Rugsėjo 19 d. Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyko didelio atgarsio sulaukusios žurnalisto ir visuomenės veikėjo Valdo Vasiliausko naujausios knygos „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?“ pristatymas.
Knygos anonse rašoma, jog atsakę į šį svarbiausią klausimą, sužinotume, kodėl tokia paviršutiniška buvo Lietuvos desovietizacija, kas sužlugdė liustraciją? Ir galiausiai viso to pasekmė – prieštaringa, komplikuota, atnešusi Tautai pernelyg didelius ekonominius ir žmogiškuosius nuostolius postsovietinė transformacija, įtvirtinusi krašte pačią blogiausią politinio oligarchinio kapitalizmo formą.
Knygoje „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?“ iš politinių aktualijų ir jų komentarų dėliojasi atkurtos nepriklausomybės trijų dešimtmečių panorama.
Kritiškas autoriaus požiūris netrukdo pamatyti tai, kas išlieka net takioje modernybėje, kas sudaro Tautos gyvasties ir tapatybės nepajudinamą pamatą – mūsų istorinę atmintį, nacionalinę kultūrą ir jos iškiliausius kūrėjus, prieš kuriuos rengiami išpuoliai. Leidinyje nuosekliai ginama kultūros vientisumo, nedalomumo idėja.
Apie knygos autorių
Valdas Vasiliauskas (1951 m.), nors ir būdamas diplomuotas žurnalistas, į žurnalistiką pasuko tik atkurtos nepriklausomybės metais. Iki tol krimto teatro kritiko duoną, buvo Lietuvos teatro sąjungos narys, šios sąjungos Teatrologų sekcijos pirmininkas.
Po 1990 m. įkūręs ir redagavęs savaitinius žurnalus „Veidas“, „Ekstra“ ir „TV antena“, dirbo dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“ , buvo dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius ir „Respublikos“ redaktorius. Iš straipsnių šiuose leidiniuose, taip pat iš publikacijų laikraščiuose „7 meno dienos“, „Vakaro žinios“, „Šiandien“, žurnale „Kultūros barai“, interneto portaluose „alfa.lt „ „Alkas.lt“, „Delfi.lt“, „Pozicija.org.“ „Tiesos.lt“ ir sudaryta politinės publicistikos knyga „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?“. Tai penktoji V. Vasiliausko knyga. V. Vasiliauskas taip pat yra išleidę novelių rinkinį „Žiemos sapnas“ (1984 m.) ir teatro kritikos knygą „Teatras be iliuzijų“ (1989 m.). 1995 metais pasirodė autoriaus politinės publicistikos knygą „Amžinasis nomenklatūros pavasaris“, o 2012 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido V.Vasiliausko straipsnių rinkinį „Teatro malonumas“.
Nuo savęs galiu pridurti, jog 1990-aisiais kūrėme valstybės laikraštį „Lietuvos aidas“, o vėliau, 2008 m. likimas vėl suvedė dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje.
Įsiveržė į patį įvykių sūkurį
Pasak V. Vasiliausko, pirmame knygos skyriuje atspindėtos kelių dešimtmečių mūsų šalies aktualijos.
Knygos „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?“ pristatymo Kretingos M.Valančiaus bibliotekoje pradžioje simboliškai nuskambėjo režisierės Laimos Lingytės vaizdo klipas su Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Lietuva! Kur tu eini?”. Tai visiems gerai žinomas kurinys „Dėl tos dainos“. Salėje puikavosi ir stilizuotas Vytis. Tai esąs kompasas, dabartinės Lietuvos kompasas. Šis stilizuotas Vytis sukurtas Bostone 1986 metais, o autorius – Gintaras Karosas. Renginį vedė visuomenininkė, žurnalistė dr. Jūratė Laučiūtė.
„Atrodo, kad knyga rengta ne per vienerius metus, tačiau su ja įsiveržiau į patį įvykių sūkurį. Pirmiausia tai karas su paminklais, karas prieš mūsų tautos istoriją, nevykusi desovietizacija, raginimai neskubėti su mūsų tautos didvyrio Kazio Škirpos pagerbimu. Tas pat karas vyksta ir dėl Justino Marcinkevičiaus. Poetui paminklas bus pastatytas Druskininkuose, Širvintose, Kaune. O štai Vilniaus mes niekaip neįveikiame. Todėl klausimas kas gi iš tiesų valdo Lietuvą ir kas gi yra tas didysis anonimas, yra aktualus per visus atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus“, – susitikimo metu sakė knygos autorius V.Vasiliauskas.
Kodėl valdžios keičiasi, bet niekas nesikeičia?
Pasak V.Vasiliausko, žurnalisto profesija patraukti tuo, kad visada sutinki protingesnius už save ir iš jų gali pasimokyti. Kai bendrauji su protingesniais, esi priverstas pasistiebti. „Todėl man dėl to gyvenime labai sekėsi. Turėjau gerą draugą – buvusį prokuratūros ypatingų bylų prokurorą Kęstuti Milkeraitį. Tai čia jo buvo mėgstama metafora: „Didysis anonimas“.
Šia metafora jis vadindavo tuos, kurie priima sprendimus, bet jų viešai nematyti. „Atrodydavo, jog politinės jėgos susitaria dėl kokio nors klausimo ir staiga kažkas įsikiša ir viską pakeičia aukštyn kojomis. Kodėl taip įvyko ir pas pasidarė“? – klausė V. Vasiliauskas.
Per 35 metus Lietuva pasikeitė, mes tapome turtingesni, tačiau kodėl tiek daug žmonių emigravo? Kažko žmonėms trūksta? Gyventi Lietuvoje ne visiems yra gera, nors viską perėmėme iš Vakarų Europos.
„Kur iš tiesų priimami svarbiausi šalies gyvenime sprendimai? Seime, Vyriausybėje? Dažniausiai į Seimą patenka jau paruošti projektai. Vadinasi dirba ne tie, kuriuos išrenkame, o kiti asmenys, užkulisiniai veikėjai ir ne būtinai jie gyvena Lietuvoje“, – susitikime su kretingiškiais kalbėjo knygos autorius.
Lietuviško partinio gyvenimo skurdas
Pirmoji knygos dalis prasideda publikacija „Autobusas be keleivių. Kas?“. Pasak autoriaus, tai Lietuvos politinės partijos, pakeliui išbarsčiusios pasitikėjimą, todėl kuo toliau, tuo mažiau yra sutinkančių šiuo „autobusu“ važiuoti.
„Ne viena partija viliasi savo šlyjančius į blogąją pusę reikalus pataisyti per prezidento rinkimus iškėlusi ar prisiviliojusi stiprų kandidatą, kuris mobilizuotų ir jos šalininkus, pritrauktų naujų rėmėjų. Tačiau ar nebus kandidatui į prezidentus partinis bilietas ar vienos partijos globa akmuo po kaklu?“, – tai citata klausimas iš 2018 metais publikuoto straipsnio. Tuomet buvo vilties, kad visuomeniniai judėjimai pažadins naujas kūrybines tautos jėgas, kurių spaudimas atnaujins ir šiuo metu pusgyves išsikvėpusias krašto politines partijas.
Parlamentinis valdymas, demokratinės valstybės pažanga neįsivaizduojama be stiprių partijų, kurios yra išbandyta galingiausia mobilizacinė jėga ir per kurias visuomenės sukauptos jėgos, pažiūros ir patirtis virsta viešąja politika.
Dvi Lietuvos
Publikacijoje „Ateitis, kuri neatėjo“, rašytoje 2021 m. „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ proga knygos autorius V.Vasiliauskas rašo: „Sostinės aukštuomenei „Didysis šeimos gynimo maršas“ sukėlė visuotinę frustraciją, todėl iš anksto jo organizatoriams ir dalyviams paskelbė atmetimą. Tačiau viskas veltui: kita – užmirštoji – Lietuva jau už vartų. Šie prakeiksmai ir grūmojimai tik dar labiau pabrėžė, kad yra dvi Lietuvos, kurios nebegirti viena kitos“.
Straipsnio pabaigoje autorius priduria: „Tos dvi Lietuvos senai nesimatė, jeigu jų būsimas susitikimas iš anksto sukėlė šitiek daug nerimo ir aistrų. Kita vertus, lietuviška demokratija rimtai pasiligojusi, jeigu visuomenininkų taiki pilietinė iniciatyva valdančiajam elitui dingojasi kaip valstybės griovėjų pabaisų, monstų ar demonų paradas, kuriuo vienas Seimo narys net gąsdina vaikus“.
Tie baisieji „vatnikai“
Straipsnyje „Vatnikai“ be kabučių“ knygos autorius rašo, kad šis žargoniškas slavizmas lietuvių kalboje padarė stulbinančią karjerą – berods nuo Krymo okupacijos ir aneksijos laikų. Etimologija nesudėtinga – tai dėvintys vatinukus, šimtasiūles, kurios kadaise buvo sovietinio gulago „zekų“, taip pat ir lietuvių Sibiro tremtinių, dabar – Kremliaus šalininkų uniforma.
Tačiau, kaip toliau rašo V.Vasiliauskas, žargono konkretus politinis turinys ilgainiui išsitrynė, „vatnikai“ pradėjo išstumti elito pamėgtus „runkelius“, ir „budulius“. Regis net ir kalbos redaktoriai ir inspektoriai kapituliavo, neprotestuoja, kai šis svetimžodis rašomas be kabučių, prisibijo, kad ir jų nepakrikštytų „vatnikais“. Ironiška tai, jog šį slavizmą įsikando žmonės, neva save priskiriantys vakarietiškai orientacijai ir europietiškai kultūrai.
Kas diriguoja iš už širmos?
V. Vasiliausko knyga nėra maža, beveik 500 puslapių, 5 skyriai. Šie keli pacituoti straipsniai – iš pirmojo skyriaus, kuris vadinasi „…Silpnas kelia, tvirtas griūna“. Antrasis skyrius pavadintas „Iš nesėkmingos valstybės kronikų“. Paskutinis šio skyriaus straipsnis skamba taip pat kaip ir knygos pavadinimas „Didysis anonimas“.
„Atrodytų, kokių dar dangiškų migdolų mums trūksta – Lietuva, priimta į Europos Sąjungą ir NATO, yra kaip niekad anksčiau ir turtingesnė ir saugesnė <…>Kodėl postsovietinis tranzitas Lietuvoje nebuvo toks, kokio tikėjomės, kokį įsivaizdavome, kodėl gražiausi tautos siekiai, planai nuėjo vėjais, o daugelio lietuvių – bent jau silpnųjų ir vargo prispaustųjų, – lūkesčiai liko apvilti? Čia vėlgi du skirtingi žvilgsniai – tik jau iš laiko atstumo, retrospektyvūs, nukreipti į praeitį, mūsų atgautos nepriklausomybės kelio pradžią”, – klausia autorius.
Toliau knygoje rašoma, kad vienas iš Tėvynės sąjungos –Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir įtakingų veikėjų Juozapas Algirdas Katkus (1936-2011), Seimo 1996-2000 m. kadencijos parlamentinio nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, savo 2008 m. išleistoje knygoje „Nuo aušros iki sutemų“ Lietuvos nueitą kelią taip ir vertina – nuo aušros į sutemas.
“Ir jau knygos įvade paaiškina, kad atverstas naujas nepriklausomos valstybės istorijos puslapis anaiptol nebuvo tobula rasa: „Įvykiai ir reiškiniai turi priežastis, kurias formuoja tikslai ir interesai, – įsitikinęs autorius, – Aprašomų įvykių (stambiausių nusikaltimų, aferų, rezonansinių bylų, – V.V.) pobūdis ir seka leidžia daryti prielaidą, kad tai ne atsitiktinė eiga, o gerai apgalvotas profesionaliai vykdomas planas, kurio tikslas – padaryti taip, kad vietoj socialistinio centralizmo atsirastų kapitalistinė valdoma demokratija, panaši į dabartinės Rusijos vykdomą politiką“.
Knygoje autorius daug dėmesio skiria ne tik politinio bet ir kultūrinio gyvenimo analizei. Joje galima rasti įžvalgas, kas ir kodėl kovoja su praeitimi: rašytojais, režisieriais, paminklais ir Lietuvos istorija. Ta kova dažniausiai yra esą apsimestinė, siekiant pridengti kitus dalykus.
Gintaras Mikšiūnas
Autoriaus nuotrauka
393 peržiūrų (-a)