Prieš 12 metų į Vatikano sostą jis atėjo pilnutėlei Švento Petro aikštei ištaręs „Broliai ir seserys. Labas vakaras. Melskitės už mane“. Ir išėjo ten pat visam pasauliui palinkėjęs linksmų Velykų.
Turėjusią būti džiaugsmo pripildytą velykinę savaitę aptemdė gedulo spalva. Viešpaties prisikėlimo džiaugsmas sumišo su dideliu praradimu – popiežius Pranciškus „grįžo į Tėvo namus“, kaip išsireiškė šią liūdną žinią pasauliui paskelbęs kardinolas Kevinas Farrellas.
Ši žinia nebuvo labai jau netikėta. Mintyse popiežių jau laidojome dar tuomet, kai jis su sunkia plaučių liga kiek anksčiau galinėjosi ligoninėje. Tačiau staigmenos jausmą antrąją Velykų dieną sukėlė Šventojo Tėvo pasirodymas per Šv.Velykų mišias, kad ir silpna ranka jo palaiminimas susirinkusiems aikštėje, komentatorių kalbos apie sparčiai sveikstantį popiežių.
Dievas laikė jį šioje žemėje tam, kad argentinietis Chorche Marijus Bergoljas paskutinijį 88 kartą sutiktų Šventas Velykas ir kaip katalikų pasaulio vadovas visus pasveikintų su Prisikėlimo švente.
Tikėta, bet dar nelaukta popiežiaus Pranciškaus mirtis sukrėtė didžiąją dalį žmonijos visuose pasaulio žemynuose. Net ir Antarktidoje, kurioje veikia nuolatinės mokslininkų stotys. Visų religinių konfesijų žmonėms jis buvo artimas, savas. Visus jis buvo pavergęs savo paprastumu ir kuklumu.
Į Vatikaną atsinešti jo gyvenimiški įpročiai iš pradžių šokiravo prie prabangos pripratusius aukštus dvasininkus, o vėliau bažnytiniam pasauliui tai tapo norma. Su parapijiečiais dažnai iš aukšto bendraujančius vyskupus ir klebonus jis mokė atkreipti dėmesį į varguolius. „Aš tesu žmogus ir privalau tarnauti žmonėms“, – yra sakęs Pranciškus. Todėl jis ne tiek ragino žmones apsilankyti bažnyčioje, kiek savo pavyzdžiu pratino bažnyčią eiti pas žmones.
Šventojo Tėvo mirtis velykinę savaitę šalia džiaugsmo ir neretai tuščių linksmybių pripildė didesnės prasmės. Gedėdami popiežiaus priversti prisiminti Pranciškaus mums paliktas pamokas. Tai gera proga permąstyti Dievo skirtas užduotis mūsų gyvenimuose.
„Aš esu tarnų tarnas“, – yra sakęs popiežius Pranciškus. Įsiklausykite – tai reiškia, kad aš patarnauju tiems, kurie priversti lankstytis kitiems. Taip kalbėjo kad ir miniatiūrinės, tačiau milžinišką įtaką pasauliui turinčios valstybės vadovas. Kartu tai ragino visus pasaulio prezidentus, monarchus, premjerus atsisakyti puikybės ir būti arčiau žmonių.
„Neveidmainiaukite“, – Šventasis Tėvas kartojo savo dvasininkams, kurie vienaip pamokslaudavo, bet kitaip elgdavosi. Ar šito popiežiaus reikalavimo nereiktų taikyti ir mūsų politikams?
Rinkėjų simpatijas laimi tie, kurie su žmonėmis kalba paprasta, kasdiene kalba, kaip lygūs su lygiais. Kurie tokį bendravimą tęsia ir juos išrinkus. Kuriuos gautas sostas neiškelia į padanges tiek, kad jie pradeda nebematyti tų, prie žemės palinkusių. Kurių kabinetų durys ne tik visuomet atviros atėjusiems su bėda, bet ir jie patys nekviesti pasibeldžia į nelaimės ištiktųjų namus.
Perfrazavus popiežių Pranciškų, meras tai yra ne postas, o tarnystė žmonėms. Ar dažnai savivaldybių merai suvokia, kad jie yra išrinkti ne vadovauti, o tarnauti? Užmirštama, kad visi jie yra valstybės tarnautojai, o valstybė – tai mes, jos gyventojai.
Būdamas Vatikano valstybės vadovas Pranciškus iš anksto pasirūpino, kad jo laidotuvės būtų finansuojamos ne iš Vatikano iždo, bet iš geradario aukos. Nes popiežiumi išrinkto dvasininko supratimu, mirė ne popiežius, o paprastas žmogus, ant kurio kapo bus užrašytas vien tik vardas be jokių titulų.
Ar jo poelgį gali suprasti meras, kuris su savo artimaisiais atostogų metu vykdamas pramogauti į užsienį, į savo automobilį įsipiltų degalų čekį pateikia savivaldybei, kad ši jam grąžintų pinigus iš visų savivaldybės gyventojų ir verslininkų sunešto biudžeto lėšų? Keliasdešimt eurų, kai gyventojai už mero tarnystę žmonėms jam moka tūkstantinę algą.
Ar toks meras, velykinę savaitę, kai visas pasaulis ruošiasi atsisveikinti su Pranciškumi ir permąsto jo paliktas pamokas, užuot melavęs toliau, viešai atsiprašys visų?
562 peržiūrų (-a)