tarybas. Paaiškėjo, kad tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms prisiekę vietos politikai jiems patikėtus žmonių pinigus švaistė kaip savus.
Kad į savivaldybių tarybas išrinkti politikai visuomenei tarnaus visuomeniniais pagrindais – buvo iliuzija nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Tokią nuostatą pagimdė 1990 – ųjų metų laisvės euforija, kada žmonės vardan laisvos Lietuvos dirbo neskaičiuodami darbo valandų ir už jas gaunamo atlygio.
Troškimas savivaldybėse nemokamai kurti Lietuvą greitai praėjo. Po truputį tarybos nario mandatas pradėjo būti naudojamas asmeninei naudai. Kam – pelningesnio darbo paieškoms, kam – asmeninio verslo naudai, kam – savivaldybės kontroliuojamo sklypo užvaldymui. Tapo svarbu patekti į valdančiąją daugumą – tuomet kai kada tapo įmanoma rankos pakėlimą konvertuoti į konkrečią pinigų sumą, kuria suinteresuotos grupės pradėjo pirkti joms palankius sprendimus.
Tarybos narių darbas visuomeniniais pagrindais liko visuomenę užliūliavusia migla, o geresnio gyvenimo savivaldybėse siekiantys ir savo rinkėjais iš tiesų besirūpinantys svajotojai nyko akyse.
Kad tarybos nario veiklai nereikėtų leisti asmeninių pinigų, kad vietos politiko veikla jam nebūtų nuostolinga, įstatymų leidėjas leido iš savivaldybių biudžeto iki tam tikros ribos šias išlaidas kompensuoti. Tarybos narys važiavo susitikti su rinkėjais, vyko į jo namus spręsti žmogaus problemos – iš biudžeto buvo leista atsiimti degalams išleistus pinigus. Spręsdamas problemą rašė laišką kažkokiai institucijai, tam buvo reikalingas popierius, „šratinukas“, reikėjo sumokėti už pašto paslaugas, tarybos darbo reikalais skambinti į užmiestį – šias išlaidas buvo galima kompensuoti.
Tačiau tai buvo aktualu prieš 30 ar 20 metų. Ar šiandien daug rinkėjų gali pasigirti savo namuose matę tarybos narį? Kiek kartų jie yra sulaukę vietos politiko skambučio? Ar vietos politikai iš tiesų savo rajone, ar net nedideliame miestelyje automobiliu prisuka tūkstančius kilometrų spręsdami žmonių reikalus?
Jei savaitei išvykdama mama paliko pinigų nusipirkti pieno tiek kiek prireiks, tai nebūtina šiuos pinigus išgramdyti iki cento, vėliau teisinantis, kad nešant namo pienas iš prakiurusių pakelių vis išbėgdavęs ir jo tekdavę vėl pirkti iš naujo.
Padorus vaikas pienui mamos paliktų pinigų saldainiams nešvaistys, nes tai visos šeimos pinigai, kuriuos reikia tausoti. Tai kodėl savivaldybių tarybų nariai jiems patikėtus savivaldybių gyventojų pinigus ramia sąžine savinosi prisidengdami tarybos nario veikla? Ar ne todėl, kad jie į politikus veržėsi apie savo rinkėjus ir savivaldybės gerovę galvodami mažiausiai.
Nes tokiems politikams mokesčių mokėtojų sunešti pinigai yra tik lovys, iš kurio per ketverius metus yra proga kažkiek pasisemti. Visuomenininko Andriaus Tapino pradėti, o dabar prokuratūros tęsiami tyrimai rodo, kad visoje Lietuvoje tokių, savo asmeninei naudai tenkinti į tarybas atėjusių politikų yra apie 80 procentų. Iš visų partijų.
Paaiškėjo, kad padorių politikų visoje šalyje tėra vienetai. Kurie nesižemino iš biudžeto kompensuodami 10 litrų degalų, jei ir buvo važiuota rinkėjo reikalais. Kurie nebandė visų įtikinti, kad į savo automobilio degalų baką benziną ir dyzeliną pylėsi vienu metu, kad Kretingoje vykdant tarybos nario veiklą, jam degalų prireikė užsipilti kokiuose nors Šakiuose, ar degalų baką pildytis po kelis kartus per dieną.
Po Kretingos rajono savivaldybės kontrolierės paskelbto audito dėl tarybos nario veiklai skirtų lėšų naudojimo politikų atgailų nesigirdi. Priešingai, jau skamba absurdiški pasiteisinimai, dešimčių nuolaidų ir banko kortelių panaudojimo teorijos.
Sąžinė prabudo tik vienetams, kurie išleistus pinigus grąžino į biudžetą. Tačiau pagal vakarietišką politinio gyvenimo standartą, padėti tarybos nario mandatą niekas nebandė. Priešingai, 172 degalinių nuolaidų ir 10 banko kortelių panaudojęs tikrai neskurstantis politikas aukštai iškelta galva grįžta į tarybą. Pagal teisės aktus savivaldybės transportu, administracijos darbuotojų resursais, ryšio ir kanceliariniais poreikiais aprūpintas meras neišdrįsta viešai paaiškinti, kaip jis degalų į savo asmeninio automobilio baką pildavo tiek, kiek į jį netelpa ir kokius reikalus jis tvarkydavo savo mašina visą baką išvažinėdamas per dieną.
Vietoj atgailos ir prisipažinimo savo reikmėm švaisčius mokesčių mokėtojų pinigus, principingai auditą atlikusiai kontrolierei taryba atkeršija penkeriems metams nustatydama buvusį tą patį atlyginimą, kai visose savivaldybėse jis yra gerokai padidinamas.
Kad mokesčių mokėtojų pinigai Kretingos rajono tarybos narių vertinami kaip savo, įrodo ir istorija su iš biudžeto apmokamais savivaldybės administracijai skiriamais baliais, kuriuose dalyvaudavo ir patys politikai.
Apie 15 – 18 tūkst. eurų kasmet buvo švaistoma tokiems kalėdiniams ir vasaros pokyliams su samdytais muzikantais ir žaidimais. Tačiau tokį švaistymą sustabdęs ir šitaip nemažus mokesčių mokėtojų pinigus sutaupęs, sekundėlę, Kontrolės komiteto pirmininkas valdančiųjų daugumos atstovų viešai tarybos posėdyje buvo kalamas prie gėdos stulpo. Kad jis, toksai niekadėjas ir rajono priešas, administracijai Kalėdinę šventę sugadinęs. Taip kalbėjo ir buvęs Antikorupcijos komiteto pirmininkas bei mokytojas, kuris vaikus, tikiuosi, moko saugoti ir nesisavinti visuomenės turto.
Įdomu, ar jis ir dabar pakartotų savo kaltinimus po to, kai buvo išaiškinta, kad net Lietuvos Prezidentas, su darbo vizitu vykęs į Londoną, už apsilankymą operoje privalėjo susimokėti asmeninėmis, o ne mokesčių mokėtojų lėšomis.
654 peržiūrų (-a)