Baltijos kelias, įvykęs jau tokiais tolimais 1989 metais, daliai žmonių liko kaip nuostabus ir nepakartojamas romantiškas prisiminimas, o jaunesnei kartai, nieko panašaus nepatyrusiai, dažnai – tik formali eilutė kokiame nors istorijos vadovėlyje arba eilė besikartojančių vaizdo įrašų ar fotografijų televizoriaus ekrane.
50 represijų ir melo metų
Ne tik pašnekovai, su kuriais teko pabendrauti rengiant šią publikaciją, bet ir daugelis kitų pasisakymų viešojoje erdvėje liudija, kad stovėję toje istorinėje, 670 kilometrų rankomis susikibusių žmonių eilėje, nusitęsusioje per tris Baltijos valstybes, niekas negalvojo apie viso to reikšmę. Prasmė – taip, tai kitas dalykas: 1989 metais buvo minimas Molotovo-Ribentropo pakto 50-metis. Išdavikiškas paktas, kurio slaptuosius protokolus, susitarimus tarp Sovietų sąjungos ir hitlerinės Vokietijos sovietai neigė iki pat imperijos griūties, lėmė trijų Baltijos valstybių likimą bei Stalino valdomos imperijos įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą. 1989-ųjų Baltijos kelias pademonstravo nenumaldomą laisvės ir tiesos troškimą. Ir – mes nugalėjome!
Kaip žinia, Baltijos kelią organizavo Lietuvos sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Verta priminti, kad 1988–1989 metais Sąjūdžio ir jo grupių rajonuose bei miesteliuose santykiai su tuometine komunistų partine valdžia buvo nevienareikšmiški. Kai kur komunistinė valdžia stengėsi bet kokia kaina išlaikyti įtaką, įvairiomis priemonėmis trukdyti Sąjūdžio grupių veiklai; neverta užmiršti, kad tik komunistinė valdžia tuo metu savo rankose turėjo visas visuomenės informavimo priemones. Sąjūdžio spaudos, nors ir turėjo beribį populiarumą, tačiau galimybė naudotis valstybinėmis spaustuvėmis (o kitokių ir nebuvo) buvo ribota, kiek įmanoma – kontroliuojama.
Gana taikus sugyvenimas
Šiandien ne visi Kretingos rajono Baltijos kelio dalyviai noriai leidosi į trijų dešimtmečių senumo įvykių prisiminimus. Tačiau esminius dalykus su žurnalistu bendravę žmonės puikiai pamena.
Zita Rapalienė, buvusi Kartenos seniūnė, pasakojo, kad žmonės labai noriai važiavo į Baltijos kelią. Rinktis Kretingos rajono žmonėms buvo duota atkarpa Pasvalio rajone. Pašnekovė sakė, kad tuometinio Kartenos kolūkio valdžia nesispyriodama davė autobusą „LAZ“, su kuriuo visi ir nuvažiavo į Baltijos kelią. Kiek pamena Z. Rapalienė, Sąjūdis su Kretingos komunistine valdžia sugyveno gana draugiškai, didelių problemų ar priešpriešos nebuvo, nes visi žmonės jautė neišvengiamai artėjančias istorines permainas, o užsispyrusius ir tik į komunistinės valdžios viršų žiūrinčius sugebėjo „paauklėti“ patys vietiniai. Kartu su kretingiškiais Baltijos kelyje buvo ir vėliau Nepriklausomybės akto signataru tapęs filosofas Bronislovas Genzelis, jis pasakęs kalbą. „Kadangi filosofas turi judėjimo negalią, tai mūsų vyrai padėjo jam užsiropšti ant kalvelės, visi buvome labai draugiški, pakiliai nusiteikę“, – kalbėjo Z. Rapalienė.
Kartenos mokyklos direktorė Laima Mačernienė prisiminė, kad 1989 metais buvo neseniai ištekėjusi, su savo vyru į Baltijos kelią važiavo namuose palikę 8 mėnesių kūdikį. „Tikėjome, kad viskas baigsis gerai, buvo toks visų pakilimas, entuziazmas. Šiandien tik gailimės, kad skubėdami į Baltijos kelią nenusivežėme savo foto aparato, atminimui neturime nė vienos šio įvykio nuotraukos“, – pasakojo L. Mačernienė. Ji pridūrė, kad tada, sugrįžus namo, niekas nesureikšmino dalyvavimo Baltijos kelyje, o ir pats įvykis atrodė kaip paprastas ir natūralus dalykas tuometinėje, atgimimo pakilimą išgyvenančioje Lietuvoje. Tada tūkstantiniai mitingai, piketai, garsusis roko maršas per Lietuvą buvo tokie įprasti dalykai…
Baltijos kelias spaudos veidrodyje
Kretingos savivaldybės tarybos narys Valerijonas Kubilius 1989 m. buvo komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius, jam realiai priklausė tikroji oficialioji vietinė valdžia. Tuos metus jis prisiminė labai detaliai, tačiau ne tik dėl Baltijos kelio: rugpjūčio vidurį jo šeimą užklupo baisi nelaimė – žuvo sūnus Giedrius.
„Deja, tomis rugpjūčio dienomis turėjome laidotuves, sunkus metas, sunku prisiminti sūnaus netektį. Tačiau pasakysiu, kad su Kretingos sąjūdiečiais mes sugyvenome gerai, tuo sunkiu metu šeimą ir mane aplankyti atėjo visa Sąjūdžio taryba. Sąjūdis mane palaikė ir keliant kandidatūrą į tų metų pavasarį vykusius rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, tačiau aš pasirinkau likti Lietuvos (dar sovietinės) Aukščiausioje taryboje, man atrodė, kad Kretingos labui galėsiu nuveikti daugiau“, – pasakojo V. Kubilius.
Tarybos nario pasakojimą liudija ir tuometinio vienintelio rajono laikraščio „Švyturys“ publikacijos. Įdomu buvo perversti 1989 m. laikraščio segtuvą, saugomą M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje. Aptikau ir įdomių faktų: kovo 1 d. buvo iškilmingai atidarytas viešbutis „Mėguva“, publikacijoje parodyti ir svečių laukiantys kambariai, fojė. „Švyturys“ aprašė ir tuomet buvusius rajono ryšius su socialistinės Vokietijos miestu Heiligenštadtu, tarpusavio vizitus. Sutapimas, bet buvusi VDR sėkmingai žlugo taip pat 1989 metų pabaigoje.
Tais metais laikraštyje netrūko informacijos apie gyvenimą „broliškose respublikose“, buvo susirūpinimą keliantis straipsnis apie būsimą komjaunimo ir pionierių organizacijų likimą, apie mažą bulvių derlių ir padėtį kolūkiuose ir pan. Antrajame metų pusmetyje – daug diskusijų apie Lietuvos komunistų partijos savarankiškumą. Juk baigiantis 1989-siems sovietų imperijoje atsitiko negirdėtas dalykas – mūsų komunistai paskelbė pabėgę nuo Maskvos įtakos.
Po rugpjūčio 23-osios, jau po Baltijos kelio, „Švyturyje“ tebuvo dvi publikacijos apie šį istorinį įvykį: rugpjūčio 26 d. vietiniai autoriai pateikė lakonišką informaciją su pačių daryta nuotrauka, o rugpjūčio 29 d. – ELTOS tekstas ir nuotrauka.
Ar verta dėl to stebėtis, gal net priekaištauti? Vargu. Juk tikrąsias įvykių prasmes ir reikšmes sudėlioja vėlesnė istorija. Baltijos kelias tapo nebepakartojamu stebuklu, kuris tapo įmanomu turint vieną, patį aukščiausią ir brangiausią tikslą, – mūsų laisvę, nepriklausomybę.
2,740 peržiūrų (-a)