Vilniuje siaučiantys politiniai vėjai atpučia ir iki Kretingos

Ruduo neretai pavadinamas politinio sezono pradžia.
Po vasaros atokvėpio, kai politikai atostogauja, aprimsta Seimo, Vyriausybės veikla, prigęsta politinės batalijos šalies savivaldoje, o Lietuvos gyventojai labiau rūpinasi poilsiu nei politiniu gyvenimu, rudenį politikoje paprastai vėl jungiama aukštesnė pavara.
Tačiau ši vasara, kaip niekad, buvo gausi politinių įvykių. Ir dar kokių – krito šalies premjeras, kuris iki šiol balansuoja ant baudžiamosios atsakomybės briaunos, susitvėrė nauja šalies valdančioji koalicija, turime visiškai netikėtą premjerę, vėl rikiuojama nauja vyriausybė, į kurią pretenduoja prorusiškų nuotaikų neslepiančios jėgos.
Vasarą trankiai uždarė protesto mitingas prie Seimo, kuris parodė, kad dar turime pilietiškai aktyvių žmonių ir jų domėjimąsis valstybės gyvenimu nesibaigia tik dalyvavimu rinkimuose.
Didele persvara praėjusius rinkimus į Seimą laimėjusios Socialdemokratų partijos aktyviausi nariai neoficialiai patys pripažįsta, kad antrą kartą su eiliniais valstybės „gelbėtojais“ iš „Nemuno aušros“ susidėjusi solidi partija gerokai išsimurzino.
Negana to, labiau apie valdomą balsavimo mašiną nei apie valstybės ateitį galvodami socialdemokratai prisikvietė dar ir margus „valstiečius“. O jie su savimi atsivedė keletą marginalų ir prorusiškus lenkus, kuriems atiduoda Teisingumo ministeriją.
Nuo Seimo rinkimų nepraėjo nė metų, o socialdemokratai savo reitingą sugebėjo nurėžti geru trečdaliu. Nekalbant jau apie „Nemuno aušrą“, kurios dalyvavimą valdžioje patyrę nuo jų nusigręžė ar tik ne pusė rinkėjų.
Iki kitų Seimo rinkimų dar lieka treji metai, per kuriuos gyventojų politinės simpatijos dar gali keistis, tačiau dabartiniai partijų kritimai į purvą neabejotinai atsilieps po pusantrų metų, kai rinksime savivaldybių tarybas.
Nors savivaldoje renkamės iš vietinių politikų, nuo Vilniaus pareinantis partijų reitingų šleifas gerai jaučiamas savivaldybių tarybų rinkimuose. Gyventojų simpatijos vienai ar kitai partijai iš vietos politikų sudarytam tos partijos rinkiminiam sąrašui gali atnešti apčiuopiamą skaičių papildomų balsų. Jie sąrašui gali pridėti du ar tris mandatus, kurie nulemia net ir koalicinės daugumos sudėtį.
Ir atvirkščiai – kurios nors partijos užsitraukta gėda Seime, pražūtingi sprendimai ir atskirų Seimo narių nedori poelgiai nuo tos partijos privers nusigręžti ir savivaldos valdžios rinkėją. Ar ne taip Kretingoje atsitiko su konservatoriais, kurie į šios kadencijos Tarybą atsinešė vos du mandatus? Jei praėjusią kadenciją „Tėvynės sąjunga“ Seime ir Vyriausybėje nebūtų taip sparčiai nusiritusi į nuokalnę, Kretingos rajono savivaldybės taryboje galėjo sėdėti bent trys ar keturi konservatoriai.
Aukšta banga, ant kurios keteros prieš metus sėdėjo Lietuvos socialdemokratai, 2027 metų savivaldos rinkimuose į valdžią galėjo išnešti ir Kretingos socialdemokratus. Tačiau po šios partijos vadovų melų, ekspremjero G.Palucko fiasko, beviltiško raitymosi antrą kartą sudarant koaliciją su Lietuvos atstumtaisiais, po pusantrų metų Kretingos socialdemokratus turėtų nublokšti į dar didesnę prarają.
Galima tik spėlioti kiek šia partija nusivylusių kretingiškių balsų jie praras rinkimuose į rajono Tarybą. Juo labiau, kad ne tiek jau daug jų buvo surinkę per praėjusius. Vos su trimis mandatais atėję į Tarybą jie net nebuvo pakviesti prie valdžios stalo. Iki keturių Tarybos narių socialdemokratai išsipūtė tik parbėgus Tomui Abelkiui, kuris „vardanlietuviais“ pasinaudojo, kad gautų Tarybos nario mandatą.
Dabar turime paradoksą – po politinio komiteto „Kretingos kraštas“ daugiausiai rinkėjų balsų gavusi demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ rajono Taryboje liko su dviem mandatais, o rinkimuose už demokratų nugarų likę socialdemokratai šiandien turi perpus daugiau – keturis.
Iš antrą kartą Vilniuje skandalingai suklijuotos koalicijos didžiausiais laimėtojais išėjo būtent S.Skvernelio vadovaujami demokratai, kurie viešai išsižadėjo R.Žemaitaičio „aušriečių“ ir su jais susidėjusių socialdemokratų. Dabar trejus metus saugiai sėdint opozicijoje jie tik didins savo reitingus ir, jei nepadarys grubių klaidų, kituose Seimo rinkimuose užtikrintai dalyvaus daugumos formavime.
Paskui juos politinius raumenis auginasi liberalai, kurie, nepaisant vis labiau užmirštamo partijos teistumo, antrus rinkimus iš eilės Seime išlaikė daugmaž tą patį mandatų skaičių. Tikėtina, kad liberalų demonstruojamas politinis solidumas per kitus rinkimus vietų skaičių Seime mažiausiai padvigubins.
Ar ateinančiuose savivaldos rinkimuose šių abiejų partijų augančia galia pasinaudos Kretingos demokratai ir liberalai? Deja, abi partijos rajone atrodo lyg numirusios. Du taryboje esantys demokratai sėdi lyg pelės po šluota, o jų atstovas A.Merkelis atrodo taip, lyg davęs tylos įžadus.
Vienintelis liberalas R.Jablonskis taryboje kartkartėmis išdrįsta pasisakyti, kai jau nebeiškenčia. Tačiau nei jam, nei abiem demokratams drąsos stoti į opozicijos pusę neužtenka.
Prie „Tėvynės sąjungos“ vairo stojus Laurynui Kasčiūnui Lietuvoje yra paaugęs pasitikėjimas ir konservatoriais. Bet kas iš to, jei rajono taryboje abu konservatoriai opozicijoje sėdi baimindamiesi ką nors užkliūti. Partijos skyriaus pirmininko, kadaise perspektyvaus politiko Dovydo Bajoro viešoje erdvėje iš viso nematyti. Gal bus į svečią šalį emigravęs?
Kokie gali būti šių partijų šansai rinkimuose į rajono tarybą, kai į rinkiminius sąrašus prieš paskutiniu momentu bus graibstomi tik kaimynams ir giminėms pažįstami asmenys?
Šiuo metu labiausiai rajono taryboje matomi ir girdimi naujųjų Seimo valdančiosios koalicijos narių „valstiečių“ atstovai: mero Antano Kalniaus nuolat persekiojami Giedrius Petreikis ir Gediminas Venckus. Tačiau ir jų per pusantrų metų ar „neišpurvins“ šios partijos dalyvavimas valdžioje su abejotina kompanija?