Seimo daugumos koalicijos chaotiškai, per didžiulius skausmus gimdytos Vyriausybės paskutinis akcentas, kurį palaimino Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, supurtė visą šalį.
„Nemuno aušros“ pasiūlytas kultūros ministras yra pasityčiojimas ne tik iš didžiulės kultūros bendruomenės, bet ir visos valstybės. Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo šalies visuomenei buvo savaime suprantama, kad tam tikros srities ministras turi ne tik išmanyti tą sritį, bet jos bendruomenei privalo būti ir autoritetas. Kurio nuomonė visiems yra svarbi ir reikšminga.
Deja, per tris dešimtmečius ta, lyg ir savaime suprantama nuostata nuolat buvo trinama, kol dabar pasimatė kaulas. Pradžioje autoritetų paieškas ėmė nustelbti nuostata, kad ministrui nebūtina išmanyti. Kad jis yra politikas. Kad jam pakanka būti vadybininku, kuriam svarbu tik valdyti ministerijos specialistų vykdomus procesus. Tiesa, dar prisiimti mistinę atsakomybę.
Tada Lietuva gynybos ministro poste ėmė regėti gydytojus, sveikatos apsaugos – ekonomistus, o vidaus reikalų – inžinierius ir finansininkus. Tačiau tai bet kuriuo atveju buvo išsilavinę ir visokeriopai išprusę, mokslinius laipsnius ir jau nemažą politinę patirtį turintys asmenys.
Dabar gi, greičiausiai užsimerkus ir numojus ranka – kas bus, tas bus, kultūros ministro postas atiduotas jokios politinės patirties neturinčiam ir pakankamo išsilavinimo stokojančiam žmogui. Vienintelis ryšys su kultūra – baigta meninės pakraipos vidurinė mokykla ir pomėgis dainuoti. Ir, bene svarbiausia, jokio žinomumo, jau nekalbant apie kažkokį autoritetą, kultūros bendruomenėje.
Jei šis „Nemuno aušros“ parinktas žmogus būtų siūlomas bent jau technokratinės srities ministru, šis išprusimo ir siūlomų pareigų kontrastas nebūtų toks ryškus, kaip kultūroje. Juolab, naujajam ministrui viešai prakalbus.
Rišliai bent penkių sakinių teksto nesurezgantis ministras kelia abejones net dėl jo prieš beveik 20 metų įgyto verslo vadybos bakalauro išsilavinimo. Apie ką jis bendraus su Nacionalinės premijos laureatais? Kokiais klausimais diskutuos su kultūros profesoriais? Ar bendrauti su protestuojančia kultūros bendruomene pasiryžęs ministras pajėgs suprasti tarptautiniais žodžiais ir sąvokomis persmelktą eruditų kalbą?
Praėjusį antradienį Seime tokio kultūros ministro pasirinkimą komentuodamas „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis jau anekdotams prilyginamus savo protežė viešus pasisakymus teisina naujojo ministro jauduliu. Esą, dabar jis jau nuo pirminio emocinio šoko atsigaunąs ir su žurnalistais bendraująs užtikrinčiau.
Tačiau čia pat R.Žemaitaitis prisipažįsta, kad aktyviai bendrauja su savo pasiūlytu ministru, pastarąsias dienas kaip niekad gilinasi į kultūros reikalus. Ir pasakoja, kokias jis Augėjo arklides ten išvydęs, kiek laiko ir pastangų reikėsią jas išmėžti.
Bet kartu R.Žemaitaitis šitaip išsiduoda, kad nuo šiol šalies kultūrą tvarkysiąs jis pats. Jo nerišliai veblenantis ministras bus tik lankstus įrankis vidinės kultūros stokojančio „Nemuno aušros“ pirmininko rankose.
Per šalį ritantis kultūros įstaigų ir asociacijų protestams, kultūros srities darbuotojams ir kūrėjams reikalaujant iš „Nemuno aušros“ atimti kultūros ministeriją, Kretingos kultūros bendruomenė labiau linkusi patylėti ir žvalgosi, iš kurios pusės stipresnis vėjas papūs.
Vienintelis Kretingos muziejus savo socialinių tinklų paskyroje atsargiai pareiškė palaikymą Lietuvos muziejų asociacijos pozicijai ir apsiribojo išplatindamas asociacijos pareiškimą.
Kretingos M.Valančiaus biblioteka, seniūnijų kultūros skyriai bevelija patylėti. Gal bijo išsišokti negavus rajono valdžios pritarimo, gal pirma laukia rajono mero Antano Kalniaus šalies kultūros situacijos viešo vertinimo?
Tačiau koks gali būti Savivaldybės vertinimas, jei pats meras nuo kultūros ministro nedaug į priekį tėra pariedėjęs. Užtenka paklausyti viešų A.Kalniaus pasisakymų Savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose. Dažnai prireikia vaizduotės norint suprasti mero pasisakymų prasmę.
Štai kad ir paskutinis mero kalbinis „šedevras“ Moliūgų šventės metu:
„Mūsų visi žmonės, visas rajonas tikrai keičiasi ir džiaugiamės tuo labai. Tačiau kiekvieną rudenį mes sueiname į šią aikštę, į šitą teritoriją tam, kad pasidžiaugti tuo, ką esame nuveikę. Nesikeiskite (čia po to, kai ką tik pasidžiaugė, kad visi žmonės keičiasi. Autoriaus pastaba), būkite visada reiklūs, visada linksmi, visada su jumoru ir visada reikia žiūrėti į viską pro gražius rožinius akinius“.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aiškinimu, žiūrėti pro rožinius akinius reiškia vertinti pernelyg optimistiškai ir nepastebėti trūkumų. Kaip čia dera su mero palinkėjimu būti visada reikliais?
1,261 peržiūrų (-a)