Darbėnų gimnazijos mokiniai kartu su gausia Lietuvos delegacija gegužės 5-6 dienomis dalyvavo Lenkijoje, Aušvice vykusiame tarptautiniame Holokausto aukų pagerbimo renginyje „Gyvųjų maršas 2024“ (The March of the Living 2024). Kasmet „Gyvųjų maršas“ vyksta minint Varšuvos geto gyventojų pradėtą sukilimą 1943 m. balandžio 19 d. arba hebrajiškai minimą dieną – Yom HaShoah.
Aušvico pavadinimas pasaulyje yra tapęs Holokausto ir blogio sinonimu. Šioje, žiaurumu pagarsėjusioje nacių koncentracijos stovykloje buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių, daugiausiai žydų tautybės.
Vengrijos žydams atminti
Renginio metu tradiciškai vyko trijų kilometrų žygis iš Aušvico į Birkenau. Kaip pasakoja viena iš renginio dalyvių Darbėnų gimnazijos mokytoja Edita Gliožerienė, pagrindinė ceremonija vyko prie paminklo aukoms tarp dviejų krematoriumo griuvėsių.
Startą žygiui, kuris vedė per vartus su cinišku užrašu „Darbas išlaisvina“, davė šofaras, vienas seniausių ritualinių žydų muzikos instrumentų pasaulyje. „Gyvųjų maršas“ šiais metais buvo skirtas žydams iš Vengrijos, kurių sistemingą naikinimą naciai pradėjo prieš 80 metų. Nuo 1944 m. balandžio pabaigos iki rugpjūčio į Aušvicą iš Vengrijos naciai atvežė per 430 žydų. Daugiau kaip 75 procentai jų buvo nužudyti.
Gegužės 6 d. eisenoje dalyvavo per 8 tūkst. dalyvių, tarp kurių ir 55 Holokaustą išgyvenę žmonės iš įvairiausių pasaulio valstybių, kalbantys skirtingomis kalbomis, mojuojantys skirtingomis vėliavomis. Tarp dalyvių buvo ir sužeistieji bei įkalintų įkaitų artimieji per teroristinės organizacijos HAMAS išpuolį 2023 metų spalio 7 dieną Izraelyje. Žmonės buvo prisisegę ženkliukus, apyrankes, marškinėlius su šūkiu „Bring them home“, skirtu visiems priminti jog Gazoje dar yra laikomi įkaitai.
Izraelio prezidentas Yitzchakas Herzogas „Gyvųjų žygiui“ skirtame minėjime ragino, kad niekas neliktų „aklas neapykantos, antisemitizmo antiizraelizmo apraiškoms“.
Žiniasklaidai interviu davusi Darbėnų gimnazijos mokinė Kotryna sakė, jog sunku buvo matyti tokius skaudžius istorijos įvykius. „To esą negalima užmiršti, apie tai turime kalbėti, kad visa tai nepasikartotų“, – sakė gimnazistė iš Darbėnų.
Žmonės to neturėtų pamiršti
„Pasauliniame renginyje Aušvice, kuris organizuojamas nuo 1988 m. jau 36 kartą, vykome norėdami savo akimis pamatyti, patirti tas tikras emocijas. Gyvųjų marše dalyvavo apie 8 tūkst žmonių iš įvairiausių pasaulio vietų. Dieną prieš eiseną vyko edukacija, ekskursija po buvusios nacių koncentracijos stovyklos teritoriją. Mus čia pakvietė dalyvauti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, įkurta 1998 metų rugsėjo 7 d. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus dekretu. Į šią kelionę iš Darbėnų gimnazijos vyko 12 mokinių ir du mokytojai“, – kalbėjo šio renginio dalyviai iš Darbėnų gimnazijos.
„Tai pasirodė labai niūri vieta. Teko pabendrauti su keliais žmonėmis, kurių giminaičiai buvo kalinti Aušvice. Žmonės negali, o kartais nedrįsta prisiminti šios vietos“, – savo įspūdžiais iš Gyvųjų maršo dalinosi Domantas iš Darbėnų gimnazijos.
„Man buvo baisu suvokti, kad žmonės gali taip nužmogėti ir būti tokie žiaurūs. Apie tai mes turėtume kalbėti jaunesnėms kartoms, kad visa tai nepasikartotų, nes tokių dalykų negalima ir neįmanoma pamiršti“, – sakė „Gyvųjų maršo“ dalyvė gimnazistė iš Darbėnų gimnazijos Kotryna.
„Pratęsiant Domanto mintį, prieš mus „Gyvųjų eisenoje“ ėjo Izraelio jaunimo atstovai. Jie paklausė, ką reiškia mūsų ženkliukai? Tie ženkliukai buvo su užrašu „Atminties kelias. Tai žydų jaunimas šį ženkliuką prašė padovanoti mainais už jų simbolį – geltoną juostelę, kuri reiškia: „grąžinkite pagrobtus Izraelio įkaitus“, – pasakojo šio renginio dalyvė mokytoja E.Gliožerienė, pridurdama, jog per pagrindinį renginį dainavo Izraelio dainininkė, kuri į švarkelį buvo įsisegusi tą geltoną ženklelį.
„Baisu net pagalvoti, kas vyko čia per Antrąjį pasaulinį karą. Iš tiesų, kai pagalvoji kaip dabar gerai gyvename, lyginant su tuo laikmečiu. Dažnai apie tai net nesusimąstom“, – dalinosi įspūdžiais darbėniškė gimnazistė Viktorija.
Darbėnų gimnazijos mokiniai pasakojo, kad vykusios edukacijos metu teko pabuvoti tose Aušvico vietose, kur dar yra išlikę žmonių daiktų, kur eksperimentus darė mirties angelu pramintas liūdnai pagarsėjęs daktaras Mengele, kai kurių eksponatu neleidžiama net fotografuoti.
Holokausto atminties diena
Ši data pradėta minėti Izraelyje nuo 1953 m. Izraelio parlamento – Kneseto nutarimu. Izraelyje – tai oficialiai minima Holokausto atminties diena, kai pusiau nuleidžiamos vėliavos, nedirba jokios pramogoms skirtos vietos ir 10 val. ryto visame Izraelyje įsijungia sirenos (2 min.) ir tuo metu viskas sustoja (automobiliai, žmonės ir t.t.).
Šios dienos minėjimas kasmet kinta pagal Judėjų naudojamą Saulės – Mėnulio kalendorių. Nes pagal judaizmo tradiciją Yom HaShoah visuomet minima Nisano mėnesio 27 d. (pagal mūsų kalendorių tai gali būti balandžio – gegužės mėn.). Šiais metais, 2024 – aisiais, Yom HaShoah buvo minima gegužės 6 dieną.
Nuo 1988 m., minint Yom Ha Shoah dieną, buvusioje Aušvico – Birkenau koncentracijos stovykloje (Lenkijoje) pradėtas organizuoti „Gyvųjų maršas“ (March of the Living). Į „Gyvųjų maršą“ atvyksta daugiausia jauni, žydų kilmės žmonės su žinia – eidami keletą kilometrų nuo Aušvico muziejaus (buvusios koncentracijos stovyklos) iki Aušvico Birkenau vietos (buvusi kalinių kalinimo ir masinio žudymo vieta) neša žinią, jog atmintis gyva ir istorinė atmintis perduodama iš karto į kartą. Aušvice – Birkenau kasmet vyksta oficialus paminėjimo renginys.
Dalyvavo ir palangiškiai
Palangiškiai gegužės 6 d. prisijungė prie neeilinio tarptautinio renginio „International March of the Living 2024“.
Palangos žydų bendruomenė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos pedagogai kartu su delegacija iš įvairių Lietuvos miestų bei su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovais, su tūkstantine minia iš viso pasaulio ėjo 3,2 km atstumą nuo Aušvico iki Birkenau, taip pagerbdami Holokausto aukų atminimą.
„Dalyvavimas šių metų „March of the Living“ Aušvice sukrėtė iki sielos gelmių. Vieta, persmelkta skausmo ir praradimo, privertė dar ir dar susimąstyti apie milijonų nekaltų žmonių žūtį ir tuo pačiu prisiminti savo šeimos patirtį ir išgyvenimus Kauno gete, įsivaizduoti jų baimę ir neviltį, džiaugsmą pabėgus ir baimę vėl būti sugautam. Tai vieta, kur patiriamos įvairių emocijų bangos: liūdesys, pyktis, baimė, neapykanta, viltis“, – sako Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Viliaus Gutmanas.
Kraupūs istoriniai faktai
Aušvico nacių koncentracijos stovykloje 1940–1945 m. kalinta ir sunaikinta per milijoną žmonių: daugiau kaip 1,1 mln. žydų tautybės žmonių, 140-150 tūkst. lenkų tautybės, 23 tūkst. romų, 15 tūkst. sovietinių karo belaisvių, 25 tūkst. kitų tautinių grupių kalinių. Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Osvencimo miesto (iš vokiečių k. Aušvicas) buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš pradžių ši vieta buvo skirta izoliuoti asmenis. Vykstant tolimesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu (Norvegija) ir baigiant Rodo sala (Graikija), į Aušvicą buvo vežami šimtai tūkstančių žmonių iš daugelio Europos šalių. Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei, panikos apimti naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Šiurpiomis sąlygomis, apledijusiais keliais dešimtis ar net šimtus kilometrų buvo varoma apie 400 tūkst. kalinių, tarp jų iš Aušvico – apie 60 tūkst. Pakeliui tūkstančiai žmonių mirė nuo bado, išsekimo, smūgių, o negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių asmenų. Nuo tada šis žygis įgavo pavadinimą – „Mirties žygis“.
1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija pasiekė stovyklą. Jos viduje ji aptiko likusius. nuo bado mirštančius kalinius, medicininiams eksperimentams naudotus vaikus ir kitus šokiruojančius nacių nusikaltimų įrodymus. Tačiau pusė išgyvenusių kalinių netrukus po išlaisvinimo mirė nuo bado, ligų ir išsekimo.
Birkenau – didžiausioje Aušvico stovykloje – nacių sargybiniai nespėjo sunaikinti kai kurių sandėlių, kur buvo laikomi iš kalinių atimti daiktai, turėję atitekti Reichui. Tarp šių daiktų buvo 7,7 tonos žmonių plaukų, 370 tūkst. vyriškų kostiumų, 837 tūkst. moteriškų paltų bei suknelių, lagaminai ir krepšiai, avalynė ir akiniai bei kiti asmeniniai žmonių daiktai. Aušvico muziejus įkurtas 1947 m. liepos 2 d., vos keleri metai po karo. Muziejų įkūrė išgyvenę kaliniai, kurie ir tapo pirmaisiais gidais. Muziejus suskirstytas į dvi teritorijas: pirmoji užima 20 hektarų plotą, antroji – 171 hektaro plotą. Muziejų kasmet aplanko daugiau nei 2 mln. žmonių iš viso pasaulio.
Muziejuje kai kurie dalykai šokiruoja, kiti verčia susimąstyti, tačiau šią vietą verta aplankyti vien tam, jog apmąstyti, kaip toli žmogus gali nueiti siekdamas kraštutinumų, skleisdamas visuomenėje neapykantą, diskriminuodamas kitas tautas. Aušvico koncentracijos stovykla didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla. Aušvico pavadinimas pasaulyje yra tapęs Holokausto ir netgi blogio sinonimu. Vien tik čia naciai nužudė daugiau nei milijoną žmonių, daugiausiai – žydų. Visoje Europoje jie per Šoa nužudė apie 6 mln. žydų.
Renginio dalyvių nuotrauka
263 peržiūrų (-a)