Praėjusią savaitę lyg perkūnas iš giedro dangaus nuaidėjo „Teltonikos“ byla. Verslininkas Arvydas Paukštys socialiniame tinkle „LinkedIn“ driokstelėjo karčią tiesą iš peties: dėl biurokratų kaltės stabdysiantis elektronikos gamyklos statybas. Tačiau panašu, jog tai tik ledkalnio viršūnė. Popierizmas, stumdymas iš kabineto į kabinetą, procesų vilkinimas – ne vieno verslinio kasdienybė, nuskandinusi dešimtis svarbių Lietuvai projektų.
Saulėlydžio komisijas kūrė beveik visos vyriausybės, kiekvienoje savivaldybėje veikia kontrolės komitetai ir antikorupcijos komisijos. Ir kokia nauda, jei biudžetinių įstaigų specialistai ir vyr.specialistai daro ką nori be jokios asmeninės atsakomybės ir dar skundžiasi, jog su jais nemandagiai elgiamasi, arba, kad yra persekiojami? Tačiau pinigų advokatams, kai už kritiką siekiama preventyviai „nubausti“ aštriai rašančius ir taip gelbėti munduro garbę, iš valstybės biudžeto visada atsiranda.
Prastai dirbantys biurokratai dauginasi kaip erkės apleistoje ganykloje. „Teltonikos“ skandalas, apnuoginęs šią tiesą valstybės mastu, rodo ir pavyzdį visiems kitiems, kaip elgtis: vienintelis būdas verslininkams apsiginti – viešumas, viešumas ir dar kartą viešumas bei socialiniai tinklai.
Gaila, tačiau žiniasklaidos, tokios, kurią žinojome 90-aisiais ar 2000-jųjų pradžioje, kuri gintų viešą interesą, beveik nebeliko. Viešinimo pinigėliai nužudė paskutinį laisvą žodį tiek respublikinėje, tiek rajoninėse žiniasklaidos rinkose. Tad ką daryti verslams, kurie nori ateiti į rajonus ir ketina statyti gamyklas, bet kasdien susiduria su biurokratijos mašinomis? Tokių atvejų niekas net neskaičiuoja. Gerbiami verslininkai, jei susidūrėte su problemomis Kretingos r., panašiai kaip kolega A.Paukštys Vilniuje, kreipkitės į „Švyturį“ mes viską paviešinsim.
Ar problema yra įstatymai, ar vyriausybės nutarimai, ar ministrų įsakymai, ar merų potvarkiai? Minų pridėliota gali būti visur ir visuose viešojo administravimo lygiuose: nuo ministerijų iki savivaldos. Lietuviškose teisinio reguliavimo džiunglėse sprandą nusisuktų net ir Elonas Muskas. Tai reiškia, jog nacionalinis viešo administravimo modelis yra neprižiūrima pūliuojanti opa, kurią skubiai reikia operuoti. Visas viešasis sektorius prašosi visaapimančio šimtaprocentinio audito. Tačiau ar yra kam šiandien jį atlikti?
O gal kalti patys verslininkai, kurie nesupranta, ar savaip interpretuoja leistinus teisinio reguliavimo rėmus ar atsakomybės lygius, tinkamai neįvertindami rizikų? Gali būti ir taip, bet ne visada. Gali būti kaltas požiūris į darbą, politinės valios trūkumas, teisingų pažinčių nebuvimas, priklausymas ne tam politiniam klanui, atsisakymas remti per rinkimus ar kritiniai straipsniai apie mero ar ministro darbus socialinėje erdvėje? Kur beieškotume paslėptų minų, vis viena atsakymas peršasi pats savaime – žuvis pūva nuo pat galvos.
„Teltonikos“ skandalo įsiurbti politikai bei asocijuotų verslo organizacijų vadovai ragina įsteigti patariamąsias institucijas, kurios turėtų padėti šalinti bet kokius pavojingus akmenis nuo įvairių investicinių projektų. Apžvalgininkai rašo, kad „Teltonikos“ istorija yra tarsi biurokratijos „MeToo“ skandalas.
Kadenciją baigianti valdžia – nėrė į krūmus, o naujoji Seimo dauguma konkretaus plano, ką daryti – dar neturi. Naujoje valdančiosios koalicijos sutartyje nėra numatyta konkrečių žingsnių, kaip galėtų būti mažinamos biurokratizmo kliūtys. Atskiri Seimo nariai kalba apie dar vieną saulėlydžio komisiją. Bet tai tik kalbos per žiniasklaidą ir daugiau nieko. Vienintelis švaraus oro gūsis – prokuratūros paliepimu pradėtas STT tyrimas. Jis gali supurtyti daugelį Ingridos Šimonytės kabineto narių. A.Paukštys paminėjo ir krašto apsaugos ministrą L.Kasčiūną, kuris sakė nepirksiąs dronų iš „Teltonikos“.
Žinant išeinančios valdžios dvasią, darbo metodus ir charakterį, panašu į tai, jog biurokratinės kliūtys buvo sukeltos tyčia, nes „Teltonika“ per praėjusius Prezidento rinkimus 18 tūkst. eurų skyrė ne tam kandidatui.
Sunku patikėti, jog premjerė nežinojo tai kas vyksta. Jei nežinojo – tai yra aplaidumas. Jei žinojo, bet nieko nedarė – vis viena yra aplaidumas ir kenkimas valstybės interesams. Šioje istorijoje iešmininkais tapusi beveidė biurokratija – slidus ungurys. Ji – išsisuks. STT tyrimas greičiausiai kaltų neras. Parlamentinės tyrimo komisijos veiks, tačiau po 2 metų jų darbo vaisiai ištirps praeities rūke, o rinkėjai – nieko neprisimins.
Valstybės viešojo administravimo sąranga suręsta taip, kad nelabai kas turi tą asmeninę atsakomybę su priesaika ir parašu. Tačiau biurokratai bijo dviejų dalykų – kai į juos kreipiamasi raštu ir viešumo per socialinę erdvę, nes žiniasklaida Lietuvoje yra išnykusi. Viešumas yra tas „gėdos stulpas“, prie kurio galėtų būti rišami visi tie, kurie vilkina svarbius strateginius sprendimus. Centrinės valdžios ir savivaldos institucijos turėtų dar kartą persižiūrėti savo veiksmų koordinavimą, jei įgyvendinami svarbūs investiciniai projektai.
Keista dar ir tai, jog į valstybines ir savivaldos institucijas per pastaruosius kelis dešimtmečius atėjo dirbti visiškai nauja specialistų kartą, kuri baigė mokslus lietuviškuose universitetuose. Šie jauni žmonės žino užsienio kalbas, stažuojasi ES valstybėse. Todėl viešajame sektoriuje laukėme iš jų naujos darbo kultūros ir kokybės. Tačiau realūs darbo rezultatai pasirodė blogesni nei sovietmečiu. Žinoma, geri specialistai nenori dirbti valstybiniame ar savivaldos sektoriuje, juos pasiima verslas. Prastesni specialistai – bijo rizikuoti, vengia atsakomybės idant išsilaikytų stabilioje darbo vietoje. Valdininkų atlyginimai, ypač rajonuose, nėra dideli, karjeros galimybės – miglotos.
Tarpuvaldyje iškilęs „Teltonikos“ skandalas – puiki proga papurtyti biudžetines algas gaunančių valdininkų armiją taip, kad norai stabdyti ar blokuoti svarbius investicinius projektus jų galvose net negimtų. Gal reikalinga visą Lietuvą apimanti viešojo sektoriaus reorganizacija? Tačiau ar tam užteks politinės valios?
356 peržiūrų (-a)